Tačiau dėmesį darbdavių atstovas atkreipė ir į tai, kad Lietuvoje mes neturime efektyvios profesinio orientavimo sistemos, o tai dažnai ir lemia, deja, vis dar pasitaikančias abiturientų klaidas.

„Mokyklos suole sėdintis jaunas žmogus per mažai supažindinamas su ateities karjeros perspektyvomis ir tuo, ką galėtų dirbti. Tad natūralu, kad kai kurios specialybės jam yra tiesiog neaiškios iš esmės – jis negali atsakyti į klausimą, ką veiktų baigęs vienos ar kitos srities mokslus.

Apie tai nepakankamai informuoja ir pačios aukštosios mokyklos. Taip, yra smulkių leidinukų, pora žurnalų, tačiau juose vis dėlto taip pat bandoma parodyti patrauklias specialybes, tas, kur norima surinkti daugiausiai studentų“, – sakė pašnekovas.

Kas, kad yra studentų, jei į darbo rinką jie neateina

Kita vertus, pastebėjo jis, kartais net ir pritraukusios studentų specialybės vėliau darbuotojų darbo rinkai neparuošia.

„Studijuodami žmonės suvokia, kad tuščiai leidžia laiką. Ir tokių pavyzdžių gana daug“, – aiškino V. Levickis.

Šį savo teiginį jis pagrindė ir argumentais. Anot Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo, maždaug 1800 aukštąsias mokyklas baigusių jaunuolių po to ateina mokytis profesinėse mokyklose – tai praėjusių metų duomenys. Be to, tarkime, VU studentų apklausa parodė, kad 75 proc. jų specialybę rinkosi ne patys.

„Tai rodo, kad tas moksleivių padarytas sprendimas buvo ne toks, kokio jam reikėjo. Neretai dėl būsimos specialybės pataria tėvai ar draugai. Taigi nėra nieko keisto, kad tas specialybes, kurios nėra aiškios ar gerai išreklamuotos, sunku parduoti. Ir ypač tuomet, kai sprendimą dėl studijų darbo ne patys moksleiviai, o jų artimieji“, – aiškino V. Levickis.

Į mokslą žvelgia pernelyg specifiškai

Kitą vertus, sutiko jis, kai kurios šiemet studentų nepritraukusios studijų sritys yra labai, o kartais ir per daug specifinės.

„Pavyzdžiui, architektūra. Lietuvoje architektų turime daug daugiau nei kitos šalys, jei lyginsime pagal gyventojų skaičiui tenkantį kiekį. Šiaip specialybė yra sudėtinga, paruošti žmones nėra lengva, reikia turėti ir įgimtų gabumų.

Be to, sakyčiau, daugelį metų tai buvo iš kartos į kartą pereinantis amatas – jei tėvas architektas, tai sūnus ar dukra irgi bandys stoti. Tačiau dabar, matydami, kaip tėvai vargsta dėl perpildytos rinkos, jie tokių sprendimų nedaro. Tad gal mažiau šią specialybę besirenkančių, nes neaiški perspektyva“, – svarstė V. Levickis.

Jo teigimu, tas pats – ir kalbant apie mokytojus. Į daugiausiai specialybių studentų šiemet nepritraukė būtent LEU.

„Visų pirma, mokytojo profesija tikrai nėra prestižinė – nėra daug straipsnių, koks mokytojas geras, bet daug – koks jis blogas, kaip kyla konfliktai. Nedžiugina ir darbo užmokestis, socialinės garantijos. Todėl natūralu, kad šio mokslo jaunuoliai nesirenka“, – aiškino pašnekovas.

Esmė ta pati, o pavadinimas kitas

Kalbėdamas apie vadybą ar ekonomiką, mokslus, kurie nors vis dar yra labai populiarūs, taip pat pajautė studentų mažėjimą, V. Levickis pastebėjo, kad kai kuriose aukštosiose mokyklose jie tiesiog „išsigimė“.

„Jei pažiūrėtume, tarkime, kiek MRU siūlo vadybos ar ekonomikos specialybių (taip, jų pavadinimai skiriasi, bet iš esmės ruošiami vadybininkai ar ekonomikai), nustebtume. Normalu, kad kai kur studentų nesusirinko, nes žmonės nebeskiria, kuo viena studijų sritis nuo kitos skiriasi“, – aiškino darbdavių atstovas.

Anot jo, menkai kas ryžtasi rinktis ir nišines specialybes, dėstomas specializuotuose universitetuose. Būtent šių mokslų absolventai, V. Levickio teigimu, vėliau dažnai nesupranta, ką gali veikti, nes jų poreikis yra minimalus.

Pasidalijo patarimais: ką daryti, jei nežinai, ką daryti

Paklaustas, ką galėtų patarti tiems, kurie dar galbūt tik svarsto, ar priimti gautą studijų pasiūlymą, ar bandyti laimę kituose stojimo etapuose, darbdavių atstovas aiškino, kad jaunuolis turėtų dėmesį kreipti ne į tai, kokių specialistų labiausiai trūksta darbo rinkoje, o į savo norus.

„Reikia pažvelgti į save ir apsispręsti, ką norėtum dirbti. Jei darbas neteikia džiaugsmo, žmogus bus nelaimingas, dirbs neefektyviai ir ilgainiui greičiausiai nei karjerą padarys, nei darbdaviui bus labai vertingas“, – aiškino V. Levickis.

Siekiant to išvengti jis padarė daugiau laiko investuoti į savo tikslų išsiaiškinimą, susipažinti su įvairiomis darbinėmis veiklomis, gal atlikti praktiką ar stažuotę, apsilankyti mokymo įstaigose.

„Užsienyje tam, kuris nežino, kur stoti, bet gerai mokosi, specialistai pataria pastudijuoti tokius dalykus, kurie leidžia susivokti gyvenime. Tarkime, filosofiją, religijotyrą. Ten labai normalu, kad baigęs filosofiją asmuo vėliau ima studijuoti inžineriją.

Tačiau Lietuvoje dažnai pasmerkiamas žmogus, kuris pakeičia studijų kryptį ar praleidžia metus svarstydamas, ką studijuoti, lieka kartoti kursą. Iš tiesų tai absoliučiai normalus procesas, nes dabartinė karta yra daug įvairiapusiškesnė ir turi gebėjimų skirtingose srityse, tad polinkių išsiaiškinimas – svarbiausia“, – konstatavo jis.

Komentarai (2)