Žurnalo Atlantic gruodžio numeryje publikuojamas ilgas interviu su Henriu Kissingeriu, buvusiu valstybės sekretoriumi, SSRS ir JAV santykių sušvelninimo iniciatoriumi, ko gero, pačiu reikšmingiausiu ir tuo pat metu kontroversiškiausiu pastarųjų dešimtmečių amerikiečių diplomatu. Jis papasakojo, ką mano apie Donaldo Trumpo išrinkimą, kaip reikia elgtis su Rusija, pranašavo „patikrinamuosius“ teroro aktus JAV ir paaiškino, ko tikėtis iš ateities globalių karų.

Leidinio interneto svetainėje – du straipsniai: pirmasis, kuriame pateikiami nuodugnūs keli interviu, paimti iki JAV rinkimų, antrajame – sutrumpinti buvusio diplomato interviu ir komentarai apie šių rinkimų rezultatus. Republic pateikia įdomiausias ištraukas.

Kodėl amerikiečiai išrinko Trumpą

– Trumpo fenomenas – didžiąja dalimi paprastų amerikiečių reakcija į intelektualiosios ir akademinės aplinkos puolamas jų vertybes. Yra ir kitų priežasčių, tačiau ši – svarbi.

Apie Rusijos ir JAV santykių ateitį

– Esu gan tikras, kad Kinija pradės nuo visų jos galimų veiksmų tyrinėjimo. Ir įtariu, Rusija sureaguos taip pat. Trumpas nėra Putino apologetas. Man atrodo, Trumpo tokia retorika prasidėjo, nes Putinas apie jį pasakė kažką teigiamo ir jis taktiškai nusprendė, kad privalo atsakyti.

Veikiausiai, Putinas lauks, stebėdamas, kaip vystysis situacija. Rusija ir JAV bendradarbiauja, spręsdamos tokias problemas, kur nė viena pusė visų elementų nekontroliuoja, – pavyzdžiui,Ukrainoje ar Sirijoje. Gali būti, kad kuris nors konflikto dalyvių pasijus laisviau ir imsis kokių nors veiksmų. Tokiu atveju Putinas lauks ir žiūrės, kokios jo veikimo galimybės.

Apie tai, kaip suprasti Putiną

– Norint suprasti Putiną, reikia skaityti Dostojevskį, o ne „Mein Kampf“. Jis žino, kad Rusija daug silpnesnė, nei buvo kadaise, ir tikrai gerokai silpnesnė už Jungtines Valstijas. Jis vadovauja valstybei, kuri ne vieną šimtmetį siejo save su imperine didybe, o po to prarado 300 metų imperinės istorijos. Prie visų savo sienų Rusijai grasina strateginės grėsmės: prie Kinijos – demografinis košmaras; radikaliojo islamo pavidalą įgijęs ideologinis košmaras prie pietinių sienų; o vakaruose – grėsmė iš Europos, kurią Maskva suvokia kaip istorinį priešininką.

Įvesti Rusiją į tarptautinę sistemą dialogu – nėra neįmanoma užduotis. Tam reikės ne vien sutarčių, bet ir supratimo. Tai unikali ir sudėtinga visuomenė. Bendraujant su Rusija, reikia apriboti jos karines galimybes, tačiau tai darant, išlaikyti jos orumą, atsižvelgti į šalies istoriją. Rusija turi įsisavinti iki šio atmestą pamoką: lygybės siekis – dvikrypčio eismo kelias, ir pagarbos vienpusiais reikalavimais ir jėgos demonstravimu pasiekti neįmanoma.

Apie tai, kaip elgtis su Rusija

– Yra dvi mokyklos. Pasak vienos, aneksuodama Krymą, Rusija pažeidė tarptautines normas ir ją derėtų pamokyti šaltuoju karu. Ją reikia sankcijomis ir izoliacija priversti normalizuoti santykius su Ukraina, O jei šalis tai darydama nusmuks, ką gi, tai kaina, kurią reikia mokėti sumokėti, ir, galbūt, atsigavimo kelias. Aš – ne tokios populiarios mokyklos šalininkas: Rusija – didelė šalis, išgyvenanti sunkią vidinę savivokos traumą, kas ji yra. Jos karinėms užgaidoms reikia priešintis, tačiau jai būtinas savo reikšmingumo pajutimas. Turėtų būti siekiama rasti diplomatinį būdą integruoti Rusiją į pasaulio tvarką, kuria remiantis, su ja bus įmanoma bendradarbiauti.

Negalima žengti į Kremlių ir pareikšti: „Štai, mūsų planas“. Kaip ir visada, bendraujant su Maskva, reikės rusiškos dvasios supratimo ir pagarbos Rusijos istorijai – nepamirštant pakankamos bet kokių pagundų numaldymui karinės galios.

Apie galimus teroristinių aktus JAV

– Nevyriausybinės grupuotės („Islamo valstybė“ ar kitos džihadistų organizacijos. – Atlantic) gali nuspręsti, kad Trumpas į teroristines atakas atsakys atitinkančiu jų tikslus būdu (tam jos prezidentavimo pradžioje gali įvykdyti atakas, siekdamos išprovokuoti reakciją. – Atlantic).

Apie diplomatijos ir jėgos balansą

– Jėgos panaudojimas – kraštutinė diplomatijos poveikio priemonė. Diplomatija ir jėga – ne izoliuoti reiškiniai. Jie susiję, nors tas ryšys nereiškia, kad kaskart deryboms atsidūrus aklavietėje, reikia griebtis jėgos. Šis ryšys reiškia, kad oponentas derybose turi žinoti, kad yra kažkokia paskutinioji riba, po kurios savo valią pradedate primetinėti. To nesuvokdami, atsidursite aklavietėje arba patirsite diplomatinę nesėkmę. Ši riba priklauso nuo trijų faktorių: adekvačios ir pakankamos jėgos turėjimo, taktinio pasirengimo ją panaudoti ir strateginės doktrinos, suteikiančią visuomenei jos vertybes atitinkančią jėgą.

Apie amerikietišką išskirtinumą

– Amerikos išskirtinumo koncepcija vis dar gyva, tačiau „miesto ant kalvos“ įvaizdis vis silpsta. <…> Mes neabejotinai per toli nuėjome, tardami, kad galime atnešti demokratiją į Vietnamą ar Iraką vien aklu užsidegimu ir kovodami su priešais karinėmis priemonėmis. Mes taip toli nuklydome, nes nesusimąstydavome apie mūsų piliečių palaikymą ir apie pačių regionų strategiją. Didžiausios mūsų pastangos buvo amerikietiško išskirtinumo idėjos pasireiškimas. Tačiau ta jos interpretacija, kuri egzistavo šaltojo karo metais, išsisėmė. Principinė naujosios administracijos užduotis – tinkamai adaptuoti šią koncepciją.

Apie JAV užsienio politiką

– Po susikūrimo, Amerikos padėtis buvo palanki – jai vystantis, išorinio puolimo grėsmės nebuvo, bent jau todėl, kad ją supa du vandenynai. Dėl to JAV pradėjo užsienio politiką suvokti kaip grandinę atskirų iššūkių, kuriuos reikia įveikti, kai jie kyla, o ne vertinti juos kaip bendros strategijos dalis. <…> Dabar turime sukurti lankstų veikimo kursą, kuriame būtų atsižvelgiama į kintančias sąlygas. Todėl derėtų ištirti pagrindinių globalių žaidėjų istoriją ir kultūrą. Taip pat privalome nuolat sekti tarptautines aktualijas.

Apie tai, koks gali būti JAV karas su Kinija

– Šių dviejų šalių karinis konfliktas, atsimenant jų turimas technologijas, taptų katastrofa (šiame interviu Kissingeris pabrėžė, kad pasaulio balansas ir taika visų pirma priklauso nuo JAV ir Kinijos tarpusavio santykių. –Republic). Toks konfliktas priverstų pasaulį pasidalinti. Jis būtų destruktyvus ir vargu ar baigtųsi kieno nors pergale – tokioje situacijoje pernelyg sunku būtų ją apibrėžti. O ir net jei tai būtų įmanoma: ko laimėtojas galėtų pareikalauti iš visiškai sunaikinto pralaimėjusiojo? Kalbu netgi ne tiek apie mūsų ginklo jėgą, kiek apie neaiškias kai kurių jo rūšių panaudojimo pasekmes, tarkime, kibernetinių ginklų. Tradicinėse derybose dėl ginkluotės kontrolės įprasta, kad prieš sumažindamos ginkluotės apimtis, abi pusės pateikia viena kitai informaciją apie turimus pajėgumus. Kibernetinių ginklų atveju šalys itin nenoriai dalinsis žiniomis apie savo potencialą. Todėl nėra aiškaus būdo susitarti, kaip užkirsti kibernetiniam karui kelią.

Apie šiuolaikinę Europą

– Stulbina, kad praėjus trims savaitėms po Brexit, nė vienas Europos politikas taip ir nesuformulavo Europos ateities vizijos. Šis kontinentas sukūrė mūsų pasaulį. Ir niekas nepademonstravo Čerčilio lygio toliaregiškumo. Jie kalba apie taktines problemas, tuo tarpu prarasdami suvokimą, dėl ko jie kovojo ir kas buvo per visą istoriją. <…> Dabar regionas, sukūręs visą pasaulį ir anksčiau buvęs dinamiškas, verda savo sultyse. Jo veikla apsiriboja minkštosios jėgos naudojimu.

I. Solomonova, A. Zyrianova
republic.ru

Komentarai (2)