Atvirai apie tai, kiek iš tikro kainuoja dalyvavimas Dakaro ralyje (19)
Lenktynininkui Benediktui Vanagui šių metų Dakaro ralis pasibaigė neįtikėtinai greitai, vos po dviejų etapų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau nusiminti neverta, sako jis, nes gyvenimas Dakaru nesibaigia, o planuose – jau kitos, daug svarbesnės ir sunkesnės lenktynės.
– Šiais metais iš Dakaro ralio pasitraukėte vos po dviejų etapų. Jums labiau skaudu ar labiau pikta?
– Viduje yra daug klausimų, kuriuos turime atsakyti. Lenktynėse ir gyvenime norisi, kad viskas vyktų konstruktyviai. Kai negauni atsakymų į klausimus, gali atsirasti baimė.
O jei atsiras baimė, tai bus viską ardantis elementas. Mums atsitiko techninis gedimas ir turime išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Jei neišsiaiškinsime, turėsime nepasitikėjimą, o jis dar niekam nieko gero nedavė.
Dirbame ties tuo, dar atsakymo neturime, bet esame truputėlį pasistūmėję. Yra šiek tiek pikta, nes Dakaras yra olimpinės žaidynės kiekvienais metais. Įprastai tai yra 4 metų ciklas, o mes jį įveikiam per metus laiko.
Tai atima labai daug energijos įvairiomis prasmėmis, finansinėmis irgi. Važiuoji penktąjį kartą, kuris turėjo būti uždarantis ciklą, nes mes esam sakę, kad yra 5 Dakarai, geriausiai pasiruošę ir iškrentam iš žaidimo anksčiau.
Juolab, pirmi etapai rodė, kad esame tikrai labai gerai pasiruošę. Gaila, kad taip nutiko, bet gyvenimo tėkmės tai nekeičia.
– Sakot, kad tai buvo techninis gedimas, bet taip pat buvo aplinkybės, kurios lėmė tai, kad jūs priėmėte sprendimą pasitraukti iš lenktynių, nors dar nebuvo paskelbta apie jūsų diskvalifikaciją. Turiu omenyje Kelio knygos ignoravimą, kai po gedimo į stovyklą nusprendėte grįžti civiliniams automobiliams skirtais keliais, nors tai yra draudžiama. Suprantu, kad tai buvo jūsų sprendimas?
– Taip. Neišmintinga bijoti neišvengiamo. Mes, būdami profesionalais ir suvokdami, kad per laiką, kuris yra duotas įveikti greičio ruožui, jau šnekant apie patį blogiausią įmanomą rezultatą, nebūtume spėję sugrįžti. Mes mokam skaityti reglamentą ir jame labai aiškiai juodu ant balto yra parašyta.
Manau, kad mūsų pasitraukimas buvo tiesiog gebėjimas garbingai pralaimėti, nors yra įvairiausių traktavimų, bet siūlyčiau visiems, sakantiems kitaip, tiesiog paskaityti reikalavimus. Kai paduodame paraišką dalyvauti Dakare, mes pasirašome po taisyklėmis ir jose viskas parašyta. Važiuoti, tikėtis, prašyti, maldauti, galbūt, būtų galima, bet ar tai yra kelias?
– Toje situacijoje tiesiog nebuvo kito varianto?
– Variantas buvo vienintelis. Matėme, kad per likusį laiką ir nutikusią gamtos anomaliją mes neturime šansų laiku atvykti į startą. Jei laiku negalime atvykti į startą, automatiškai yra pasitraukimas iš varžybų. Galėjom važiuoti, bet nežinau, ką būtume parodę. Tai buvo blaivus, skausmingas pasirinkimas, bet kito kelio nebuvo.
– Automobilio tvarkymas užtruko labai ilgai, remontą baigėte apie 22 val. vakare. Ar nebuvote pasiruošę tokiems atvejams? Ar čia nenumatysi?
– Yra tipiniai automobilio gedimai, kurie gali nutikti dėl ypatingai didelių apkrovų. Jiems mes esame pasiruošę ir pasiruošę netgi pakankamai greitam remontui, jei tai yra reikalinga.
Greičio dėžės keitimas yra tikrai didelis remontas. Mūsų automobilis yra gamyklinis, o gamyklinės komandos turi iš paskos važiuojančias serviso komandas, kurios dalyvauja kaip kiti dalyviai ir pagal reikalavimus jie gali padėti. Tokiu atveju aptarnavimą gauna gamyklinės komandos iš savo pagalbos automobilio.
Mes tokios pagalbos neturėjom. Gamykla mums šiek tiek pagelbėjo, sustojo, davė reikalingas detales, po to išvyko. Tai buvo didžiulis remontas, o sankabos gedimas, kuris įvyko, padarė pakankamai daug žalos automobiliui, norint jį toliau remontuoti. Tai truko pakankamai ilgai, bet niekas trumpiau ir nebūtų padaręs.
– Ar visa tai vėl susiveda į biudžetą? Jūs kažko neturėjot, kitos komandos turėjo. Ar kalbame apie situaciją, kad Lietuvos lenktynininkai negali kokybiškai konkuruoti, nes yra per mažai pinigų?
– Natūralu. Mūsų biudžetas yra ribotas, grubiai tariant apie milijoną eurų.
Tai yra mūsų uždirbtos lėšos ir didžiąja dalimi mūsų rėmėjų lėšos. Kiekviena pozicija numanomai kainuoja kažkokį pinigų kiekį.
Nėra taip, kad ateini ir nusiperki, bet turi padaryti tam tikrus žingsnius, kad būtum tam tikrame greityje. Mūsų greityje mūsų konkurentai, komandos turi tikrai didesnius biudžetus.
– Kiek didesnius?
– Gamyklinė komanda vien Dakaro metu išleidžia apie milijoną eurų per dieną. Nežiūrint į tai, gamyklinė komanda dirba visų metų bėgyje, dirba stipriai daugiau nei mes, ten yra daug daugiau žmonių. Tai sunkiai sulyginami dalykai. Jei nuspręstume kažkurioje srityje konkuruoti su JAV, manau, kad vaizdas būtų labai panašus.
Tai nereiškia, kad tu esi kažkuo blogesnis, tavo resursai yra stipriai mažesni. Jei prioritetiniams dalykas mes skiriame pagrindines savo lėšas ir paskui mūsų lėšos baigiasi, tai gamyklinės komandos turi daug „draudimų“ – kiti ekipažai, naujesnė technika, naujausios, labiau išdirbtos technologijos.
Tai dienos pabaigoje leidžia jiems turėti mažesnį sugedimo šansą, o jei sugenda, kaip galima greičiau leidžia turėti pagalbą trasoje.
Mes turime kliautis tik savo rankomis ir tuo, ką turime automobilyje. Aišku, kad tame didelės lygybės nėra, bet mes neverkiame, žinom, kur važiuojam ir stengiamės iš tos situacijos padaryti geriausia, ką galim. Šie metai nebuvo patys sėkmingiausi.
– Šiais metais organizatoriai jau du kartus atšaukė ištisą etapą, o dar trys greičio ruožai dėl nepalankių oro sąlygų, liūčių, purvo nuošliaužų buvo sutrumpinti. Jūs pateisinate tokius dalykus?
– Esu girdėjęs daug nuomonių, bet daug nuomonių turėtojų nėra buvę organizatorių kailyje. Organizatorius yra atsakingas už labai daug įvairių sričių – tūkstančio transporto priemonių, trijų tūkstančių žmonių logistiką. Tam tikri greičio ruožai nuimami tam, kad neatsitiktų kažkas nepataisomo.