Tautos, negebančios savęs identifikuoti dabartyje ir projektuoti į ateitį, susiduria su prieštaringais istorijos pasakojimo būdais ir formomis, gyvena iš inercijos, blaškosi tarp nacionalizmo ir kosmopolitizmo. Taip lietuvių tautą ir jos tapatybės paieškas apibūdina istorikas prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, ilgą laiką tyrinėjęs Lietuvos modernėjimo problemą ir priėjęs prie išvados, kad ji glaudžiai susaistyta su istorinėmis patirtimis.

„Lietuviai, kaip ir daugelis kitų – didelių ir mažų, garsių ir beveik pamirštų, istorinių ir naujai atsirandančių – tautų, yra amžinojo tautų kraustymosi istorijos veikėjai. Viskas, kas susiję su pasaulio tautų judrumu, tinka ir mums, lietuviams“, – įsitikinęs mokslininkas.

Kodėl lietuviai užstrigo blaškymosi tarp nacionalizmo ir kosmopolitizmo švytuoklėje? Atsakymo į šį kausimą profesorius ieškojo tyrinėdamas lietuvių kaip diasporinės tautos naratyvus, kurie itin glaudžiai susiję su emigracija, šiandien dar vadinama valstybės piktžaizde.

Nors dažnai politikai emigraciją saisto tik su ekonominėmis priežastimis, pasak prof. E. Aleksandravičiaus, istorija byloja ką kita. Įsigilinus į Lietuvą ištikusių emigracijos bangų priežastis, akivaizdu, kad, atsivėrus geležinei uždangai, lietuviai emigravo ir dėl didelio laisvės troškimo, ir dėl maišto, ir dėl susikurtų vaizdinių apie „dėdulę iš Amerikos“. Tačiau nepaisant šių priežasčių, visus emigrantus vienijo vienas bendras požymis – jie neturėjo diasporinės lietuvių tautos sąmoningumo pojūčio.

Tyrinėdamas lietuvių pasaulio istoriją plačiame geografiniame, kultūriniame, literatūriniame kontekste, profesorius ne tik suformavo naują terminą „lietuvių pasaulis“, bet ir išanalizavo užsienyje įsikūrusias lietuvių bendruomenes, jų ir Lietuvos gyventojų mentalinius skirtumus. Prof. E. Aleksandravičius taip pat ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl nekuriamas lietuvių kaip diasporinės tautos naratyvas, nors tai nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų nėra naujas reiškinys.

Anot mokslininko, skirtingais laikais lietuviai nevienodai suprato savo tapatybę. Pavyzdžiui, jei Adolfo Šapokos istorijos vadovėlyje (1936 m.) lietuviai suprantama kaip visur gyvenanti, Pažadėtąją žemę turinti tauta, tai 1989 m. vadovėliuose kitur gyvenantys lietuviai pristatomi kaip pabėgėliai, jų grįžimą Lietuvoje gyvenantys asmenys siejo su konkurencija.

„Mūsų pavergimas, mano galva, atsispindėjo ir ant mūsų tapatybės, nes buvome priregistruoti prie vietos kaip kokie baudžiauninkai. Natūralu, kad ir mūsų atmintyje nubyrėjo pasaulyje gyvenančių lietuvių vaizduotė, niekas nebepratęsė diasporinės tautos pasakojimo ir tuo metu pliūptelėjo didžiausia emigrantų banga per visą Lietuvos istoriją, – sako prof. E. Aleksandravičius. – Tai iš esmės ir neleido mums suvokti, kad esame sūnūs ir dukros tos tautos, kuri jau seniai gyvena pasaulyje, o kai kurių lietuvių bendruomenių nariai savo kultūra ir mentalitetu yra gerokai priekyje ir negali būti lyginami su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.“

Profesoriaus darbai sujungia XIX a. istorijos tyrimus su išeivystės nuotykių sinteze. Modernybės priešaušris – tai XIX amžiuje įvykęs pasikeitimas nuo LDK lietuvio kaip politinės civilizacijos subjekto prie naujosios lietuvybės – filologijos subjekto. Seniesiems lietuviams buvo svarbu ne kalba, o politinės teisinės tapatybės formos. Panašiai nutiko ir diasporinės tautos lietuviams: jiems protėvių žemės atmintis neišvengiamai tapo svarbesniu už kalbą bruožu. Ši identifikacijos gija sujungia LDK patyrimą su naujaisiais diasporinės tautos nuotykiais. 

Prof. habil. dr. E. Aleksandravičius nominuotas 2016 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvos keliai į modernybę: tapatybių kaita ir geokultūrinės ribos“.

Komentarai (52)