Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Akimo Arutiunovo knygą „Leninas be grimo“. Po šios knygos išleidimo Rusijoje autorius buvo ne kartą užpultas ir sumuštas, laimėjo kelis teismo procesus prieš Rusijos komunistų partiją ir ideologinį jos ruporą – laikraštį „Pravda“.

Vladimiras Uljanovas-Leninas – viena paslaptingiausių, labiausiai mistifikuotų XX a. asmenybių.

Daugiau kaip 70 metų Sovietų Sąjungoje pasakota atvirai iškraipyta, be galo pagražinta „revoliucijos vado“ biografija.

Leninas buvo pristatomas kaip iškilus marksizmo filosofas, neprilygstamas genijus, „pats žmoniškiausias žmogus pasaulyje“, bet ar toks jis buvo iš tiesų?

A.Arutiuniovo knyga „Leninas be grimo“ priverčia visai kitaip pažvelgti į šventos komunizmo ikonos – Vladimiro Lenino asmenybę. Iš knygoje pateiktų dokumentų aiškėja, kad     V. Uljanovas nebuvo joks rūpestingas viso pasaulio dirbančiųjų globėjas, o vienas žiauriausių politinių ekstremistų.

Pirmojo pasaulinio karo metais su vokiečių žvalgyba bendradarbiavęs, 1917 m. Spalio perversmą vokiškais pinigais apmokėjęs Leninas nesibodėjo niekuo, kas leistų jam užgrobti, išlaikyti ir stiprinti savo valdžią. Tokios sąvokos, kaip „sąžinė“, „užuojauta“, „moralė“ V. Leninui niekad neturėjo nė menkiausios reikšmės.

Dar prieš perversmą V. Uljanovas kalbėjo, kad „politiniai sukilimo tikslai paaiškės po paties sukilimo“. Tai reiškia, kad jokio konkrečių veiksmų plano užgrobus valdžią, išskyrus žūtbūtinį siekį sunaikinti esamą tvarką, Vladimiras Iljičius neturėjo.

Senajai tvarkai naikinti Leninas pasitelkė platų „poveikio priemonių“ spektrą: prievartinį turto nusavinimą, suėmimus, masines žmogžudystes. Tam tikslui kurtos raudonąjį terorą turinčios įgyvendinti struktūros, kurioms vadovavo ištikimiausi Lenino parankiniai. 

Asmeninis Vladimiro Iljičiaus gyvenimas ilgus dešimtmečius buvo įslaptintas ne mažiau nei kai kurie jo politinės karjeros vingiai. „Proletariato interesų gynėjas“ emigracijoje gyveno kaip ponas, niekada nedirbo jokio sunkesnio darbo, savo įgeidžiams leido didžiules pinigų sumas, ir, tikėtina, dar jaunystėje užsikrėtė sifiliu.

Kone patologišką Lenino dirglumą, polinkį į kraštutinumus, neapykantos priepuolius galėjo sąlygoti iš protėvių paveldėta psichinių sutrikimų puokštė. Sovietų Sąjungoje be galo liaupsinti „genialaus“ Lenino raštai – svetimų citatų, atviriausių nesąmonių bei prakeiksmų menamiems priešams kratinys.  

Leninui bei jo vadovaujamai partijai niekada nebūtų pavykę užgrobti valdžios be vokiečių pinigų, nuolatinio valdžios nuolaidžiavimo raudoniesiems radikalams ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Bolševikai pardavė savo šalį, išdavė sąjungininkus. Tai sovietinėje istoriografijoje buvo aiškinama kaip didžiai patriotiškas poelgis.

Leninui valdant šalyje įsigalėjo vienas baisiausių režimų per visą žmonijos istoriją, kurio švenčiausia relikvija netrukus tapo balzamuotas „revoliucijos vado“ lavonas.

Akim Arutiunov. Leninas be grimo. Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 608 p.: iliustr.

Komentarai (6)