„Prisiartinęs nusitaikiau į vieno vedamojo variklį, nuspaudžiau nuleistuką ir bombonešis užsiliepsnojo. Tada šoviau į antrą variklį ir prisiartinau prie kito bombonešio. Pirmasis, apimtas liepsnų ir dūmų, iš tūkstančio metrų jau lėkė žemyn į pelkę, apėjusią retu miškeliu.

Į antrojo bombonešio variklį šoviau iš dešinės. Jis sustojo lyg išsijungus propeleriui, sukdamasis metėsi į dešinę ir judėdamas ratu vis greičiu smuko paskui pirmąjį“, - atsiminimų knygoje „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“ (leidykla „Briedis“) rašė Ilmaris Juutilainenas.

Oficialiai teigiama, kad per visą kovų karjerą 1939–1940 m. ir 1941–1944 m. I. Juutilainenas numušė 94 sovietų lėktuvus.

Tačiau iš tiesų jų galėjo būti keliomis dešimtimis daugiau, nes dalis rezultatyvių atakų nebuvo patvirtintos. 

Nepaisant nepatvirtintų pergalių I. Juutilainenas vis tiek laikomas rezultatyviausiu Suomijos pilotu ir vienu sėkmingiausių asų per visą pasaulinės karo aviacijos istoriją.

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Sausio 28 d. su jaunesniuoju leitenantu Jalo Ahlstenu žvalgėme Jami ruožą netoli Petroskojo ir grįžtant virš miško tarp Poventsos ir Huharevos pastebėjau judant kažkokį tašką. Savaime suprantama, tai buvo lėktuvas.

Liepiau vedamajam, kaip privalu, sekti paskui ir jo lydimas staigiai nupikiravau. Pamačiau, kad ramiai skrendantis mano taikinys yra angliškas naikintuvas „Hurricane“ – pagal lenlizo, kitaip tariant, nuomos ir tarpusavio pagalbos sutartį, tokių lėktuvų Sovietų Sąjungai siuntė Anglija.

Dideliu greičiu leidausi jam už uodegos, paskutinę akimirką sumažindamas greitį, kad nesutrumpėtų šaudymo trukmė, jeigu nepavyktų iš karto jo numušti. Lėktuvas mano taikiklyje greitai didėjo. Buvo labai dailus, atrodė visai naujas. Jau buvau priartėjęs prie jo šūvio atstumu.

Dar kartą apsižvalgiau. Daugiau priešo lėktuvų nebuvo matyti. Taikiklio kryžiukas ramiai laikėsi priešais angliškojo naikintuvo nosį, kampas sudarė dešimt laipsnių. Priartėjęs maždaug per trisdešimt metrų, mačiau kiekvieną naikintuvo kniedę.

Tamsaus miško fone ryškiai švytėjo melsvos išmetamųjų vamzdžių liepsnelės.

Man spaudžiant nuleistuką pilotas veikiausiai kažką pajuto, nes mėgino kelti lėktuvo nosį, bet kai į variklį ir kabiną pasipylė mano kulkos, apsigalvojo. Tada jo naikintuvas tingiai nusvarino nosį, palengva ėmė leistis ir, nukritęs iš kokio šimto metrų, sudužo pakrantės miške netoli Huharevos kaimo. Ahlstenui tąkart ginklų panaudoti neteko.

Nusivalėme dulkinas pirštines ir nulėkėme į Kontupohją valgyti žirnienės, teikti žvalgybinio skrydžio ataskaitos ir sykiu paliudyti, kad net per karą gali jaustis saugus.

Vasario saulė ir priešą masino kilti į dangų iš oro uostų palei Murmansko geležinkelį. Lystepohjos fronto ruože kartais kildavo net labai smarkus sambrūzdis.

Vasario 6 d. aš ir mano vedamasis kaip pastiprinimas išskridome su ketvirtąja grupe ir kupini piktumo leidomės šukuoti dangų. Gavome pranešimą, kad keli bombonešiai ir naikintuvas atakuoja mūsų pėstininkų pozicijas Lystepohjoje, prie Sėsjarvio (Seesjärvi, dab. Segozero) ežero, tad visu greitumu nuūžėm ten.

Mes su Ahlstenu skridome aukščiau, dengdami grupę, tad patogia pozicija nuo saulės pusės puolėme migus. Aukščiau nieko nematėme. Kautynių erdvė jau buvo plačiai išsiplėtusi, kai pastebėjome tris bombonešius „SB-2“ numetant sprogmenis ir sukant atgal į šiaurę. Liepiau Alhstenui skristi su manim ir nupikiravau į bombonešius.

Mano lėktuvas buvo spartus, be to, nėriau iš didelio aukščio, tad greitai atsidūriau netoli bombonešių. Šie mane pastebėjo, nes padidėjo jų greitis – iš išmetamųjų vamzdžių ėmė smarkiau verstis juodi dūmai. Mačiau, kad jie susitelkė.

Niekas manęs nepersekiojo, tad prisiartinęs nusitaikiau į vieno vedamojo variklį, nuspaudžiau nuleistuką ir bombonešis užsiliepsnojo. Tada šoviau į antrą variklį ir prisiartinau prie kito bombonešio. Pirmasis, apimtas liepsnų ir dūmų, iš tūkstančio metrų jau lėkė žemyn į pelkę, apėjusią retu miškeliu.

Į antrojo bombonešio variklį šoviau iš dešinės. Jis sustojo lyg išsijungus propeleriui, sukdamasis metėsi į dešinę ir judėdamas ratu vis greičiu smuko paskui pirmąjį.

Visąlaik stebėjau, kas vyksta aplinkui, nes buvau tikras, kad lydintieji priešo naikintuvai matė pirmojo bombonešio liepsnas. Dešinėje už uodegos pamatęs lėktuvą nusistebėjau, kad Ahlstenas jo nepuola – buvo puiki proga pasitikrinti kulkosvaidžius.

Apsižvalgiau dar kartą ir laiku: turėjau staigiai sukti į šoną ir nert žemyn, nes už uodegos aukščiau pamačiau naikintuvą „MiG-3“. Jam lekiant virš galvos, girdėjau kulkosvaidžių tratėjimą, bet pavojus man jau negrėsė.

Žinojau, kad senas pažįstamas „MiG-3“ didelių viražų nepadarys. Po kelių posūkių pradėjau šaudyti, naikintuvas rūkstančiu varikliu ūmai nupikiravo, o aš iš paskos – baigti darbo. Tuo tarpu paspruko trečiasis bombonešis. Tada giliai atsidusau, nes pamačiau, kad už nugaros velkasi visas dalinys priešo naikintuvų.

Nėriau žemyn. Pasileidau pagal vieną upę, šaukdamas per radiją vaikinus. Atsiliepė ketvirtos grupės vadas, kapitonas Peras Sovelius, visų vadinamas Pele ir, sužinojęs, kur aš, pažadėjo tuoj atsiųst pagalbą.

Pasukau priešų link ir ėmiau tratinti į arčiausiai skrendantį migą. Nesusigaudžiau, kiek iš viso buvo priešo naikintuvų, bet jie netikėtai dingo. Tik iš nykstančių taškelių palei Uikujarvio (Uikujärvi) ežero horizontą supratau, kur link jie nulėkė.

Gal jiems baigėsi degalai ir pamanė negalį likti ilgesniam laikui manęs triuškinti. Prakaitas išmušė kaktą, bet kalenau dantimis. Giltinė alsavo į pakaušį, bet likau gyvas! Paaiškinau Pelei per radiją, kad nėra ko jaudintis ir pašaukiau Ahlsteną, bet tas neatsiliepė. Apimtas blogos nuojautos sugrįžau į bazę.

Ahlsteno dar nebuvo. Maždaug už pusvalandžio išgirdome naikintuvo „Brewster“ ūžesį. Lėktuvas tūpė nuleista važiuokle, bet... kas per velnias? Kodėl jis tupia skersai tako? Kas jam atsitiko?

Ahlstenas iš karto nepasekė paskui mane ir įkliuvo į tą priešo būrį, kuris vėliau sugriovė mano kilnius siekius. Galiausiai Ahlstenas nupikiravo, bet, pradėjęs skristi normaliai, nesusigaudė, kur atsidūrė. Kai pagaliau surado bazę, dar nebuvo atitokęs nuo sukrėtimo, išgyvento per pirmąsias kautynes, ir tūpdamas bumbtelėjo oro uosto pakrašty.

Per tą maišatį pašovėme nemažai priešo lėktuvų ir patys likome sveiki gyvi, tad nutarėme surengti nedidelę šventę.

Kitą rytą seržantą Leo Ahoką, kurį vadinome Jepe, ištiko šiokia tokia bėda. Žmona jam buvo atsiuntusi dėžutę piliulių nuo galvos skausmo. Po vakarykštės šventės Jepei skaudėjo galvą ir jis, išgėręs porą piliulių, laukė, kol vaistai pradės veikti. Netrukus išsigandęs įpuolė pas mane paklausti, nuo ko jam veidą ir krūtinę išmušė raudonos dėmės.

Nemaniau, kad jos pavojingos, bet apsimečiau persigandęs ir pasakiau: „Be jokios abejonės, tai raupai! Lėk į ligoninę! Neliesk durų rankenų ir turėklų – mes atidarysime tau duris!“

Antrą kartą Jepės raginti nereikėjo ir jis tekinas pasileido į ligoninę. Iš anksto paskambinęs paprašiau gydytojo skirti Jepei ricinos aliejaus, nes jis turi išsivalyti pilvą. Kai už poros valandų Jepė sugrįžo, tekini pasileidome mes – ir dūmėm kiek kojos nešė!

* * *

Ilmari Juutilainen, Kaip aš kovojau su raudonaisiais. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 232 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – legendinio suomių padangių aso Ilmario Juutilaineno atsiminimus „Kaip aš kovojau su raudonaisiais“.

Nuo pat mažų dienų 1914 m. gimęs I. Juutilainenas žavėjosi knygose aprašytais įvairių šalių aviatorių žygdarbiais. Tai ir paskatino jį pasirinkti nelengvą karo lakūno kelią.

Įsismarkavus Žiemos karui I. Juutilainenas, kaip ir daugelis kitų Suomijos vyrų, stojo ginti tėvynės. Pirmoji jo pergalė – 1939 m. gruodį numuštas sovietų bombonešis DB-3. Iš pradžių I. Juutilainenas skraidė vienmotoriu naikintuvu „Fokker D.XXX“, Tęstinio karo metu persėdo į amerikiečių gamybos „Brewster Buffalo“, o savo šlovingų pergalių seriją užbaigė vokiško „Messerschmitt Bf 109“ kabinoje.

Oficialiai teigiama, kad per visą kovų karjerą 1939–1940 m. ir 1941–1944 m. I. Juutilainenas numušė 94 sovietų lėktuvus. Tačiau iš tiesų jų galėjo būti keliomis dešimtimis daugiau, nes dalis rezultatyvių atakų nebuvo patvirtintos.

Nepaisant nepatvirtintų pergalių I. Juutilainenas vis tiek laikomas rezultatyviausiu Suomijos pilotu ir vienu sėkmingiausių asų per visą pasaulinės karo aviacijos istoriją. Kitas suomis Hansas Windas nuo I. Juutilaineno atsiliko beveik dvidešimčia oro pergalių. Įdomus faktas, kad I. Juutilaineno lėktuvas niekada nebuvo pamuštas, o pats pilotas nepatyrė nė vieno rimtesnio sužeidimo, kuo pasigirti gali nedažnas nuolat oro kautynėse dalyvaujantis lakūnas.

I. Juutilaineno atsiminimai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daugelį savo pergalingų skrydžių I. Juutilainenas aprašo taip, lyg jie būtų įvykę vakar. Knygoje lakūnas pasakoja, kaip ore veikė suomių ir sovietų eskadrilės, aprašo tuomet naudotus abiejų kovojusių pusių lėktuvus, technines jų galimybes. Iš pasakojimų galima susidaryti nuomonę apie naikintuvo piloto taktiką, veikimą grupėje ir vienumoje, priešo puolimo kampą, gebėjimą iš anksto užimti patogią poziciją.

Nors savo gausumu Suomijos oro pajėgos gerokai nusileido sovietų aviacijai ir negalėjo suformuoti didžiulių lėktuvų armadų, viską kompensavo geresnis suomių parengimas, profesionalumas, o svarbiausia – motyvacija, troškimas visomis išgalėmis ginti savo šalį. Tai suomių pilotams leisdavo įveikti kur kas gausesnį, bet ne tokį patyrusį ir atkaklų priešą.

I. Juutilainenas – vienas iš nedaugelio suomių karių, dukart apdovanotų Mannerheimo kryžiumi. Jis kovėsi nuožmiai, tačiau visada išliko kilniu riteriu, kuris niekada nepersekiojo iš degančio lėktuvo bandančių išsigelbėti priešo karių. Pokario metais legendinis karo asas dirbo civilinės aviacijos srityje, Suomijoje jo vardas visada tartas su pagarba. Mirė I. Juutilainenas 1999 m., sulaukęs 85 metų amžiaus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (1)