3. Tunelinis mąstymas

Mums atrodo, kad, ištikus krizei, rasime kūrybišką išeitį iš bėdos. Tačiau, atspėjote, būna priešingai. Tipiškas atsakas į nelaimę būna „atkaklumas“ – bandymas spręsti problemą vieninteliu būdu, vėl, vėl ir vėl, nepaisant rezultatų. Tai nutinka taip dažnai, jog net nulėmė lengvųjų orlaivių saugos diržų dizainą.

Kadangi žmonės įpratę saugos diržus rasti ties savo klubais, nelaimės atveju tai būna vienintelė vieta, kur jie jų ieško. Anksčiau inžinieriai yra bandę diržų sagtį sumontuoti šiek tiek aukščiau, bet, apėmus panikai dėl avarinio nusileidimo, žmonės jų tiesiog nesugraibydavo. Kiti incidentai parodė, kad per krizę pilotai pradeda naudotis tik vienu prietaisu.

Įdomu tai, kad toks tunelinis mąstymas būdingas ir tiems žmonėms, kuriems negrįžtamai buvo pažeista kaktinė smegenų žievės sritis. Tai leidžia daryti išvadą, kad dėl nelankstaus mąstymo nelaimių metu tikrai yra kalta stresinė smegenų reakcija, išjungianti šį regioną.

4. Įstrigimas rutinoje

„Daugybė žmonių žuvo tuo metu, kai grįžo į namus pasiimti piniginės ar norėjo patikrinti, ar nepaliko įjungtos viryklės“, – sakė katastrofų ir nelaimių valdymo specialistas Jamesas Goffas iš Havajų universiteto. Daugybę metų pradirbęs su visuomene, kad pagilintų jos žinias apie cunamius didelės rizikos regionuose, jis susidūrė su neįtikėtinomis reakcijomis į krizę.

Katastrofos akivaizdoje rizikuoti savo gyvybe dėl piniginės atrodo tikra beprotybė ar paprasčiausias kvailumas. Tačiau toks elgesys yra itin paplitęs – toks paplitęs, jog išgyvenimo psichologai net vadina jį „stereotipišku elgesiu“. Gyvūnijos pasaulyje šis terminas reiškia pasikartojantį ir bereikšmį veiksmą, pavyzdžiui, žingsniavimą pirmyn ir atgal zoologijos sode.

Žmonių atveju jis reiškia norą tęsti įprastus, kasdienius veiksmus, net jei, pavyzdžiui, dega jūsų namas. „Kai išeini iš namų, pasičiumpi piniginę. Apie tai net nesusimąstai, tai vyksta automatiškai“, – teigia J. Goffas.

Kai praėjusiais metais Dubajaus tarptautiniame oro uoste sudužo nusileidęs „Emirates“ lėktuvas, skridęs 521-uoju reisu, pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose buvo matyti, kaip keleiviai dūmų pilname orlaivyje repečkojasi po saloną, kad išsitrauktų savo krepšius iš bagažo lentynų. Laimė, nė vienas keleivis per šią avariją nežuvo (žuvo tik vienas ugniagesys, kovojęs su liepsnomis). Tačiau toks keleivių elgesys nebuvo pavienis atvejis: panašiai žmonės elgėsi ir prieš vienus metus. Taip pat – ir 2013 metais.

Taigi kodėl negalime įveikti šių nesąmoningų refleksų?

Pasirodo, kad kasdienybėje mūsų smegenys itin remiasi pažįstamomis situacijomis. Kai nėra jokios katastrofos, nerūpestingas krepšių ieškojimas nusileidus lėktuvui padeda mums atlaisvinti protinę vietą, kad galėtume savo dėmesį sutelkti į tuos įvykius, su kuriais dar niekada nebuvome susidūrę, pavyzdžiui, į gebėjimą susiorientuoti nepažįstamo miesto oro uoste.

„Mes esame čia ir dabar, bet iš įpročio žvelgiame į ateitį“, – sako J. Leachas.

Naujos situacijos būna itin sunkios, nes žmogus bando susikurti naują jį supančio pasaulio modelį. Šis faktas paaiškina, kodėl taip pavargstame būdami užsienyje ar pradėję eiti naujas pareigas. Pavojaus atveju prisitaikyti prie naujų aplinkybių mūsų smegenims gali būti tiesiog per sunku, taigi mes linkstame elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.

5. Neigimas

Ekstremaliais atvejais kai kurie žmonės visiškai ignoruoja pavojų.

„Taip elgiasi daugiau kaip 50 proc. gyventojų: jie eina prie jūros pažiūrėti cunamio“, – sako J. Goffas. Jis turi nuotraukų su žmonėmis, kurie antrąją 2004 metų Kalėdų dieną stebėjo cunamį Indijos vandenyne. Jas padarė vienas žmogus, skubėjęs į aukštesnes vietas.

Pasak S. Robinson, neigimą dažniausiai sukelia dvi priežastys: arba žmogus nesugeba suvokti padėties kaip pavojingos, arba jis tiesiog nenori to daryti. Pastarasis atvejis itin paplitęs miškų gaisrų atveju, nes dažnai evakavimasis iš savo namų reiškia sutikimą, kad jų neteksi.

„Žmonės laukia, kol pamatys dūmus, o tuomet trauktis jau būna per vėlu. Taigi jie lieka įkalinti namuose, kurie nėra gerai parengti miškų gaisrams, arba rizikuoja sudegti evakuojantis“, – teigia pavojų valdymo ekspertas Andrew Gissingas iš konsultacinės bendrovės „Risk Frontiers“.

Jau dešimtmečiais mokslininkai žino, kad dauguma žmonių elgiasi apgailėtinai, vertindami grėsmę. Kai ant kortos pastatytas visas gyvenimas, mūsų smegenys linksta vadovautis jausmais, o ne faktais. Jos užblokuoja stresą keliančias mintis ir bando sumenkinti pavojų.

Tai paaiškina, kodėl vėžiu sergantys asmenys vidutiniškai laukia keturis mėnesius, kol nusprendžia kreiptis į gydytoją, arba kodėl per rugsėjo 11-osios atakas viršutiniuose Pasaulio prekybos centro aukštuose buvę žmonės delsė vidutiniškai penkias minutes, kol pradėjo evakuotis.

Vienas žmogus, kuris asmeniškai patyrė, ką reiškia neigti katastrofos realybę, yra Yossi Hassonas. Antrąją 2004 metų Kalėdų dieną jis su savo mergina nardė Tailande, kai smogė cunamis. Jie buvo po vandeniu, už kelių kilometrų nuo kranto.

„Staiga pajutau, jog mane kažkas tarsi smarkiai pastūmė. Po šito nieko nebegalėjau kontroliuoti“, – pasakojo jis. Vėliau pora grįžo į salą. Nors visas pajūris buvo sugriautas, o aplink laivą plūduriavo šiukšlės ir lavonai, Yossi paklausė, ar jie galėtų grįžti į viešbutį pasiimti savo lagaminų.

„Laivo vairininkas atsakė maždaug taip: „Bičiuliai, jūsų viešbutis veikiausiai nebeegzistuoja“, – prisiminė Yossi.

Kaip reikėtų elgtis, ištikus katastrofai?

Dabar veikiausiai svarstote: jeigu negalima pasitikėti natūraliais instinktais, kuo tuomet vadovautis? Anot J. Goffo, šansus išgyventi per katastrofą padidina išankstinis veiksmų planas.

„Iš anksto žinant, ką reikia daryti, ir anksti imantis veiksmų, paprastai pavyksta pabėgti nuo cunamio, – sako jis. – Tai seniai žinoma.“

J. Leachas jau daug metų treniruoja karius, kaip reikėtų elgtis įvairiausių grėsmių atvejais, pradedant įkaitų drama ir baigiant vandenyje sudužusiu sraigtasparniu (užuomina: likite savo vietoje, kol sraigtasparnio fiuzelažas panirs po vandeniu ir apsivers. Tuomet paskutinę minutę reikia išlįsti, mėginant išvengti vis dar besisukančio rotoriaus menčių).

Jis žino, kad geriausias būdas išvengti proto užtemimo yra niekuo nepadedančias, automatines reakcijas pakeisti tomis, kurios galėtų išgelbėti gyvybę. „Reikia praktikuotis ir praktikuotis, kol išgyvenimo technikos taps dominuojančiu elgesiu“, – pažymi jis.

Tačiau kartais svarbiausia yra... sėkmė.

Kaip baigėsi G. Larsono, skridusio „Indian Airlines“ lėktuvu, istorija? Didžiausią pavojų jam sukėlė ne pati katastrofa, bet tai, kas nutiko po jos.

Po avarijos G. Larsoną aptiko keli vieno kaimo gyventojai ir nugabeno jį į ligoninę. Kai jis šliaužė tolyn nuo lėktuvo, ugnis buvo taip arti, jog nusvilino vienos galvos pusės plaukus. G. Larsonas patyrė pirmo ir antro laipsnio nudegimus, jam buvo sulaužyti dubens kaulai, sumušta ranka ir pažeista šlapimo pūslė.

Kad įsitikintų, jog G. Larsonas nepatyrė jokių kitų vidinių sužalojimų, gydytojai atliko jam patikrinimo operaciją. Prabėgus kelioms savaitėms, pradėjo kristi svoris, o žaizda niekaip negijo.

Tarsi nujausdamas kažką negera, G. Larsono chiropraktikas prapjovė siūles ir prakišo pro jas savo chirurgines žnyples. „Jis ištraukė 30 dienų senumo maždaug 30 cm ilgio susuktos marlės gabalą.“G. Larsonui pasisekė, kad svetimkūnis buvo aptiktas ir pašalintas – jeigu jis būtų pasilikęs organizmo viduje, G. Larsono būtų laukusios liūdnos perspektyvos.

Pasirengimas, greita reakcija, kasdienių įpročių nepaisymas ir realybės pripažinimas gali padėti išgyventi ištikus patiems blogiausiems scenarijams. Tačiau, kaip rodo G. Larsono atvejis, kartais prireikia ir geros dozės sėkmės.

Komentarai (2)