Miesto tarybos narys, pavyzdinis komunistinis darbuotojas, nusipelnęs mokytojas, sporto meistras ir baisiausias Sovietų Sąjungos istorijoje serijinis žudikas Anatolijus Slivka buvo sušaudytas 1989 metų rugsėjo 16 dieną.

Niekas negalėjo nuspėti, kad geriausias Nevinomysko mokytojas per 20 metų pasmaugė ne vieną savo auklėtinį.

A. Slivka gimė 1938 metų gruodžio 28 dieną Dagestane. Gimdymo metu būsimas žudikas patyrė traumą: berniukui apie kaklą apsivijo bambagyslė.

Dni.ru rašo, kad veikiausiai ši trauma ir sukėlė A. Slivkos asmenybės pakeitimus: vyras savo aukas smaugė pačiais įvairiausiais būdais.

Be to, penkiametis Tolia tapo siaubingo įvykio liudininku: jo akivaizdoje vokiečių karys sušaudė kaimynų berniuką. Vėliau A. Slivkai ši scena tapo jo kruvinų žaidimų scenarijumi, kuriame jis buvo partizanas, kurį sugavo ir pakorė priešai.

Šeštajame dešimtmetyje būsimo žudiko šeima persikėlė Nevinomyską, o 1959 metais A. Slivka buvo pašauktas į tarnybą Tolimuosiuose Rytuose. Tarnavo jis elitiniame laivyno dalinyje. Čia buvo pompastiškai priimtas į partiją, ne kartą buvo apdovanojamas už pavyzdinę tarnybą. Prieš demobilizaciją laivyno vadai padovanojo A. Slivkai vertingą dovaną – portatyvinę kamerą. Ja jis ir filmuos savo vykdytas baisybes, o juostos kilometrai taps pagrindiniu įrodymu teisme.

1963 metais Anatolijus baigė chemijos-technologijų technikumą ir ėmė dirbti chemijos kombinate. Dirbo jis šlovingai: viršydavo planus ir gavo apdovanojimą už pavyzdinį darbą. Be to, mėgino jis savo jėgas ir žurnalistikoje, rašė straipsnius laikraščiams. Vėliau visuomeniniais pagrindais ėmė dirbti pionierių vadovu mokykloje. Kaip vėliau bus išsiaiškinta, bendraamžių A. Slivka nemėgo, jį traukė vaikai.

Siekdamas aštrių pojūčių, pradedantysis maniakas pasikvietė vieną iš savo prižiūrimų penktokų sudalyvauti filmuojant filmą apie karą. „Režisierius“ A. Slivka pririšo vaiką prie medžio ir paprašė suvaidinti kančias, o pats viską filmavo. Tą kartą smurtauti prieš vaiką jis pabijojo, nes baiminosi, kad berniukas pasiskųs tėvams.

Manoma, kad vienas įvykis 1961 metais turėjo didelės įtakos A. Slivkai ir dešimčių kitų žmonių gyvenimams. Kai jam buvo 22 metai, jis tapo avarijos, kurią sukėlė girtas vairuotojas, liudininku, skelbia allthatsinteresting.com.

Vyras įvažiavo į grupę pėsčiųjų ir mirtinai sužalojo paauglį, vilkėjusį pionieriaus uniformą. A. Slivka vėliau apibūdino tą sceną ir savo labai asmeninį ryšį su ja. „Pirmą kartą gyvenime pajutau potraukį berniukams. Ant asfalto buvo daug kraujo ir benzino. Benzino ir degimo kvapas. Staiga pajutau norą sukelti skausmą tokiems berniukams kaip jis (avarijos auka). Tas jausmas mane persekiojo. Turėjau pabėgti, kad jis dingtų. Tačiau po penkių ar šešių mėnesių miego metu man įvyko ejakuliacija, ir tas jaudulys vėl sugrįžo ir manęs nepaleido“, – pasakojo A. Slivka.

A. Slivkos „kino bandymai“ ieškant aukos truko dar metus. Galiausiai A. Slivka neištvėrė ir 1964 metų birželio 2 d. pasmaugė penkiolikmetį gatvės vaiką. Žudikas jaunuoliui pasakė, kad rašo disertaciją apie žmogaus galimybių ribas, ir pasiūlė sudalyvauti įdomiuose eksperimentuose. Vieno tokio eksperimento metu paauglys tiesiog užduso kilpoje. Žudikas kūną supjaustė ir išmetė į upę.

1966 metais A. Slivka ėmė vadovauti vaikų ir jaunimo turistiniam klubui, kuris buvo labai populiarus. Su berniukais jis ėjo į žygius, o šiems naujas vadovas patikęs. Apie A. Slivką ėmė kalbėti per rajono komiteto posėdžius, rašyti apie jį laikraščiuose, jis dalyvavo radijo laidose.

Bėgo metai. 1977 metais, nepaisant to, kad neturėjo pedagoginio išsilavinimo, A. Slivkai buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Jei tik A. Slivką apdovanojusieji būtų žinoję, koks monstras slėpėsi po gerojo pedagogo kauke! Visą šį laiką nusipelnęs mokytojas gyveno dvigubą gyvenimą. 1967 metais jis vedė ir susilaukė dviejų vaikų. Kol saviškiai augo, jis nužudė dar šešis savo auklėtinius.

Maniakas smaugė paauglius virvėmis, guminėmis žarnomis ir dujokaukėmis. Visus savo veiksmus jis filmavo ir fotografavo. Stebėtina, bet vaikai patys ėjo pas jį. Kai kas iš pagarbos pedagogui, kiti – norėdami padėti mokslui ir išgarsėti. Kiti – tiesiog dėl pinigų.

Be to, A. Slivka aktyviai „padėjo“ tyrėjams ieškoti dingusių vaikų. Juk jų kūnus jis pats užkasė ar paskandino pelkėje. Milicininkus maniakas, žinoma, nukreipdavo visai kitu keliu.

1985 metais eksperimentams su vaikais buvo padarytas galas: gavę informacijos iš vieno berniuko, kuris žinojo apie mokytojo bandymus, tyrėjai atėjo pas jį į klubą atlikti kratos. Vienas milicininkas pamatė duris su užrašu „Nelįsti – nutrenks!“. Už šių durų buvo fotolaboratorija, kur buvo rasta šimtai nuotraukų ir kilometrai kino juostos, kurioje užfiksuoti A. Slivkos eksperimentai.

Patalpose rasta pakankamai įrodymų, kad vyrą būtų galima sulaikyti ir pateikti kaltinimų nužudymu. Tai, ką tyrėjai aptiko tyrimo metu, juos tiesiog šokiravo, skelbia allthatsinteresting.com.

A.Slivka filmavo visas savo aukas. Dalis įrašų sunaikinta, pavyzdžiui, visa medžiaga, susijusi su jo pirmąja auka – 1964 metais nužudytu penkiolikmečiu Nikolajumi Dobryševu. Kiekvienais metais eksperimentai ir jų įrašai buvo vis šiurpesni ir šiurpesni. Viename iš įrašų A. Slivka filmuoja nupjautą galvą, kurią ratu supa blizgantys batai. Iki blizgesio nuvalyti batai simbolizavo jaunuosius pionierius.

Į miliciją ėmė eiti buvę A. Slivkos auklėtiniai ir jų tėvai. Visi jie sakė: „Toks žmogus tiesiog negali būti žudikas!“ O tuo metu maniakas davė parodymus: jis prisipažino dėl septynių nužudymų. Šešių aukų palaikai buvo rasti.

1986 metų birželį A. Slivka stojo prieš teismą. Teismo medicinos ekspertizė įrodė, kad maniakas, žudydamas vaikus, buvo visiškai pakaltinamas. Teismo procesas buvo labai trumpas: tiesioginių įrodymų – jo paties nufilmuotos medžiagos – labiau nei pakako. Vyras buvo nuteistas mirties bausme.

Sušaudytas A. Slivką buvo tik po trejų metų. Jo advokatai pasistengė ir mėgino skųsti teismo sprendimą. O ir pats eksperimentatorius nelabai norėjo mirti. Visą laiką kalėdamas vienutėje jis rašė apeliacijas ir malonės prašymus į aukščiausias institucijas. Teisingumas buvo įvykdytas 1989 metų rugsėjo 16 d.

Kad ir kokios bebūtų šio žmogaus sužvėrėjimo priežastys, tai puikus pavyzdys, koks apgaulingas gali būti įvaizdis.

Komentarai ()