Kodėl taip sunku atsikratyti nemalonių prisiminimų. ()
Mūsų smegenyse saugoma daugybė nereikalingos informacijos, nes jų pagrindinė užduotis – mūsų saugumas.
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dažnai skundžiamės prasta atmintimi. Ji ir šiaip ne kažin kokia, o be to, metams bėgant, sako irgi negerėja. Dar sako, kad dabar žmogaus atminties „vidutinį lygį“ dar sparčiau blogina naujos komunikacijų technologijos ir įtaisai, išvadavę nuo būtinybės ką nors įsiminti. Kuriems galams atmintis, jei yra Google (gerai būtų šio pavadinimo nepamiršti)…
Bet yra ir priešinga problema: būtent to, ką norėtume užmiršti, negalime iš atminties iškrapštyti.
Pašto slaptažodį ar kortelės piną smegenys užmiršta lengvai, tačiau nemalonius atsiminimus, iš kurių jokios naudos, pamiršti atkakliai atsisako.
Smegenys aiškiai jaučia kažkokį iškreiptą malonumą, dar ir dar kartą primindamos mums apie nemalonius įvykius ir versdamos vėl ir vėl juos prisiminti. Labiausiai joms patinka mus kamuoti tokiais prisiminimais vakare, prieš miegą, ir rytais, vos pradėjus busti.
Kodėl smegenys užmiršta reikalingą informaciją ir saugo nereikalingą?
Nes pagrindinė smegenų užduotis – mūsų saugumas. Smegenys kolekcionuoja visus mūsų nemalonumus, visas problemas, skaudžias patirtis ir nusivylimus – kad galėtų iš anksto juos atpažinti ir išvengti.
Smegenys labai vertina savo nemalonumų kolekciją, kruopščiai ją sergsti.
Ir… niekada mums jos nerodo.
Absoliučią daugumą nemalonių ir skausmingų įvykių prisiminimų smegenys saugo mums nepasiekiamoje vietoje, pasyvioje ilgalaikės atminties dalyje.
Ir yra tik labai nereikšminga dalis neigiamų prisiminimų, kuriais smegenys leidžia sau mus sutrukdyti.
Tai tokie prisiminimai, kurių smegenys negali perkelti į saugyklą, nes kiekviename jų yra kažkoks neatitikimas, kažkoks prieštaravimas, kurio smegenims nepavyksta išspręsti.
Ar tai dažnai nutinka?
Dažnai. Mūsų apsaugos mechanizmai kūrėsi prieš daug tūkstantmečių, kai pavojingų situacijų požymiai buvo gan paprasti.
Tamsūs debesys – bus audra. Paukščiai tyli – greta plėšrūnas.
Tačiau dabartinis gyvenimas nepalyginamai sudėtingesnis. Sudėtingesnės ir labiau susimaišiusios problemų, nemalonumų ir išgyvenimų priežastys. Todėl mūsų prisiminimuose apie juos dažnai būna smegenis neraminančių neatitikimų ir prieštaravimų, neleidžiančių atsiminimų perkeli į pasyviąją atmintį.
Tokie prsiminimai smegenims įkyri ne mažiau, nei mums. Saugumo požiūriu, smegenims svarbu tiksliai žinoti, kas sukėlė neigiamą rezultatą, idant kitą kartą atpažintų tokią grėsmę iš anksto.
Todėl smegenys vėl ir vėl imasi prieštaringų atsiminimų, siekdamos pašalinti prieštaravimus ir tiksliai suprasti, būtent kas problemą ar nemalonumą sukėlė.
Smegenims svarbu viską išsiaiškinti. Todėl, vos tik pasitaiko galimybė ir laikas, neapkrautas darbais ir įspūdžiais – vėlyvas vakaras, ar ankstus rytas, – smegenys kaip mat pakiša mums tokius prisiminimus, vildamosi, kad padėsite pašalinti neatitikimus ar prieštaravimus.
Kalbant paprasčiau, tie nemalonūs įvykiai, apie kuriuos smegenys nuolat primena, jas kamuoja ne menkiau, nei mus. Ir išmokti tokių atsiminimų atsikratyti – naudinga ir mums ir mūsų smegenims.
Tam yra specialios užmiršimo technikos – letatechnikos. Jų pavadinimas kilęs nuo senovės graikų mitologijos požemio karalystės (Hado) užmaršties upės Letos. Vėlės, atsigėrusios vandens iš Letos, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą.
Visų letatechnikų veikimo principas paprastas: norint ką nors užmiršti, reikia labai gerai viską atsiminti.
Kai kitą kartą smegenys vėl pametės jums nemalonų prisiminimą, nesipriešinkite, o atvirkščiai, pasirinkite patogų momentą ir pabandykite atlikti tai, ko prašo smegenys, – tai yra, visiškai ir nuodugniai prisiminti nemalonų įvykį, kad ir kaip nemalonu tai būtų.
Įsivaizduokite televizorių su gigantišku ekranu. Ir kuo smulkiausiai peržiūrėkite šiame ekrane visą nemalonią istoriją, kurią smegenys jums vis primena ir kurią norite užmiršti.
Peržiūrėdami galite paspausti pauzės mygtuką, kad įdėmiai įsižiūrėtumėte į nekenčiamą veidą. Galite atsukti atgal, pasitikslinti priešo batų spalvą ar ausų formą. Itin nemalonias, labiausiai jus žeidusias, frazes perklausykite kelis kartus.
O paskui mintyse išjunkite garsą. Ir savo filmą peržiūrėkite dar kartą kaip nebylųjį kiną.
Vėl grįžkite į pradžią. Tik dabar kartu su garsu pašalinkite spalvas. Nespalvotus vaizdus įsivaizduoti sunkiau, bet pasistenkite.
Kiekvieną vakarą įsivaizduojamame ekrane žiūrėkite savo filmą. Tegul ši peržiūra tampa tradiciniu užsiėmimu prieš miegą. Kuo detalesni ir nuodugnesni prisminimai, tuo ramiau užmigsite.
Jei patogiau, vietoje peržiūros ekrane galima įvykius aprašyti didelėje lentoje ar popieriaus lape – įsivaizduojamame arba tikrame.
Svarbiausia – kuo nuodugniau ir detaliau atsiminti įvykį ir pakartoti tai kelis kartus. Kiekvieną vakarą istorija taps vis trumpesnė, tai – geras ženklas.
Efektą gali dar sustiprinti pabaigos pakeitimas. Smegenims jokio skirtumo, realybė tai ar įsivaizdavimas. Tad, jei vaizduotėje pakeisite negatyvią pabaigą pozityvia, smegenys tuo lengvai patikės ir prisiminimas joms taps nebe toks svarbus, nes nebebus susijęs su saugumu.
Kaip pakeisti nemalonaus prisiminimo pabaigą? Paprasčiausia tam panaudoti humorą, ypač – juodąjį. Tarkime, jei istoriją peržiūrinėjate įsivaizduojamame ekrane, kitą kartą į filmą pasistenkite įterpti porą juokingų detalių.
Štai, jūsų skriaudėjas taria tuos pačius žodžius, kurių negalite išmesti iš galvos, jam staiga nusmunka kelnės ir matote, kad iš kitos pusė jam styro kiaulės uodegėlė.
Jei užrašinėjote istoriją popieriuje (tikrame ar įsivaizduojamame), galima lapą suglamžyti ir sudeginti. Ir, kol jis dega, įsivaizduoti tuos vaizdinius, kurių norite atsikratyti. Pavyzdžiui, žmogaus, kurį norite pamiršti, veidą, jo figūrą, balsą, kvapą. Detaliai įsivaizduokite, kaip jis dega, raitosi, anglėja, tampa pelenais.
Paimkite savo sudegusio laiško pelenus ir nuplaukite unitazan. Tuo pačiu galima dar įsivaizduoti, kad tas žmogus skęsta, kaip springsta, kaip kelia iš unitazo rankas, kaip šaukia: gelbėkit padėkit… O jūs jį šepečiu, šepečiu!
Šią procedūrą reikia pakartoti kelis kartus, kaskart stengiantis ją paversti vaikiškų baisyklių absurdo siužetu. Štai jūsų priešas dega, o jo ranka atitrūko ir nuropojo šonan. O jūs žarstekliu tik – šnai! Ir atgal į laužą įmetėt…
Sugalvokite situacijų komediją ar papročių komediją. Sukurkite iš savo istorijos vodevilį ar parodiją. Ir, svarbiausia, kūrinio gale neužmirškite sunaikinti neigiamo herojaus – visiškai, galutinai ir neatšaukiamai. Nebūtinai fiziškai. Galima morališkai. Tačiau jūsų pergalė prieš jį turi būti visiška, absoliuti, galutinė ir, pageidautina, juokinga. Kuo greičiau sugebėsite vaizduotėje dramą paversti komedija, tuo mažiau ir rečiau jus neramins pirminių įvykių prisiminimai.
Turint gerą vaizduotę, tokiu būdu nemalonaus prisiminimo galima atsikratyti per kelis seansus. O kai imsitės kito, jau bus paprasčiau. Letatechnikos turi įdomią savybę – kuo daugiau naudojamos, tuo geriau veikia. Pamažu išmoksite užmiršti tai, ką norite užmiršti, be mažiausių pastangų.
Pastaba: letatechnika veikia su įprastais nemaloniais prisiminimais. Jei traumos sunkios, galinčios sukelti potrauminius sutrikimus, tada geriau kreiptis į psichologą.
Kaip užmiršti nuskriaudusį ar įskaudinusį žmogų?
Šiaip jau, tokio žmogaus geriau neužmiršti. Smegenys stengsis tokius prisiminimus išsaugoti, kad atpažintų panašią situaciją iš anksto ir neleistų jai pasikartoti. Bet galima ir reikia sumažinti tokio prisiminimo skausmingumą. Visų pirma, reikia tiksliai ir aiškiai suprasti, kokia buvo santykių su žmogumi klaida? Kokia konkreti buvo jūsų problemos priežastis? Ką galite padaryti kitą kartą, kad situacija nepasikartotų?
Tai padės smegenims užbaigti situacijos analizę ir pasiųsti atsiminimus apie ją į ilgalaikę atmintį. Ir jau paskui galima iš skriaudiko prisiminimo pašalinti emocinį užtaisą.
Vieną iš paprasčiausių būdų kaip pamiršti skriaudiką ir tuo pačiu sumažinti stresą, sugalvojo dar mūsų močiutės – daužyti indus. Imate lėkštę, mintimis piešiate ant jos skriaudiko veidą, pavadinate nekenčiamu vardu ir iš visų jėgų sviedžiate į sieną! Galima ir plaktuku. Svarbiausia, kad po šukių kruša nepakliūtų vaikai ir smulkūs gyvūnai. Beje, Japonijoje, kur su stresais imta kovoti anksčiau nei Europoje, ir šios srities pasiekimai didesni, yra kavinių tinklas, kuriame galima daužyti indus. Sako tenai dažnai užsuka susipykusios poros, pavakarieniauja, sudaužo indus ir susitaiko. Tad, nesivaržykite – daužykite. Jei padės – labai gerai. Jeigu ne, galima sustiprinti efektą paprastu ir veiksmingu metodu, kurį sugalvojo garsus mnemonistas Solomon Shereshevsky.Shereshevsky'io metodas
Garsus mnemonistas Solomonas Šereševskis išrado paradoksalų nereikalingos informacijos pamiršimo būdą. Šereševskis demonstruodavo numerius, įsimindamas daugybę žodžių, nesusijusių skiemenų ir skaičių. Ir kadangi kiekviename koncerte Šereševskiui tekdavo įsiminti labai daug įvairios informacijos, jis susidūrė su jos pertekliaus problema.
"
Šereševskis galėjo įsminti informaciją, bet nemokėjo jos pamiršti. Ir tada išrdo efektyvų pamiršimo būdą. Šereševskis paprasčiausiai užrašydavo ant popieriaus viską, ką norėjo pamiršti. Jis tai aiškino taip:
Norėdami ką nors įsiminti, žmonės užsirašo… Man tai kelia juoką: jeigu jis ką užrašė, tai nebereikia atsiminti. Taigi, jeigu užsirašysiu, tai žinosiu, kad nebūtina to prisiminti.
Šereševskio metodas veikė puikiai. Kaskart ką nors užsirašęs, iš karto tai pamiršdavo, nes nebebuvo jokio reikalo atsiminti to, kas užrašyta.
Pagalvokite apie tai, kai nuspręsite ką nors užrašyti – kad nepamirštumėte.
republic.ru
Ištrauka iš naujos knygos „Smegenų priežiūra“, kurioje pasakojama, kaip susitvarkyti su įkyriais nemaloniais atsiminimais.