Lietuvoje piliečiai politikos su smegenimis (protu) dažniausiai nesieja. Jų manymu, politiką išmano kiekvienas. Tad ir dalyvauti politikoje gali bet kas, atsidūręs tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir turintis pakankamai įžūlumo politiką kone atvirai naudoti savo asmeninėms reikmėms.

Politologai, arba mokslininkai, kurių tyrimų sritis yra valstybių valdymo menas ir politinių sprendimų priėmimo mechanizmai, analizuoja įvairių socialinių judėjimų, organizacijų, partijų veiklą, tačiau kaip ir eiliniai piliečiai retai atsižvelgia į tai, kokie procesai vyksta atskiro individo galvoje.

Tačiau neuromokslininkai – nervinių ląstelių, kurių didžioji dalis yra smegenyse, tyrinėtojai – būtent neurofiziologinius procesus laiko atsakingais už individų elgesį, savęs ir aplinkos suvokimą, taigi (bent iš dalies) ir už jų politines pažiūras. Neuromokslininkai neabejoja, kad politikos ir žmogaus nervų sistemos sąsajos yra perspektyvi ateities mokslinių tyrimų kryptis. Tačiau kuo perspektyvi?

Apie politines pažiūras - itin trumpai

Posakis „Du lietuviai – trys partijos“ šmaikščiai įvardija moksline prasme itin sudėtingą problemą: kas sąlygoja individo politinius įsitikinimus? Žinoma, vienareikšmio atsakymo, ar lemiamą vaidmenį čia atlieka prigimtis (dabar sakome – genai), ar aplinka (draugai, kolegos, ekonominė padėtis ir t.t.) iki šiol nėra. Tačiau pernelyg neabejojama ir tuo, kad svarbūs abu veiksniai.

Politologiniu požiūriu, Vakaruose individų politinius įsitikinimus galima dalinti bent į keturias svarbiausias grupes.

1. Socialliberalai akcentuoja pusiausvyrą tarp asmens laisvės ir socialinio teisingumo, reikalauja mokesčius skirstyti taip, kad nebūtų skriaudžiami socialiai ir ekonomiškai pažeidžiami visuomenės nariai.

2. Socialdemokratai siekia skatinti bendruomeninius socialinių ir ekonominių problemų sprendimus ir yra linkę palaikyti tokį valdžios režimą, kuris pajėgus suvaldyti besaikio kapitalizmo pasekmes ir sumažinti nelygybę mišrios ekonomikos sistemos ir visuotinės gerovės valstybės priemonėmis.

3. Konservatoriai siekia išlaikyti tradicinę socialinę ir ekonominę tvarką ir valstybės suverenitetą laiko ypatinga vertybe. Save mato protėvių išugdytų vertybių saugotojais, palaiko griežtus imigracijos įstatymus, laikosi krikščioniškosios moralės.

4. Libertarams pagrindinis politinis gėris yra individo laisvė. Tvirtai laikydamiesi asmeninės ir ekonominės laisvės idėjų jie yra skeptiškai nusistatę prieš kolektyvinius planus ir tikslus, ir pabrėžia savanoriško vienijimosi principą bei asmens gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus. Kitaip nei socialliberalai, socialdemokratai ar konservatoriai, libertarai yra skeptiški valstybės vaidmens atžvilgiu ir kliaujasi rinkos diktuojama socialine tvarka.   

Dabar politinių įsitikinimų prigimties klausimą galime performuluoti neuromoksliškai: ką apie individo politines nuostatas atskleidžia jo smegenys? Arba: kokių sąsajų galime atrasti tarp specifinės individui nervų sistemos veiklos ir jo polinkio į liberalumą ar konservatyvumą, bendruomeniškumą ar socialinį teisingumą? Jei, priešingai instinktyviai lietuviškai pasaulėvokai, smegenys ir politika turi šį tą bendro, jų sąsaja gali padėti paaiškinti politinių subjektų psichologinį ir socialinį elgesį.

Neuropolitika – kodėl gi ne?

Oxfordo universiteto neuromokslininko Nayefo Al-Rodhano tvirtinimu, šiuolaikiniai neuromokslai aptiko akivaizdžias koreliacijas tarp individų socialinio elgesio bei moralinių nuostatų ir serotonino (kuris yra neuronus jungiantis cheminis junginys, dar vadinamas neurotransmiteriu) kiekio smegenyse. Atitinkamų tyrimų duomenimis, padidėjęs pilkosios medžiagos kiekis priešakinėje smegenų žievės srityje gali būti siejamas su liberaliomis, o padidėjęs pilkosios medžiagos kiekis migdolinėje liaukoje (amygdaloje) – su konservatyviomis politinio subjekto vertybėmis.

Žinoma, tai nereiškia, jog tomografo pagalba galima atkurti vidutinio rinkėjo smegeninės politinį žemėlapį. Tačiau neuromokslininkai abejose Atlanto pusėse jau kuris laikas sutaria, kad kitonišką liberalių ir konservatyvių subjektų psichologinį tipą lemia skirtingi „kognityviniai stiliai“, o pastarieji negali būti objektyviai atskirti nuo individo emocinės sąrangos. Kitaip tariant, subjekto politinių nuostatų „racionalumas“ yra genetinių  ir aplinkos veiksnių sąveikos projekcija.

Taigi ryšys tarp individo smegenų fiziologinių parametrų ir politinių nuostatų neturėtų būti suprantamas pernelyg mechanistiškai, lyg biologinių stimulų ir reakcijų priežastinė grandinė. Kita vertus, konservatyvių subjektų polinkį taikytis prie socialinės daugumos ir taip padidinti išlikimo galimybes konkurencinėje kovoje neuromokslai hipotetiškai gali aiškinti padidėjusia amygdala, kuri yra ir savisaugos instinkto (baimės pavojaus akivaizdoje) židinys.

Be to, priklausomybės grupei instinktas sąlygoja politinę vaizduotę persekiojančią „draugo“ ir „priešo“, arba „mūsų“ ir „kitų“ perskyrą. Kas nėra „mes“, tampa „kitais“, o Mes-Kiti perskyra tampa neišsemiamu politinių technologijų, ypač varomų Kitų baimės, šaltiniu.

Bet čia nedera pamiršti, turbūt tvirtintų neuromokslininkas,  kad Mes-Kiti perskyra yra veikiau natūrali („biologinė“), nei dirbtinė. Tad ir Kito jaukinimasis vadovaujantis taikos, tolerancijos, vienybės, laisvės, lygybės ir panašiais kolektyvinę priklausomybę ir atsakomybę reprezentuojančiais politiniais vaizdiniais nebūtinai yra geriausias žmonijos civilizacinės raidos scenarijus.

Evaldas Juozelis, Mykolo Romerio universitetas

Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“.

Komentarai (3)