Iš Kauno kilusiam Šarūnui Šukiui – tik 25-eri, bet jis jau II-o lygio mokslininkas milijoninių investicijų sulaukusioje biotechnologojų kompanijoje „Oxford Biomedica“. Mokslus Didžiojoje Britanijoje pabaigęs vaikinas dalyvauja vaisto nuo vėžio, sukurto panaudojant žmogaus imuno deficito virusą (ŽIV), kūrime.

- Iš pradžių, gal truputi papasakokite apie save? Kaip atsidūrėte Oksforde?

- Pabaigęs dvyliką klasių Kauno Saulės gimnazijoje išvažiavau studijuoti į Londoną, nes maniau, kad gal užsienyje perspektyvos geresnės, ypač farmacijos industrijoje. Maniau, kad čia didesnis veiklos pasirinkimas, nes Lietuvoje biologinių vaistų gamyba praktiškai neegzistuoja – per brangu.

Anglijoje gyvenu jau penkis su pusę metų. Per ketverius baigiau farmakologijos bakalaurą Londono metropoliteno universitete bei vaistų kūrimo ir farmacijos vadybos magistrą Londono universiteto koledže, kuris laikomas trečiu geriausiu Jungtinėje Karalystėje ir ketvirtu Europoje. Studijų trukmė – dar viena priežastis, kodėl pasirinkau Angliją. Lietuvoje mokslai truktų šešerius metus.

Tada iš Londono persikrausčiau į Oksfordą, nes praėjusių metų liepos mėnesį įsidarbinau farmacijos-biotechnologijų kompanijoje „Oxford Biomedica“. Dirbu laboratorijoje, bet apie 30-40 proc. praleidžiu biure, nes darbas vykstą pagal Gerą gamybos praktiką (GMP), kuri reikalauja nuosekliai sekti protokolus ir viską registruoti atitinkamuose dokumentuose. Kiekvienas veiksmas laboratorijoje fiksuojamas dokumentuose. Universitetų laboratorijose viskas yra šiek tiek paprasčiau.

- Papasakokite plačiau apie įmonę, kurioje dabar dirbate.

- Tai biotechnologijų kompanija „Oxford Biomedica“, prie Oksfordo universiteto. Ją prieš 20 metų įkūrė vienas šio universiteto studentas ir dabar ji jau savarankiška kompanija. Iki praėjusių metų įmonė buvo tarsi stagnacijoje. Dažnai tokios kompanijos pirmus 6-10 metų pinigų neuždirba –investuoja į technologijas ir infrastruktūrą, bando išrasti vaistus, tobulinti ir gauti jų patentus. Prieš dvejus metus „Oxford Biomedica“ pasirašė 842,5 mln. JAV dolerių (764,9 mln. eurų) vertės bendradarbiavimo sutartį su viena didžiausių pasaulyje farmacijos kompanijų „Sanofi“, leidžiančią kartu vystyti potencialų vaistą nuo Parkinsono ligos, kuris būtų pirmasis pasaulyje. Dėl šios ir dar keleto sėkmingų bendradarbiavimo sutarčių, kompanijos akcijų vertė per mažiau nei metus pakilo daugiau nei šešis kartus. Tad buvo nutarta susitelkti į kompanijos augimą ir ji pradėjo didžiulę plėtrą. Taip aš ten atsidūriau.

Dabar čia daug jaunų žmonių, mano komandoje beveik visi ką tik po universiteto. Mes dirbame su nauju projektu – vaistais „Kymriah“. Gamybos procesas yra toks sudėtingas, kad nors kita kompanija turi vaisto technologijos patentą, mes vieninteliai pasaulyje turime reikiamą virusinių vektorių, kurie yra naudojami nugabenti vaistą iki jo taikinio (vėžinių kraujo ląstelių), technologijos patentą. Jie negali patys jo gaminti, tad mes jiems gaminame. Tai gan dažnas atvejis farmacijos industrijoje, jei viena kompanija pažengusi su tam tikra technologija, o kita turi užpatentuotą vaistą.

- Kas tai per vaistas?

- „Kymriah“ – vaistas nuo leukemijos. Mes naudojame ŽIV virusą, kurį genetiškai perprogramuojame. ŽIV virusas žudo žmogaus baltuosius kraujo kūnelius ir tada žmogus praranda imuninę sistemą bei suserga AIDS. Mūsų gaminamo vaisto taikinys perprogramuotas ir vietoj gerųjų kraujo kūnelių naikina vėžinius kraujo kūnelius. Kalbant paprastai, leukemiją sukelia vėžiniai kraujo kūneliai, kurie yra linkę daugintis be sustojimo. Taip sutrikdoma bendra kraujotakos veikla ir sveikų kraujo kūnelių gamyba kaulų čiulpuose.

Vaistas turi būti gaminamas būtent konkrečiam pacientui, kad organizmas neatmestų vaisto, sutaptų kraujo kūneliai. Mes užkrečiame žmogų ŽIV virusu, bet tas virusas yra modifikuotas. Jei šiuo vaistu gydomas ligonis atliktų ŽIV testą, jis būtų teigiamas, bet tai nėra tikrasis ŽIV virusas. Tam tikri šio vaisto šalutiniai poveikiai taip pat sutampa su ŽIV viruso sindromais.

- Papasakokite detaliau, kaip vyksta gydymas? Pas jus ateina pacientai?

- Ne, mes su pacientais visiškai nedirbame. Pacientas guli ligoninėje, tada užsakomas mūsų vaistas, iš paciento paimamas kraujas, kuris atgabenamas pas mus ir iš to kraujo gaminamos kraujo ląstelės, kurios sumaišomos su vaistu. Mano darbas – galutiniame etape, mes ne gaminame, o tiriame vaisto saugumą. Kai vaistas pagaminamas, turi būti atlikta keletas skirtingų kokybės ir saugumo tyrimų, prieš perduodant vaistą pacientui.

Tai biologiniai vaistai ir jų gamyba labai sudėtinga. Visų biologinių vaistų kaina yra didžiulė – viena dozė gali kainuoti 20-50 tūkst. svarų (23-59 tūkst. eurų) ar net 300 tūkst. svarų (351 tūkst. eurų). Šie vaistai artimiausiu metu tikrai negalės būti tokie pigūs, kaip cheminiai.

- Kiek konkrečiai kainuoja jūsų kompanijos gaminamas vaistas „Kymriah“?

- Viena dozė – apie 280 tūkst. svarų (328 tūkst. eurų). Didžioji dalis to vaisto keliauja į Ameriką, taip pat dabar jis patvirtintas jau ir Anglijoje, Australijoje bei Japonijoje. Pirma pakopa, kai vaistą patvirtina reguliacinės institucijos – Europos vaistų agentūra ar Nacionalinė sveikatos tarnyba, bet dar nieko nereiškia, nes jei vaisto niekas nesugebės nusipirkti, tuomet kam jį gaminti. Tad antra pakopa – kad valstybė pradėtų vaistą finansuoti ir tik tada vaistas pradeda nešti pelną. Mūsų vaistas pradėtas finansuoti JAV ir Didžiojoje Britanijoje, taip pat vieną dozę jau išsiuntėme į Australiją, bet ten dar nėra finansuojamas.

Britų Nacionalinė sveikatos tarnybas peržiūri visus vaistus ir įvertina, kainą bei kiek jie suteikia žmogui gyvenimo metų. Būtent pagal tai skaičiuoja, ar vaistas bus kompensuojamas. Jie vienerius geros kokybės žmogaus metus yra įvertinę maždaug 25 tūkst. svarų (29 tūkst. eurų) ir jei vaistas kainuoja 300 tūkst. svarų (328 tūkst. eurų), bet žmogus išgyvens bent penkioliką metų, tuomet jie pasiruošę jį finansuoti.

Po mūsų vaisto vienos dozės 83 proc. žmonių pasveiksta per tris mėnesius. Tai labai geri rezultatai, kalbant apie leukemiją. Šiuo metu jis naudojamas, kai jau nepasiteisino kitas gydymo būdas (pvz.: buvo persodinti kraujo čiulpai ir tai nesuveikė). Todėl jis naudojamas kaip paskutinės vilties vaistas, bet ateityje, sėkmingai išgydžius daugiau pacientų, greičiausiai bus skiriamas, kaip pirmas gydymas.

Lietuvoje ir didelėje dalyje kitų šalių tokie vaistai tikriausiai niekada nebus finansuojami, nes nėra tokio biudžeto. Tai liūdna. Ir net jei atskiras asmuo turėtų reikiamą sumą, nėra lengva rasti informacijos apie tokį gydymą. Mes neturime jokio susitarimo su Lietuvą, tad nesiunčiame vaisto ten. Tuo labiau, kad mes vos spėjame atlikti jau dabar turimus užsakymus. Vaistų gamybos procesas trunka 4-6 savaites, mūsų tyrimai užtrunka apie 2 savaites. Mūsų komandoje yra apie 25 mokslininkai ir galime 4-5 dozes tikrinti vienu metu. O tikriname nuo labai įvairių dalykų, net tokių, kurie turi tik teorinę tikimybę įvykti (pvz.:, viruso mutavimas į daugintis sugebančią atmainą).

Be to, tokių laboratorijų nėra daug ir visame pasaulyje. Kadangi mes dirbame su ŽIV virusu, laboratorijai taikomi ypač griežti reikalavimai. Būtent šios rizikos grupės tyrimai turi būti atliekami 3 lygio biologinio saugumo laboratorijoje.

- Hipotetinis atvejis – tarkime, lietuvis, susirgęs leukemija, išgirdo apie jus. Kur jis turėtų kreiptis?

- Manau, kad reiktų vykti į Didžiąją Britaniją ir užsiregistruoti Nacionalinėje sveikatos tarnyboje, žinoma, finansavimo nebus, bet vis tiek reikia būti čia. Mums būtina paimti paciento kraują, jį atsiųsti – turi būti tam skirta infrastruktūra ir logistika. Bet kokiu atveju tai bus labai sudėtinga.

- Kiek maždaug pacientų kompanija turi šiuo metu?

- Nėra labai daug, nes kol kas dirbome daugiausiai su Amerika. Taip pat į naują vaistą žiūrima atsargiai ir jis taikomas paskutiniu atveju, kai viskas kitas atmesta. Kol kas skaičiuojame pacientus šimtais.

- O pats toliau ruošiatės tęsti mokslus šioje srityje?

- Šiuo metu nežinau. Galvoju apie doktorantūrą, bet dar neradau tokios temos, kuri labai trauktų. Po magistro labai norėjau pradėti dirbti ir gavau tikrai labai įdomų darbą.

Čia mokslai tęsiasi visada. Visą laiką vyksta paskaitos, nauji tyrimai, egzaminai. Man užtruko pusę metų, kad galėčiau įeiti į savo laboratoriją ir daryti darbą be priežiūros. Labai dideli saugumo reikalavimai. Taigi mokslai ir dirbant visą laiką tęsiasi.

Kai kurios kompanijos gali finansuoti doktorantūros studijas, nes jų metu galima atlikti kažkokį kompanijai naudingą tyrimą.

- Kodėl pasirinkote farmakologiją?

- Man visada buvo įdomi chemija, biologija. Galvojau stoti gal į mediciną ar farmaciją, bet nelabai turėjau galimybės, nes užsienyje tiek medicinai, tiek farmacijai reikia papildomų kursų, kurie daug kainuoja. Todėl rinkausi farmakologiją, bet, kai pradėjau, niekada nesigailėjau.

Be to, kompanija, kurioje dabar dirbu, yra labai lanksti ir jei nori daryti kažkokį kitokį eksperimentą, gali pasirinkti.

- Kaip atrodo eilinė jūsų, mokslininko darbo diena?

- Darbo valandos pastovios, dirbame ne taip ir ilgai – 7 valandas, valanda – pietums. Visada yra šioks toks grafikas: turime tris trečio biosaugumo lygio laboratorijas ir pagal ten vykdomus darbus išsidalijamas laikas.

Vienas eksperimentas trunka 3-4 valandas, dirbame dažniausia dviese. Po eksperimento pailsime ir darome arba naują eksperimentą, arba einu į biurą ir ten užsiimu administraciniu darbu. Kiekvienas veiksmas, kiekviena pipetė turi būti fiksuota, kad jei kažkas atsitiktų vaisto gaminimo procese, būtų galima atsekti, kas su juo vyko. Todėl dokumentai dar bent 3 kartus būna patikrinami. Jei padarai kokią klaidą, net ir rašybos, tai ji bus pastebėta bei teks ją ištaisyti, neištaisius klaidos tą pačią darbo dieną, reikalaujama pasiaiškinti ir atliekamas tyrimas.

Visa tvarka yra labai griežta. Pavyzdžiui, rytais mums atveža mėginukus iš -150 laipsnių kamerų su specialiai apdrausta mašina. Vieną rytą ta mašina sugedo ir mes negalėjome dirbti, nors reikėjo tik gatvę pereiti ir pasiimti mėginius. Turėjome laukti.

Viskas turi būti pagal reikalavimus. Bet koks nukrypimas nuo taisyklių, automatiškai neleis išleisti tos vaistų partijos.

- Jei gerai supratau, tai ten, kur dirbate, veikia visas laboratorijų miestelis ir įsikūrusios kitos kompanijos?

- Taip. Anglijoje yra laboratorijų centrai, kur susitelkia įvairios kompanijos. Mūsų kompanijos užima 3-4 pastatus čia, Oksforde, bet yra ir daugiau pastatų, kur veikia didžiosios farmacijos kompanijos.

- Ar didelė „Oxford Biomedica“ kompanija?

- Kaip pasižiūrėsi. Dabar joje dirba apie 500 žmonių, iš kurių per 200 prisijungė pastaraisiais metais. Tai labai greitai auganti kompanija. Mūsų Analitikos tyrimų grupėje yra apie 80 žmonių, mes atliekame testavimus ir 25 žmonės – biosaugumo komanda turi priėjimą prie 3 lygio biosaugumo laboratorijų. Kompanija taip pat turi didelį tyrimų ir vystymo skyrių. Ten darbas - kitoks - lankstesni grafikai, kitokie eksperimentai. Daug kas pereina iš mano skyriaus į ten, nes mažiau popierizmo, daugiau mokslo.

- Ar turite daugiau lietuvių kolegų?

- Dabar prisijungė dvi merginos lietuvės, bet jos kitose komandose.

- Ar sunku įsidarbinti tokioje įmonėje, kaip „Oxford Biomedica“?

- Universitetas, kuriame gavau magistro diplomą, kaip minėjau, laikomas vienu geriausiu pasaulyje, dėl to nebuvo labai sunku. Aš iškart norėjau pradėti mokslininko darbą, o ne nuo laboratorijos technologo, kaip būna dažniausia. Man užtruko maždaug keturis mėnesius po baigimo susirasti šį darbą. Tai nėra nei labai daug, nei labai mažai. Bet aš ieškojau darbo, kuris man patiktų.

Nė viena didelė farmacijos kompanija pati nesamdo žmonių. Jos perka kitų personalo kompanijų paslaugas, o šios pačios tave susiranda, jei esi paskelbęs savo reziume internete . Tarkim, ir dabar mūsų kompanijoje vis dar yra laisvų vietų, nes nėra lengva išlaikyti žmones. Farmacijos kompanijose žmonės darbą keičia kas 2-3 metus.

Komentarai (1)