Vidutiniškai per dieną alpinistai eina 6–10 valandų, priklausomai nuo pasirinkto maršruto. Kartais tai tik nestatus kilimas iki perėjos nueinant nemažai kilometrų, o kartais – visą dieną trunkantis kopimas ar nusileidimas stačiomis ledo ar uolų sienomis, kabinant virves ir įveikiant iki 1000 vertikalių metrų. Ir visa tai su 25–35 kilogramų kuprine ant pečių. „Norint tapti alpinistu, specialių įgūdžių nereikia, viskas priklauso nuo noro ir motyvacijos. Jeigu žmogus turi motyvacijos, tuomet ir fiziškai, ir techniškai pasiruošti yra lengviau“, – įsitikinęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto Turistų klubo (VGTU TK) narys, absolventas, buvęs Turistų klubo pirmininkas, aktyvus keliautojas ir kalnų žygių vadovas Laurynas Marcinkus su kuriuo kalbamės apie alpinizmą, kalnų žygius ir iššūkius juose.

Lietuvoje alpinizmas priskiriamas prie populiarių ar prie pavojingų sporto šakų?

Alpinizmas ar kalnų žygiai Lietuvoje nėra populiarūs, nes neturime kalnų. Tačiau gana dažnai žmonės renkasi atostogas kalnuose, skirtas ne tik slidinėti. Populiarūs nesudėtingi pasivaikščiojimai kalnuose, dažniausia takeliais Alpėse. Vakarų ar Pietų Europoje yra daugybė vietų kalnuose, skirtų ramiam pasivaikščiojimui, yra įrengti kalnų nameliai, kuriuose galima pernakvoti. Pastebiu, kad tai populiarėja. O sudėtingesniais žygiais ar kopimais domisi tik nedidelė dalis žmonių. Laipiojimas uolomis – dar viena sporto šaka, populiarėjanti ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Tai tarsi alternatyva sporto klubams – Vilniuje šiuo metu veikia keturios uždarų patalpų laipiojimo salės. Sakyčiau, kad laipiojimas uolomis yra pati populiariausia su kalnais susijusi sporto šaka Lietuvoje.

Ar tai pavojinga sporto šaka? Tai tikrai pavojingesnė sporto šaka nei bėgimas, nes bėgant turbūt mirties rizika mažesnė nei kalnuose. Kalnuose yra daugybė faktorių, kurių negali kontroliuoti.

Siekiant alpinisto karjeros, nuo ko reikėtų pradėti ir kokių specialių įgūdžių reikia turėti? O gal alpinizmu gali užsiimti visi norintieji?

Alpinizmu gali užsiimti visi norintieji, svarbu turėti tikslą ir žinoti, kokio sudėtingumo lygį norime pasiekti, nes tam reikalingas specialus fizinis, psichologinis, techninis ir teorinis pasirengimas. Neturintiems patirties ir specifinio pasirengimo, kai kurie kalnai yra tiesiog neįžengiami. Judėjimas kalnuose yra lėtas, tačiau reikalaujantis didelės ištvermės. Nesudėtingam pavaikščiojimui po kalnus užtenka bazinio fizinio pasirengimo, kad galėtume užlipti į viršų keletą kilometrų ir nusileisti žemyn su didesne ar mažesne kuprine.

Kaip minėjau, į kalnų žygius nešamės nuo 25 iki 35 kg svorio kuprines, tai vien jau šis aspektas reikalauja nemenko fizinio pasiruošimo. Ruošiantis kelionei į kalnus, patartina užsiimti kardiotreniruotėmis, stiprinančiomis širdies ištvermę: bėgimu, važiavimu dviračiu. Įprastai skaičiuojame, kad reikia mažiausiai trijų mėnesių aktyvios fizinės veiklos. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo.

Norint tapti alpinistu, specialių įgūdžių nereikia, viskas priklauso nuo noro ir motyvacijos. Jeigu žmogus turi motyvacijos, tuomet ir fiziškai, ir techniškai pasiruošti yra lengviau. Įtakos turi ir žmogaus savybės, padeda stipri valia, ramybė ir šaltakraujiškumas kritinėse situacijose. Kai į tave lekia akmuo ar slysti šlaitu ir reikia laiku sustoti, turi gebėti nepanikuoti, nes tai blogiausiu atveju gali pražudyti.

Dažnai žmonės kalnuose geriau susipažįsta su savimi. Tai tarsi testas. Civilizacijoje būname malonūs su kitais, bet kai pasiekiama tam tikra fizinio ir psichologinio nuovargio riba, žmogus tampa tarsi nuogas – atsiskleidžia, koks yra iš tikrųjų ir nusimeta visas turimas kaukes. Tikrai ne visada tai būna maloni pažintis. Po tokios bendros patirties gali atsirasti stiprus tarpusavio ryšys arba žinojimas, kad su šiuo žmogumi tau ne pakeliui. Šis pažinimas yra vienas labiausiai mane žavinčių dalykų, kuriuos pamatai kalnuose ir apie save, ir apie kitus.

Kokiems iššūkiams reikia pasiruošti ir kurias vietas, esančias kalnuose, įvardytumėte kaip pavojingiausias?

Pavojingiausi kalnuose yra dalykai, kurių negali kontroliuoti. Tai yra akmenų ir sniego griūtys bei lavinos. Nelaimių atsitinka ir tose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo saugu. Prieš keliones naujokams teoriškai pasakoju, kad matant akmenį, lekiantį tiesiai į tave, reikia ramiai laukti ir tik paskutiniu momentu šokti į kurią nors pusę, nes bekrisdamas akmuo dar daug kartų gali pakeisti kryptį.

Nors ir vyrauja nuomonė, kad alpinistai yra avantiūristai, siekiantys adrenalino, bet mes apie save taip negalvojame. Visada stengiamės sumažinti rizikas ir elgtis maksimaliai saugiai, kiek tai priklauso nuo mūsų. Norint tinkamai pasiruošti žygiui, svarbus ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas. Pagrindinė savybė, kurią įvardyčiau, yra gebėjimas kritinėse situacijose išlikti ramiam ir nepanikuoti.

Patarkite, kaip tinkamai pasiruošti žygiui. Kokius būtiniausius daiktus reikia pasiimti, be kurių neįsivaizduotumėte žygio?

Tinkamai pasiruošti vidutinio sudėtingumo kalnų žygiui galima per tris mėnesius. Tačiau net ir leidžiantis į paprastus žygius pėsčiomis ar neilgas keliones, visiems vis tiek nuoširdžiai rekomenduoju ruoštis fiziškai. Kitaip gali didžiąją dalį kelionės pėdinti iš nuovargio nunarinus galvą ir vos atgaunant kvapą. Pasigrožėti kalnais bus galima tik grįžus namo iš nuotraukų. O jos neperteikia nė pusė to grožio ir ypač erdvės bei tolimo horizonto jausmo. Kad nuo pirmos žygio dienos būtų galima mėgautis vaizdais, fizinis pasiruošimas yra labai svarbus.

Einant į kalnų žygį, optimaliausia šešių žmonių komanda. Prieš kelionę ypač svarbu visiems gerai susipažinti. Įprastai mūsų žygiai trunka 3–4 savaites. Visą laiką praleidi su tais pačiais žmonėmis, todėl komandos narių suderinamumas yra svarbus aspektas. Formuodamas komandą į kalnus, visada pasižiūriu, ar žmonės yra tinkami, ar jie galės kartu eiti, sutars, ar jų tikslai sutampa, kokios jų asmeninės savybės.

Kalbant apie būtiniausius daiktus, nė vieno žygio neįsivaizduoju be šaukšto. Tai svarbiausias daiktas iš visų 30 kuprinės kilogramų! Jeigu keliautojas neturi šaukšto, jis turės laukti, kol pavalgys kiti ir paskolins savąjį šaukštą – maistas jau bus atšalęs. Per savo gyvenimo žygius nesu matęs nė vieno, kad į žygį imtų šakutę, nes galima pasiimti tik vieną įrankį. Visi daiktai yra būtini, nes į žygį neimame nė vieno nereikalingo daikto. Ruošdamiesi kelionei, viską skaičiuojame gramais.

Kopimas į kalnus siejamas su atitrūkimu nuo civilizacijos ir patogaus kasdienio gyvenimo. Ar visgi įmanoma žygio metu išsiversti be išmaniųjų technologijų?

Dažniausiai keliaujame į Tadžikijos, Kirgizijos, Kazachstano ar Gruzijos kalnus, kur kalnuose nėra nei namelių, nei pramintų takų, nei žmonių. Atitrūkimas nuo civilizacijos juose yra labai ryškus. Pavyzdžiui, pernai turėjome dvidešimt penkių dienų žygį Pamyro kalnuose, kurio metu sutikome vos vieną piemenį. Tiesa, jis rankose nešėsi telefoną. Aukštai kalnuose ryšio nėra, bet jis ėjo fotografuoti savo karvių, kurios ganėsi 4 kilometrų aukštyje.

Žygio metu tikrai atitrūksti nuo civilizacijos. Be kai kurių technologijų į kalnus ar žygius neiname. Visada nešamės palydovinį telefoną, kuriuo galima išsikviesti sraigtasparnį arba pranešti, kai reikia pagalbos. Nes artimiausias išėjimas iki civilizacijos gali trukti dvi ar tris dienas, einant tiesiai ir nesustojant. Be palydovinio telefono nesileistume į žygį, tai tiesiog būtų per didelė rizika. Kritiniais atvejais žygyje pasitelkiame ir GPS, bet dažniausia naudojame atspausdintus fizinius žemėlapius, kuriuos bent aš prieš žygį būnu išstudijavęs tiek, kad man jo žygio metu net nereikia, nes atmintinai žinau, kur kiekvienas kalnagūbris, kur kokia perėja.

Komentarai ()