Ukrainiečių kilmės amerikiečių istoriko, Harvardo universiteto profesoriaus Serhiijaus Plokhyjaus knyga „Paskutinė imperija“ pirmą kartą pasirodė 2014 m. Tais pačiais metais politine krize Ukrainoje pasinaudojusi Rusija okupavo Krymą, o paskui pradėjo karą Donbase. Nepaisant to, kad knygoje pasakojama apie paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo pusmetį, to lemtingo pusmečio atgarsiai girdėti ir mūsų dienomis. Tai, kad 1991 m. Rusijos imperialistų kliedesiai apie „neteisingai“ Ukrainai atitekusį Krymą ir Donbasą tikrovėje prasiveržė 2014-ųjų įvykiais, buvo ne atsitiktinumas, bet greičiau dėsningumas.

1991 metų įvykius S. Plokhyjus vertina kaip iki šiol nesibaigusio didžiulio proceso dalį. Jis teigia, kad daugelį šiandienos konfliktų posovietinėje erdvėje galima buvo prognozuoti SSRS subyrėjimo išvakarėse. Šioje erdvėje vis dar liko daug trinties, daug neišspręstų tautinių prieštaravimų ir, kas svarbiausia, – pažeminta ir nuskriausta pasijutusios postimperinės Rusijos ambicijų. Šalies, vis dar gyvenančios XX a. pradžiai būdingais teritorinio plėtimosi siekiais ir niekaip nenorinčios susitaikyti su „supervalstybės“ statuso praradimu.

Anot autoriaus, „ši knyga pakelia laiko uždangą ir leidžia pažvelgti į dramatiškus įvykius, vedusius sovietų vėliavos nusileidimo bei Sovietų Sąjungos žlugimo link“. S. Plokhyjaus manymu, „nors prie Sovietų Sąjungos iširimo prisidėjo tiek pralaimėtos ginklavimosi varžybos, tiek ekonominis nuosmukis, demokratijos atgijimas bei komunistinių idealų žlugimas, jie nenulėmė SSRS iširimo. Tai lėmė netikę imperijos pamatai, etninė įvairovė ir sovietų valstybės pseudofederalinė struktūra.  Šių lemiamų faktorių neįvertino nei „SSRS griovimu“ šiandienos Rusijoje dažnai kaltinami amerikiečiai, nei patys sovietai.

Nors Vakaruose SSRS dažnai vadinta tiesiog „Rusija“, iš tikrųjų ši šalis buvo brutalia jėga „suvienytas“ tautų konglomeratas. Rusai de jure vadovavo didžiausiai respublikai – Rusijos Federacijai, bet šalia buvo keturiolika kitų respublikų. Iš beveik 150 milijonų visos Sovietų Sąjungos rusai sudarė tik 51 procentą populiacijos. Antra pagal dydį grupė buvo ukrainiečiai, kurių buvo daugiau nei 50 milijonų. Jie sudarė apie 20 procentų šalies gyventojų. Bolševikų pergalė Rusijos revoliucijoje jiems leido išlaikyti imperiją paverčiant ją pusiau federaline santvarka bent jau konstitucinės sandaros atžvilgiu. Taip Rusijos imperijos gyvavimo laikas buvo pratęstas, tačiau tolesnėje perspektyvoje tai neleido išvengti visas kitas imperijas ištikusio likimo.

Šis autoriaus pasakojimas apima penkis mėnesius – nuo 1991 metų liepos iki gruodžio pabaigos – kurie, priėmus esminius sprendimus dėl SSRS likimo, tiesiogiai pakeitė pasaulį. Liepos pabaigoje Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas pasiekė lemtingą susitarimą su Borisu Jelcinu dėl Sovietų Sąjungos pertvarkymo, pakursčiusį 1991 metų rugpjūčio pučą. Gruodžio pabaigoje Gorbačiovo atsistatydinimas iš prezidento pareigų buvo paskutinis žingsnis išyrant Sovietų Sąjungai. Nors apie SSRS griūties istoriją rašė daug akademikų ir ne tik, beveik visi jie praleido esminį laikotarpį tarp rugpjūčio pučo ir Gorbačiovo atsistatydinimo gruodį. S. Plokhyjaus knyga „Paskutinė imperija“ puikiai užpildo šią spragą.

Knygos autorius 2015 m. apdovanotas dviem garbingomis premijomis – „Lionel Gelber Prize“ už geriausiai tarptautinius politinius santykius nušviečiančią knygą ir „Pushkin House Russian Book Prize“ – už geriausią knygą apie Rusiją anglų kalba. Britų leidiniai „BBC History Magazine“ ir „Sunday Telegraph“ S. Plokhyjaus „Paskutinę imperiją“ pripažino geriausia 2014-ųjų istorine knyga. 

Komentarai ()