Tai buvo tikra amžiaus vagystė Lietuvoje: tikras lietuviškas lobis buvo pavogtas du kartus  ()

Lietuviškas gintaras – pats vertingiausias. Tuo įsitikinusi Palangos gintaro muziejaus darbuotoja Regina Makauskienė. Veikiausia su ja sutiktų ir 1991 bei 2002 metais garsųjį Saulės akmenį pavogę nusikaltėliai. 2002 metų nusikaltimas dar dabar yra tituluojamas vienu keisčiausių ir juokingiausių nusikaltimų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Reikia bent milijono metų

Palangos gintaro muziejus įsikūręs kone gražiausioje Palangos vietoje – grafų Tiškevičių rūmuose. Būtent šie grafai XIX amžiuje ir sukūrė Palangą, į kurią norėjo atvykti visi. „Atvykti į Palangą buvo statuso ir mados reikalas, iš ten parašyti atviruką. Yra išlikęs atvirukas, neatsimenu tik kam skirtas: „Miela Maryte ar miela Onute, esu Palangoje. Oras puikus. Vakar buvau girtas nuo vyno, šiandien nuo konjako“, – juokiasi vyr. muziejininkė-projektų koordinatorė R. Makauskienė.

Gintaro muziejus rūmuose įsikūręs nuo 1963 metų. „Tai labai įdomi gamtinė medžiaga. Prieš 50 milijonų metų mūsų Baltijos jūros ir dabartinės Skandinavijos vietoje subtropiniame kliamte augo labai dideli miškai. Dabar sunku įsivaizduoti, kad čia buvo toks klimatas. Augo pušys, tekėjo sakai. Jie bėgant laikui buvo paveikti įvairių cheminių, fizinių savybių, polimerizacijos, oksidacijos“, – kaip susidarė gintaras pasakoja muziejininkė.

Mokslininkams, pasakoja R. Makauskienė, gintaras yra itin įdomi medžiaga, mat iš gintare randamų augalų bei gyvūnų fosilijų – galima labai daug pasakyti apie tą laikotarpį. Kas susiformuotų gintaras reikia bent milijono metų.

„Sakai rinkdavosi ne tik medžio paviršiuje, bet ir viduje. Formos likdavo tokios, kur sutekėjo sakai. Būna ir medienos liekanų. Toks gintaras, kaip įžymusis Saulės akmuo, tai galėjo susirinkti kokioje nors didelėje medžio kišenėje, drevėje“, – sako R. Makauskienė.

Amžiaus vagystė

Saulės akmuo išties įspūdingas – 3 kilogramus ir 524 gramus sveriantis lietuviškas lobis yra vienas iš didžiausių pasaulyje. Pasirodo, jis toks patrauklus, kad jį net du kartus skirtingi nusikaltėliai pavogė. R. Makauskienė juokiasi ir priduria, kad ši istorija visad visiems yra įdomi, o muziejininkams – jau pabodusi.

Kaip pamena R. Makauskienė, pirmąjį kartą Saulės akmuo buvo pavogtas 1991 metais. Tąkart vagys sugebėjo pavogti ne tik garsųjį gintarą, bet ir kitus, kurie buvo eksponuojami. Tačiau policija greitai surado nusikaltėlius.

O štai daug garsesnis atvejis buvo 2002 metais, kai du broliai nusprendė pavogti Saulės akmenį. Tąkart žiniasklaida tai vadina „amžiaus vagyste“ ir „amžiaus nusikaltimu“, o žurnalistas Edmundas Jakilaitis net siūlė 20 tūkstančių litų išpirką.

„Du broliai pasidarė medines kopėčias ir išmušė muziejaus langą. Jie per minutę išnešė akmenį. Toks akmuo yra žinomas visame pasaulyje, pagal dydį patenka į aštuntuką. Tai labai reti grynuoliai. Jeigu nėra užsakovo, tai kas jį nupirks? Jį supjausčius būtų galima padaryti porą vėrinių, keletą žiedų ir parduoti tik už kelis tūkstančius“, – pasakoja R. Makauskienė.

Saulės akmens pagrobimą pareigūnai vadino amžiaus nusikaltimu, tris mėnesius nerado jokio kabliuko. Tačiau nusikaltėliams nepavyko rasti užsakovų, tad jie, pasakoja pašnekovė, patys ėmė ieškoti kontakto su muziejaus darbuotojais, mat susigundė E. Jakilaičio pasiūlytais 20 tūkstančių litų. „Atsitiko taip, kad jie patys pradėjo ieškoti kontakto su muziejaus darbuotojais, skambinti. Iš pradžių jie sakė, kad turime žinių. Po to – kad akmenį radome Klaipėdoje prie konteinerio. Ir vieną gražią dieną jie jį atnešė. Prieš tai buvo derybos, paprašė 20 tūkstančių litų, tai buvo labai dideli pinigai muziejui.

Viename iš kabinetų buvo įmontuota kamera. Žmogus atnešė lagaminą su Saulės akmeniu. Jam sudėjo pinigus. Jo laimė truko porą minučių, kol jo nesuėmė. Viskas buvo filmuojama“, –pamena R. Makauskienė.

Anot jos, ši istorija turėjo ir juokingų nutikimų. „Kirminalistai ieškojo pėdsakų, jie dingo prie vandens. Buvo manoma, kad gal jų laukė valtis jūra iki laivo. O pasirodo, jie nuėjo iki vandens, perėjo kažkokį atstumą, gal kilometrą vandeniu, išlipo į krantą ir smėlyje akmenį užsakė porai parų“, – sako ji.

Esą vienas iš nusikaltėlių, jau po bausmės atlikimo net atėjo pasižiūrėti į lobį, kurio neteko.

Savo ruožtu R. Makauskienė pasakoja, kad muziejininkams kiekvieno eksponato gabaliukas yra vertingas. Ji džiaugiasi, kad muziejus turi ir vieną labai vertingą gintarą su inkliuzu. Gintaro viduje – driežas. Toks eksponatas, sako R. Makauskienė, yra itin retas visame pasaulyje.

Kada ieškoti gintaro ir kaip neapsigauti

Anot R. Makauskienės, daugiausiai gintaro galima rasti Kaliningrado srityje, tačiau lietuviai nuo seno turi gintaro gaudymo profesiją. Taigi kada geriausia ieškoti gintaro? Pašnekovė sako, kad į paplūdimį reikia eiti 2–3 dieną po audros. „Reikia, kad pūstų pietvakarių vėjas. Geriausia būtų eiti ten, kur vietiniai keliauja su tinklais į jūrą. Arba ten, kur buriuojasi paukščiai, yra negyvų žuvų. Tose vietose iš giliau gali išmesti gintarą“, – pasakoja ekspertė.

„Gintaro kraštas – mūsų tradicija. Gintaro, lyginant su kitais karštais randama nedaug, todėl jis Akmens amžiuje atliko amuleto funkciją. Gintaras saugo. Mes siejame pavadinimą su žodžiu „ginti“, – sako R. Makauskienė.

Anot jos, gintarai randami net senoviniuose kuršių kapuose, padėti ant mirusiojo akių. „Kuršiai turėjo ir gintarinius šukučių pakabukus, jie randami išskirtinai vyrų kapuose. Yra grafinis motyvas, kuris išryškėja pasakose: kai jau visai blogai, meta tas šukas per petį atgal ir išauga didelis miškas – priešas negali karžygio pasiekti. Šis motyvas kartojasi ir pas skandinavus, ir pas germanus“, –sako muziejininkė.

Romėniškuoju laikotarpiu, sako pašnekovė, Baltijos gintaras keliavo iki civilizacijų prie Viduržemio jūros ir net randamas Kinijoje.

Tačiau pats seniausias gintaras, pasak R. Makauskienės, yra 200 milijonų metų senumo, rastas Italijos Alpėse. Dar gintaro galima rasti Meksikoje, Naujoje Zelandijoje, Dominikos respublikoje, Libane, Kinijoje. Tačiau pasiteiravus, kuris gintaras vertingiausias, specialistė neslepia, kad šis titulas tenka Baltijos gintarui. Jis, anot R. Makauskienės, yra vertingas savo spalvų įvairove.

„Taip pat gintarą galima pavalyti, dezinfekuoti spiritu ir jam nieko neatsitiks. O štai Naujosios Zelandijos kopalas (jaunas, dar nesusiformavęs gintaras, apie 800 tūkst. metų senumo) – iškart spirite ištirptų.

„Kartais prekybininkai gali gudrauti. Man teko Turkijoje nusipirkti skarabėjų iš ateist gintaro. Jis buvo nešvarus, norėjau jį nuvalyti, įmečiau į vandenį. Kitą rytą – vandens stiklinėje nebuvo nieko. Jis ištirpo. Tai gal buvo karamelė arba koks nors gipsas“, – juokiasi R. Makauskienė. Ji taip pat pabrėžia, kad tikro gintaro niekaip su adata neperdursite.

Liūdnas turtų likimas

Jei gintaras jums nėra toks jau įdomus, muziejaus pirmame aukšte yra atkurtas XIX amžiaus Tiškevičių rūmų interjeras. R. Makauskienė džiaugiasi, kad 2015 metais buvo atliktas renovacija.

Rūmus, pasakoja ji, projektavo labai žymus architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas. Pasirodo, 2006 metais Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus darbuotojams Berlyne pavyko rasti originalius rūmų statybos brėžinius. „Vykstant renovacijai, senieji brėžiniai labai padėjo. Stebėtina, kad tą, ką architektas užmanė, ką jis įvykdė ir tai praktiškai per du karus nebuvo labai sugadinta“, – džiaugiasi R. Makauskienė.

Ji pasakoja, kad grafų laikais pirmame aukšte buvo įrengti reprezentaciniai kambariai, o antrame aukšte – 14 miegamųjų. Rūmai buvo pastatyti kartu su parku 1897 metais.

Buvo perplanuoti kambariai. Grafų laikais apačioje buvo reprezentaciniai kambariai, o viršuje – 14 miegamųjų.

„Kalbant apie grafus, kai atsikūrė Lietuva, įvyko žemės reforma. Grafų žemės buvo labai apkarpytos. Tokio grožio kaip iki I Pasaulinio karo po to taip ir nebuvo. Aišku, lyginant dabartines nuotraukas, tai šie rūmai palyginus su 1930 metų yra kaip diena ir naktis – dabar labai gražu žiūrėti“, – sako R. Makauskienė.

Raudonajame salione, pasakoja R. Makauskienė, yra įspūdingas gobelenas. „Jo istorija – išties įdomi. Gobelenas priklausė Tiškevičiams. Mūsų Tiškevičiai Feliksas ir Antanina yra kilę iš Kretingos. Feliksas paveldėjo Palangą su aplinkiniais kaimais. O šis gobelenas tikrai yra buvęs Kretingoje. Ir kažkada prieš II Pasaulinį karą jis buvo padovanotas vienai kambarinei tarnaitei, kuri gyveno Palangoje. Ir 1972 metais susiklostė įvykiai, kad muziejus nupirko tą gobeleną“, – pasakoja gidė.

Pasiteiravus, kodėl kambarinei buvo padovanotas gobelenas, ji atsako, kad prieš karą buvo labai neramūs laikai. „Grafai pamažu ir šitų, ir kitų rūmų vežė turtus. Jie vežė juos į Varšuvą. Bet tų gėrybių likimas Varšuvoje yra labai liūdnas, nes pirmomis karo dienomis Varšuvos centras sudegė. O gobeleną dovanojo, nes gal negalėjo pasiimti, išvežti“, – svarsto specialistė.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Vytautė Merkytė
(12)
(1)
(11)

Komentarai ()