Škotas Dougalas Robertsonas visada mėgo vandenį, keliones ir laivus. Antrojo pasaulinio karo metais jis tarnavo keleivių ir krovinių laive „SS Sagaing“, tačiau po to, kai 1942 metais jį atakavo japonų lėktuvai ir žuvo jo žmona su sūnumi, Robertsonas grįžo į civilinį gyvenimą. Kurį laiką nuotykių trokštantis vyras buvo ūkininku, tačiau širdis jį visada traukė į vandenyną.

Robertsonas ilgai gedėjo sūnaus ir žmonos, tačiau galiausiai vėl vedė ir susilaukė keturių vaikų. 1971 metais Robertsonas leidosi į naują gyvenimo kelionę aplink pasaulį. Jai jis skyrė viso gyvenimo santaupas - Maltoje nusipirko 1922 metais statytą škuną „Lucette“. Robertsonas, žinoma, keliavo ne vienas - burlaivyje buvo ir jo žmona Lyn, duktė Anne, sūnūs Douglasas, Neilas ir Sandyis. Sausio 27 dieną jie paliko Jungtinės Karalystės krantus.

Pusantrų metų kelionė sekėsi puikiai. Šeima perkeliavo Atlanto vandenyną, aplankydama įvairius uostus. Anne išlipo Bahamuose ir pasitraukė iš kelionės, tačiau prie Panamos kanalo ją pakeitė naujas įgulos narys Robinas Williamsas. Jis neturėjo daug patirties laivyboje, tačiau labai norėjo keliauti į Galapagų salas.

Kelionės istorija pasisuko visai kita linkme jau 1972-ųjų birželio 15 dieną. Iki Galapagų salų likus daugiau nei 300 km „Lucette“ buvo užpulta - ją atakavo orkų grupė. Taip nutinka itin retai. Įprastai orkos žmonių ir ypač laivų neliečia. Ir šįkart, panašu, orkos nenorėjo nieko suėsti - jos tik stipriai apdaužė škuną ir nuplaukė tolyn. „Lucette“ ėmė skęsti.

Robertsonai greitai paliko skęstantį burlaivį. 6 įgulos nariai įsitaisė vienoje valtyje ir viename pripučiamame plauste. Jie turėjo šiek tiek įrankių ir maisto, tačiau visi suprato, kad ilgai laukti pagalbos jie neturi galimybių. Taigi, Robertsonas su Williamso pagalba pasigamino improvizuotą burę ir pririšo plaustą prie valties. Robertsonas žinojo, kad reikia plaukti link pusiaujo, kur didesnė tikimybė gauti lietaus. Ir jis buvo teisus - ten jie surinko nemažai geriamo vandens. Pakeliui šeima gaudė ir valgė vėžlius ir žuvis.

Padėtis ėmė prastėti 16-ąją dieną po laivo palikimo. Pripučiamas plaustas visiškai išsileido ir visi 6 žmonės su įrankiais ir atsargomis turėjo susispausti 3 metrų ilgio valtelėje. Naudodami savo savadarbę burę ir sekdami vandenyno sroves jie pasuko link Centrinės Amerikos, kur tikėjosi būti išgelbėti.

Su laiku jie prisitaikė ir jiems ėmė sektis geriau. 38 dieną jie jau turėjo nemažai džiovintos mėsos ir žuvies. Jie netgi pradėjo galvoti, kaip reikia pradėti irkluoti, kad kelionė link išsigelbėjimo būtų greitesnė. Tačiau tuomet juos pastebėjo žvejybinis traleris. Robertsoną, jo šeimą ir Williamsą išgelbėjo japonų žvejai.

Robertsonas parašė kelias knygas, įskaitant ir išgyvenimo jūroje vadovą. Ir buriavo iki gyvenimo pabaigos.

Komentarai ()