Iranas yra įdomi valstybė, kurios suvokimas Lietuvoje yra dažnai iškreiptas ir siauras. Žiūrime į jų skanduojamus neapykantos šūkius JAV, ir galvojame, kad šie yra antivakarietiški, kovojantys prieš demokratiją ir žmogaus teises. Bet ar išties žinome, kodėl Irane yra toks jautrus JAV vaidmuo ir ką JAV yra padariusi, kad sukelia tiek aistrų Irano visuomenėje? Kas tai lėmė – racionalūs istoriniai faktai ar vidaus politikos propaganda? O gal vietiniai režimai nesuvokia JAV nešamos vertybių sistemos kaip kad dažnai atmestinai sakoma Lietuvoje? Pažvelkime giliau, kodėl šioje tautoje gyvuoja toks stiprus priešpriešos naratyvas, skanduojamas šalies viduje ir nuvilnijantis per visą Artimųjų Rytų regioną.

JAV ir Iranas turi sudėtingą tarpusavio istoriją, kuri tęsiasi dešimtmečiais. Iranas, vienas iš svarbiausių žaidėjų regione, paveikė viso regiono politiką JAV atžvilgiu iki šių dienų. Norint suprasti sudėtingus Irano-JAV santykius, reikia nusikelti į 1951-uosius metus, kuomet viskas prasidėjo konfliktu dėl naftos. 1951-1953 metais vykusios Persijos naftos krizės metu Iranas turėjo vieną didžiausių naftos perdirbimo gamyklų pasaulyje.[1]

Paradoksas kilo tame, kad iraniečiai iš to gavo mažiau naudos, nes nafta buvo kontroliuojama ir nusavinama britų. Didžioji Britanija valdė 51% procentą Irano naftos ir iš jos uždirbo daugiau nei pats Iranas per visą savo istoriją. Tokia situacija natūraliai kėlė pyktį Irano visuomenei, nes jų valstybės resursais naudojosi ir iš to pelnėsi svetimas žaidėjas.

Visuomenės nepasitenkinimui augant, Iranas vedamas lyderio, teisininko Mohammad Mosaddegh, 1951 metais nacionalizuoja savo naftos gamyklas (pasitelkiant Jungtines tautas ir Hagos teismą).[2] Žinoma, tai negalėjo patikti Didžiąjai Britanijai, kuri, apakinta imperialistinio matymo, tai suvokė kaip vagystę ir grėsmę Didžiosios Britanijos dominavimui regione. Britai išsigando – jeigu jie leidžia Iranui nacionalizuoti naftą, kas sulaikys Saudo Arabiją, Iraką ir kitus nedaryti to paties?

Britai kiek įmanydami stengėsi susigrąžinti naftos kontrolę – iš pradžių tam naudojo diplomatiją, tačiau pamatę, kad kalbos neatneša tiek naudos, pasuko radikalesniu keliu ir kreipėsi pagalbos į JAV. Kaip CŽV dokumentai parodo, britai paskatino Ameriką prisidėti prie sąmokslo – jiems reikėjo palankaus ir nuolankaus politiko Irano viduje. JAV ir Jungtinė Karalystė išjudina vidaus Irano neramumus ir taip pašalina Mohammad Mosaddegh, demokratiniu keliu išrinktą vadovą iš posto, pakeičiant Irano istorijos eigą.[3] Mohammad Mosaddegh, įgyjęs teisininko daktaro laipsnį Europoje, buvo progresyvus, daug reformų vykdęs politikas, kurio pašalinimas dažnai iraniečių suvokiamas kaip progreso ir demokratijos raidos Irane nutraukimas. Jis buvo paskutinis Irano lyderis, išrinktas demokratiniu keliu. Šis nuvertimas pakeitė Irano konstitucinę monarchiją į karališką diktatūrą, kuri 1979m. virto režimu, kurį žinome šiandien. Toks kitų valstybių kišimąsis į Irano vidaus reikalus paliko itin didelius randus visuomenėje – dažnai manoma, kad demokratija neįmanoma be kitų valstybių išnaudojimo ir sąvinimosi.

Iš esmės Irano dabartinis režimas irgi kurtas ant šio naratyvo – neleiskime kitoms valstybėms mūsų išnaudoti, mes turime būti nepriklausomi. Tą puikiai suvokia ir pati JAV. Dar 2000 m. kovo mėn. JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright pareiškė apgailestaujanti dėl Mosaddegho nuvertimo: "Eisenhowerio administracija manė, kad jos veiksmai buvo strategiškai pagrįsti. Tačiau valstybės perversmas akivaizdžiai buvo Irano politinės raidos nesėkmė.  Labai nesunku suprasti, kodėl daugelis iraniečių ir toliau piktinasi tokiu Amerikos įsikišimu.“[4] Dar po kelių savaičių „The New York Times“ paskelbė įslaptintą CŽV perversmo istoriją, kurioje buvo pateikta išsami informacija apie Mosaddegh nuvertimą. Paviešinti dokumentai įrodo, kad CŽV vaidino pagrindinį vaidmenį perversme - planavo, finansavo ir organizavo įvairius perversmą vykdžiusius iraniečius. 2013 m. Rugpjūčio mėn. CŽV oficialiai išslaptino dokumentą, kuriame pripažįstamas jos pačios vaidmuo perversme.[5]

Po Mosaddegho nuvertimo, JAV 1953 metais padėjo į Iraną sugrąžinti karalių – Muhammad Reza Pahlavi.[6] Tuo metu Iranas buvo itin svarbus Amerikos strateginis partneris, suvokiamas kaip buferinė zona Sovietų ekspansijai. Amerika tikėjosi, kad karalius bus nuolankus, palankus, suteikiantis priėjimą prie pigios naftos. Bet Amerikos parama šiam vadovui neapsaugojo jo nuo problemų šalies viduje. Irano visuomenė suprato, kad jis vadovas, nuleistas iš išorės, o tokia situacija negali nesukelti vidaus krizės dėl jo, kaip vadovo, legitimumo. Svetimų valstybių žaidimai dar labiau pagilino išorės jėgų kišimosi randą Irano visuomenėje. Vakarų įtaka Irano valdovui kėlė didelį vietinių nepasitenkinimą ir buvo akivaizdu, kad jo dienos suskaičiuotos (nors JAV to nenumatė).

Protestams augant, atsirado žmogus, įprasminantis visą judėjimą -  Ayatollah Ruhollah Khomeini. 1979m. A. R. Khomeini sukėlė revoliuciją, kuri kilo cunamio greičiu – sakoma, kad net pats Khomeini nesitikėjo tokios greitos pergalės. Per kelis mėnesius Iranas buvo paskelbtas Islamo Respublika, kokia išliko iki šių dienų.[7] Jo kalbos, nepriklausomybės siekis, tuo metu sukėlė euforiją ir nors daugelis kalbų taip ir liko kalbomis, o pažadai liko pažadais, tačiau vieną siekį jis išpildė su kaupu – Iranas pašalino išorės įtakas ir tapo nepriklausomas (bent jau nuo Vakarų įtakos), o greičiausiai ir per daug izoliuotas. A. R. Khomeini puikiai pasinaudojo visuomenės skauduliu dėl vakarų valstybių kišimosi, tik mažai kas tikėjosi kur link nuves tokia didžiulė priešprieša ir izoliacija.

Revoliucija ir JAV palankios valdžios Irane nuvertimas tapo itin karčiu smūgiu Amerikai, kuri neteko įtakos zonos ir didelio vaidmens regione. Amerikos prisaikdintas karalius turėjo palikti Iraną, ir po kelių mėnesių, presidentas Jimmy Carter jam suteikia prieglobstį Amerikoje[8] (kurioje iki dabar karaliaus vaikai veikia kaip opozicija, siekianti valdžios Irane atgavimo). Šis JAV prezidento žingsnis sukėlė naują pykčio bangą Irane – iraniečiai pyko, kad karalius išvengia teisingumo ir nėra teisiamas už korupciją kuria buvo pagarsėjęs. Tai tapo didžiule geopolitine Amerikos nesėkme. Pykčio apimti Irano studentai užiima Amerikos ambasadą Teherane – paima ambasados darbuotojus įkaitais reikalaudami karaliaus grįžimo ir stojimo prieš teismą bei teisingumą.[9] Ambasados įkaitai buvo viešai rodomi prieš kameras, tą pasigavo viso pasaulio televizija sukeldama didelį smūgį JAV. Ši ambasados krizė truko 444 dienas ir nulėmė Jimmy Carter pralaimėjimą prezidento rinkimuose bei sėkmingą krizės baigtį atėjus valdyti R. Reagan.

Tuo pačiu metu Irako lyderis Saddam Hussein, matydamas visą jam naudingą situaciją užima vakarinę Irano provinciją su viena pagrindinių naftos perdirbimo gamyklų taip pradėdamas žiaurų, aštuonis metus trunkantį Irano-Irako karą.[10]  Amerika šiame kare tiekė ginklus abejoms pusėms, užtęsdama konfliktą, bet labiausiai siekdama galios balanso regione atsvaros Iranui. Amerika palaikė Saddam Hussein ir Iraką, taip keršydama Iranui už jo maištaujančią politiką. Ji taip įsitraukė į šį karą, kad net nukovė Irano keleivinį lėktuvą, sumaišydamį šį su kariniu lėktuvu (tai dar vienas skaudulys Irano visuomenėje). Karui einant į pabaigą Irakas panaudoja net cheminį ginklą.

Viso karo metu tiek Iranas, tiek Irakas kentė nuo milžiniškų nuostolių ir aukų skaičiaus, tačiau Irakas žengė pirmiau, nes turėjo didėlį vakarų valstybių palaikymą. Irakas turėjo didžiulį techninį pranašumą, tiek dėl vakarų palankumo, tiek dėl ginklų embargo Iranui. Karas dar labiau aštrino iraniečių priešiškumą JAV, kuris po šiai dienai formuoja Irano politiką. JAV palaikė Iraką, nors šis buvo puolantis, šis panaudojo cheminį ginklą, šis buvo agresorius. Dabartinės Irano vyriausybės politinė ideologija buvo formuota to karo metais - juk daug metų jų gyvenimuose praleista kare.

Ilgainiui JAV ir Irako santykiai pasikeitė. Saddamui Huseinui tapus JAV priešu, JAV įsiveržia į Iraką, nuverčia Saddam ir iš esmės susilpnina šalį taip, kad Irakas tapo Irano butaforine zona. Iranas, pajutęs JAV artėjant prie jų durų (kartu pamatant, kad draugystė su JAV trunka neilgai), sukuria savo branduolinę programą. Prasideda Irano branduolinis amžius. Nors Iranas teigė, kad branduolinis arsenalas tėra gynyba, vakarų šalys pritaiko neregėto masto sankcijas. Sankcijos pastumėjo Iraną sėsti prie derybų stalo, pirmą kartą po ambasados užgrobimo. JAV irgi norėjo derėtis – 2015 metais pasirašomas istorinis branduolinis susitarimas.[11]

Susitarimas žadėjo daug – Iranas sutiko būti tikrinamas bei sumažinti urano sodrinimą, JAV sutiko sumažinti sankcijas. Bet ne visi tai matė kaip sėkmę -  ypač naujai ateinantis D. Trump. 2018 metais, šis išeina iš susitarimo, sugrąžindamas maksimalias sankcijas Iranui. Tai vėl paaštrino JAV poziciją regione ir galutinai įtikino Irano vadovybę, kad neverta kliautis JAV. Iš esmės abi valstybės yra istorijos įkaitės - Iraną sunku kaltini neapykanta Amerikai, žinant JAV vaidmenį Irano istorijoje, daug purvinos politikos ir išnaudojimo. Iš kitos pusės Iranas, nenorintis nusileisti JAV hegemonijai, irgi įsitraukia į destabilizuojančią veiklą regione ir savo valstybėje.

Komentarai (3)