Mokslininkams pavyko įminti vieną garsiųjų Stradivarijaus smuikų paslaptį: štai, kas padėdavo išgauti puikų garsą (6)
Antikvariniai smuikai, kuriuos XVII bei XVIII amžiuose pagamino Antonio Stradivari ir Giuseppe Guarneri iki pat šiol yra paklausūs tarp šiuolaikinių muzikantų. O štai neseniai atliktas tyrimas atskleidė viso to priežastį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šių muzikos instrumentų medinės dalys būdavo apdorojamos specialiu cheminiu būdu.
Pasirodo, išgauti puikų garsą iš klasikinių smuikų padeda ne tik gera jų kokybė, kokia ir pasižymėdavo Kremonoje pagaminti smuikai, bet ir tai, kaip jie buvo apdoroti.
Šis naujas tyrimas dėmesį skyrė viršutinei smuiko korpuso plokštei (angl. soundboard), kuri yra svarbiausia smuiko dalis, susijusi su jo skleidžiamu garsu. A. Stradivari ir G. Guarneri pagamintos korpuso plokštės yra plonos ir lengvos net ir vertinant šiuolaikiniais standartais, ir būtent šioms dalims buvo taikomas cheminis apdorojimas.
Biochemikas Josephas Nagyvary iš Teksaso A&M universiteto sako, kad šis tyrimas atskleidė, jog A. Stradivari ir G. Guarneri naudojo savitą medžio apdorojimo procesą, kuris turėjo nemažos reikšmės.
Anot mokslininko, jie galėjo suvokti, kad specialių druskų naudojimas medienos impregnavimui taip pat gali suteikti naudingo mechaninio tvirtumo bei akustinių privalumų.
Idėją, kad cheminis apdorojimas gali būti priežastimi, dėl ko A. Stradivari ir G. Guarneri smuikai yra išsikirtiniai, dar seniau tyrinėjo J.Nagyvary bei jo kolegos, tačiau šis naujas darbas žengė toliau ir pamėgino išsiaiškinti, kokios medžiagos galėjo būti panaudotos šių smuikų gamybai.
Panaudojant įvairias technikas, įskaitant ir spektroskopiją (medžiagų tyrinėjimą naudojant šviesą ir spinduliuotę), mikroskopinę analizę bei chemines technikas, mokslininkų komanda sugebėjo nustatyti, kad smuikai buvo apdorojami tokiomis medžiagomis kaip boroksu, cinku bei vario sulfatais, alūnu ir gesintomis kalkėmis.
Tyrėjai sako, kad bendras tokio cheminio apdorojimo tikslas galėjo būti medienos apsauga ir smuiko akustikos pakoregavimas. Pavyzdžiui, boraksas kaip apsauginė priemonė buvo naudojamas nuo senovės Egipto laikų.
Cheminės medžiagos buvo aptiktos ne tik paviršiuje, bet ir medienos viduje. Tikėtina, kad šviežios melsvosios eglės lentos, kurios buvo naudojamos smuiko korpuso viršutinės plokštės gamybai, prieš pradedant jas naudoti taip pat būdavo kuriam laikui panardinamos į cheminį mišinį.
J.Nagyvary sako, kad šių cheminių medžiagų buvimas rodo smuikų gamintojų ir vietinių vaistininkų to meto bendradarbiavimą. Anot jo, tiek A.Stradivari, tiek G. Guarneri būtų norėję apsaugoti savo smuikus nuo medieną graužiančių kirmėlių, kadangi medienos infekcija tokiomis kirmėlėmis tuo metu buvo labai paplitusi.
Eroje be patentų ir kitokios apsaugos nuo konkurentų, Kremonos smuikų gamintojai norėjo savo gamybos procesus išlaikyti paslaptyje, todėl naudotos medžiagos nebuvo matomos plika akimi, ir toks paslaptingumas galėjo būti viena priežasčių, dėl ko šios technikos neišliko.
Iki mūsų dienų yra išlikę tik po kelis šimtus kiekvieno iš šių gamintojų sukurtų instrumentų, o keičiantis savininkams, jie parduodami už dešimtis milijonų dolerių.
Dabar žinome bent jau dalinę mišinio sudėtį, tačiau siekiant nustatyti, koks kokia buvo tiksli cheminio mišinio sudėtis ir kaip jis reaguoja su mediena, galimai pakeičiant akustinį skambesį, būtini tolimesni tyrimai.
Tyrimas publikuotas leidinyje „Angewandte Chemie“.
