Neįmanoma staiga tapo įmanoma  (1)

Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Vakarų prielaidos apie pasaulį tapo nebepagrįstos.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Istorija paspartėjo; neįmanoma tapo įmanoma. Dar prieš dvi savaites neįsivaizduoti pokyčiai vystosi neįtikėtinu greičiu.

Pasirodo, tautos nėra žaidimo Risk figūrėlės. Jos, kaip kai kurie mokslininkai jau seniai teigė, neturi amžinos ar nuolatinės geopolitinės orientacijos, fiksuotų motyvų ar nuspėjamų tikslų. O ir žmonės ne visada reaguoja taip, kaip, manoma, turėtų. Praėjusią savaitę niekas, analizavęs Ukrainon ateinantį karą, neįsivaizdavo, kad Ukrainos prezidento asmeninė drąsa ir jo emocingi pasisakymai apie suverenitetą ir demokratiją galėtų pakeisti užsienio reikalų ministrų, bankų direktorių, verslo vadybininkų skaičiavimus ir tūkstančių paprastų žmonių vertinimus. Nedaugelis įsivaizdavo, kad pikta lemiantys Rusijos prezidento pasirodymai televizoriuje ir brutalūs įsakymai vos per kelias dienas pakeisti tarptautinį Rusijos suvokimą.

Pažvelkite į Vokietiją, tautą, beveik 80 metų apibrėžusių tautinį interesą grynai ekonominiais terminais. Jeigu kokios tolimos valstybės, kurioje Vokietija perka ir parduoda prekes, vyriausybė taikė represijas, tai niekados nebuvo Vokietijos kaltė. Jeigu karinė agresija pertvarkydavo išorines Europos sienas, tai buvo ir Vokietijos periferija. Ankstesnė kanclerė Angela Merkel, nors ir daug kalbėjo apie liberalizmo ir demokratijos vertybes, praktiškai daug daugiau rūpinosi gerų sąlygų kūrimu Vokietijos bizniui visur, kur tik jis veikė. Toks ekonomikos prioritizavimo požiūris persimetė visai tautai. Netrukus po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2014-ais m., prisijungiau prie Vokietijoje vykusios diskusijos apie „didžiausias grėsmes Europai.“ Kadangi renginys vyko tokiu metu, kalbėjau apie Rusiją ir maniau, kad tą pačią temą nagrinės ir kiti. Klydau. Vienas iš diskusijos dalyvių pavadino mane karo kurstytoja. Kitas visu balsu tvirtino, kad didžiausia grėsmė buvo prekybos susitarimas, kuriuo Amerikai būtų leista parduoti Vokietijos prekybos tinklams chlore plautus viščiukus.

Tačiau visa tai įvyko. Volodymyro Zelensky’io drąsa sujaudino žmones, netgi užkietėję naftos kompanijų vadovai, netgi pilkiausi diplomatai, pripratę prie nuolatinių kalbų. Tuo tarpu paranojiškos Vladimiro Putino litanijos išgąsdino netgi žmones, vos prieš kelias dienas šlovinusius jo „išmintį“. Tiesą sakant, jis nėra tas, su kuriuo galima užsiimti verslu, kaip daugelis klaidingai tikėjo Berlyne, Paryžiuje, Londone ir Vašingtone; jis yra šaltakraujis diktatorius, pasirengęs nužudyti šimtus tūkstančių kaimynų ir nuskurdinti savo tautą, jei to reikia išlaikyti valdžią. Kaip bepasibaigtų karas — dar įmanomi daugelis scenarijų— jau gyvename pasaulyje, kuriame iliuzijų mažiau.

Prisimenu šią detalę, nes nežinojau apie tuomet Vokietiją užkariavusią didžiąją chloruotų viščiukų diskusiją, tad turėjau grįžti namo ir pasižiūrėti. Bet tai nėra vienintelė tokios patirties versija. Prieš porą savaičių dalyvavau Vokietijos televizijos programoje, kurioje trys Vokietijos politikai netgi tuomet— nepaisant tūkstančių kareivių ir šarvuočių telkiamų Ukrainos pasienyje — teigė, kad vienintelis galimas sprendimas yra dialogas.

Šeštadienį dabartinis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas savo pusvalandžio trukmės kalboje viso to atsisakė. Vokietijai reikia „skraidančių lėktuvų, plaukiojančių laivų ir optimaliai savo misijoms aprūpintų kareivių“, sakė jis: Vokietijos kariuomenė turėtų atspindėti šalies „dydį ir svarbą“. Vokietijos vyriausybė apsisuko ant kulno ir netgi išsiųs ginklus Ukrainai: 1 000 prieštankinių ginklų ir 500 Stinger raketų. Kas dar labiau neįtikėtina, šį 180 laipsnių posūkį remia netgi 78 procentai Vokietijos piliečių, neprieštaraujančių daug didesnėms karinėms išlaidoms ir mielai sutinkančių už tai mokėti. Tai yra fundamentalus Vokietijos savivokos, praeities supratimo pokytis: Vokietija pagaliau suprato, kad jos istorijos pamoka nėra amžinai likti pacifistais. Pamoka yra, kad Vokietija privalo ginti demokratiją ir kovoti su modernia Europos fašizmo versija.

 
 

 

Bet pasikeitė ne vien vokiečiai. Europiečiai supranta gyvenantys žemyne, kuriame karas jų šalyse nebėra neįmanomas. Nuvalkiotos frazės apie Europos vienybę ir solidarumą įgauna prasmę, kartu su „bendra užsienio politika“, fraze, lig šiol ES iš esmės buvusia fikcija. Teoriškai, yra vienas ES užsienio politikos atstovas, bet praktiškai, Europos lyderiai šį darbą pavedė žmonėms, menkai nusimanantiems apie Rusiją, ir kas kart į netinkamus Rusijos veiksmus atsakydavusius „giliu susirūpinimu.“ Anksčiau ES užsienio politikai vadovavusi Federica Mogherini labiau domėjosi Sąjungos ryšiais su Kuba, nei su Kyivu. Dabar šias pareigas atliekantis Josepas Borrellis, pernai susitikęs su Rusijos atstovu, atrodė nustebintas nepagarbaus elgesio.

Bet dabar viskas staiga pasikeitė. „Gilų susirūpinimą“ pakeitė realūs veiksmai. Nepraėjus nė savaitei nuo invazijos, ES ne tik paskelbė griežtas sankcijas Rusijos bankams, kompanijoms ir asmenims — sankcijas, paveiksiančias ir europiečius, — bet ir pasiūliusios 500 milijonų dolerių karinę pagalbą Ukrainai. Atskiros Europos valstybės, nuo Prancūzijos iki Suomijos, irgi siunčia ginklus ir taiko savo sankcijas. Prancūzai sako sudarantys Rusijos oligarchų turto sąrašą, kuriame ir prabangūs automobiliai ir jachtos, kad galėtų juos areštuoti.

 
 

 

Be to, europiečiai staiga atmetė savo abejones dėl Ukrainos narystės savo institucijose. Pirmadienį Europos Parlamentas ne tik pakvietė Zelenskį pasisakyti videoryšiu, bet ir plojo atsistoję. Parlamentarai nubalsavo priimti Ukrainos paraišką stoti į ES. Stojimas į ES – ilgas procesas ir nenutiks iš karto, net jei Ukraina iš šio konflikto išeis nepaliesta. Bet pati idėja iškelta. Ji tapo kontinento kolektyvinio įsivaizdavimo dalimi. Iš tolimos, prastai suprantamos vietovės, ji virto dalimi to, ką žmonės turi omenyje, sakydami Europa.

Pati Ukraina irgi niekad nebebus tokia, kaip anksčiau. Įvykiai klostosi taip sparčiai, nuotaikos ir emocijos kinta kasdien, kad negaliu nuspėti, kas vyks toliau, ar numatyti, kaip tai pakeis žmonių jausmus. Bet esu tikras, kad šios savaitės įvykiai pakeitė ne tik pasaulio supratimą apie Ukrainą, bet ir ukrainiečių požiūrį į pačius save. Ilgoje šio karo preliudijoje pokalbiai Vašingtone ir Berlyne visuomet sukosi apie Putiną ir Joe Bideną, Sergejų Lavrovą ir Antony Blinkeną, NATO ir Rusiją. Tokie pokalbiai patiko mokslininkams ir ekspertams: svarbios temos, didelės šalys. Šiuose pokalbiuose Ukraina buvo, kaip 2014 metais išsireiškė politologas Johnas Mearsheimeris, ne daugiau, nei „Rusijai strategiškai itin svarbi buferinė valstybė.“ Bet dabar šių kalbų centre ukrainiečiai padėjo save, ir jie tai žino.

 
 

 

Dėl to tūkstančiai žmonės daro tai, ko vos prieš porą savaičių nebūtų įsivaizdavę galintys daryti. Ukrainos sociologai, baristos, reperiai ir kepėjai stoja į teritorinės gynybos armiją. Kaimiečiai stovi prieš rusų tankus, šaukdami į orą šaudantiems rusų kareiviams „okupantai” ir „žudikai“. Statybininkai dirbantys pagal pelningus kontraktus Lenkijoje, meta įrankius ir traukiniu grįžta namo prisijungti prie pasipriešinimo. Dešimtmetis kovos su Rusijos propaganda pagaliau ima atsipirkti, ukrainiečiams socialinėse medijose kuriant savo naratyvą. Jie skelbia vaizdo įrašus, kuriuose liepia rusų kareiviams grįžti namo pas motinas. Jie ima interviu iš jaunučių rusų šauktinių, ir skelbia juos internete. Švieslentė kelyje į Kyivą buvo pertvarkytos pasiųsti Rusijos armiją „ilgon erotinėn kelionėn“. Net jei viskas baigtųsi blogai, net jei ir toliau liesis kraujas, kiekvienas šiuo momentus išgyvenęs ukrainietis visados atsimins, koks jausmas yra priešintis — ir tai bus svarbu dar daug dešimtmečių.

 
 

 

O kaip gi Rusija? Ar ji pasmerkta amžinam revanšizmui, praeitin žvelgiančia buvusia imperija, amžinai siekiančia atgauti seną vaidmenį? Ar ši milžiniška, sudėtinga, paradoksali šalis pasmerkta būti blogai ir žiauriai valdoma, elito, siekiančio pavogti jos turtus ir engti žmones? Ar Rusijos va(l)dovai visuomet svajos apie užkariavimus, o ne klestėjimą?

Kol kas daug rusų net nesuvokia, kas vyksta Ukrainoje. Valstybinė televizija dar nepripažino, kad Rusijos kariuomenė atakavo Kyiv raketomis, bombardavo Holokausto memorialą, ar sunaikino dalį Kharkivo ir Mariupolio miestų centro. Vietoje to oficiali propaganda pasakoja rusams, kad jie atlieka policijos vaidmenį Ukrainos rytinėse provincijose. Auditorijai nepateikiama informacija apie aukas, žalą ar kaštus. Sankcijų apimtis dar nepaskelbta. Visame pasaulyje matomi vaizdai — pavyzdžiui, Kyivo televizijos bokšto bombardavimas — Rusijos vakaro žiniose neparodomas.

Tačiau alternatyvi informacija beldžiasi stipriai ir nuolatos. Yury Dud, blogeris, turintis 5 milijonu sekėjų Instagram, paskelbė Ukrainoje subombarduoto namo fotografiją. Alexejaus Navalno – nelaisvėje laikomo Rusijos disidentų lyderio – YouTube kanalas, savo 6,4 milijonams sekėjų irgi neša aiškią žinią. Jo komandos nariai smerkia karą kartu su nuosprendžiu pratęsti A.Navalno įkalinimą, – tai dvi tų pačių vidinių ir išorinių represijų pusės. Milijonai žmonių žino, kad Putinas užpuolė greta esančią šalį, kurios jie nelaiko priešiška, nes Ukrainoje gyvena jų draugai ir giminės. Kai kurie verkdami skambino tiems draugams, atsiprašydami.

 
 

 

Kas gali nutikti Rusijoje, jei ši istorija taps geriau žinoma, su aiškesnėmis detalėmis? Kas, jei rusai išvyks tokius pat kraują stingdančius vaizdus, kokius regime mes? Kas, jei šio beprasmio žiaurumo kaina taps apčiuopiama ir jiems? Nepasitenkinimas šiuo karu augs, ir jam didėjant, kita Rusija — kitokia, bet visada ten buvusi — irgi didės. 1991 metais į gatves pasveikinti SSRS griuvimo užtvindę rusai, protestavę prieš rinkimų falsifikavimą 2011-aisias rusai, rusai išėję į gatves visoje šalyje protestuoti prieš Navalno areštą 2021-aisias, turtingi ir vargšai, kaimiečiai ir miestiečiai rusai, nenorintys, kad jų šalis būtų blogio imperija — gal jų bus pakankamai daug, kad būtų išgirsti. Gal tuomet jie pakeis ir savo šalies prigimtį.

Anne Applebaum
www.theatlantic.com

The Atlantic skiltininkė, SNF Agora Institute at Johns Hopkins University bendradarbė, ir knygos Twilight of Democracy: The Seductive Lure of Authoritarianism.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(10)
(0)
(10)

Komentarai (1)