Pastaruoju metu nerimsta kalbos dėl galimo Rusijos ir Prancūzijos karinio sandėrio, pagal kurį Rusija įsigytų keletą „Mistral“ tipo didžiųjų desantinių laivų (DDL).

Galutinio sprendimo nė viena pusė dar nepriėmė, bet triukšmo viešojoje erdvėje jau labai daug. Pavyzdžiui, žinomas Prancūzijos filosofas André Glucksmannnas pareiškė, kad Rusijai parduoti „Mistral“ yra siaubinga. Savo straipsnyje jis rašo:

 „Rusija ruošiasi nusipirkti penkis tokius laivus (po 500 mln. eurų už kiekvieną). Pirmą kartą NATO narė ketina pasirašyti kontraktą dėl ginkluotės pardavimo Rusijai. Taip Prancūzija pažeidžia neoficialią taisyklę, egzistuojančią nuo Aljanso įkūrimo. Gynybos ministras Herve Morinas ir užsienio reikalų ministras Bernardas Kouchneras ruošiasi girti kolegoms iš Maskvos šį „stebuklingą laivą“. Rusijos karinio laivyno vadovas Vladimiras Vysockis patenkintas: trina rankas ir atvirai teigia, kad toks laivas „leistų mūsų Juodosios jūros laivynui įvykdyti misiją Gruzijoje per 40 minučių, o ne per 26 valandas“. Parduodami Putinui ginkluotę, kurią galima nugabenti į Gruziją, Krymą ir Baltijos valstybes, mes tarsi sakome jam: „Pirmyn!“ Žinoma, užsienio politiką lemia ne žmogaus teisės. Paskutinis žodis visada priklauso žemiškesniems apskaičiavimams. Tačiau ar pragmatiška remti autokratiją, kuri riboja raiškos laisvę, žudo disidentus ir kultivuoja korupciją? Ar galima atimti viltį iš tų, kas, rizikuodamas gyvybe, kovoja su nauju despotizmu?“

Labiausiai dėl to jaudinasi Gruzija, neabejojanti, kad laivai bus panaudoti prieš ją. Lygiai taip pat dėl savo saugumo ir galimos Prancūzijos „išdavystės“ nerimauja Baltijos valstybės. Tačiau galimas „Mistral“ sandėris yra tik vienas iš Rusijos ir Prancūzijos besiplečiančios strateginės partnerystės epizodų. Pavyzdžiui, V. Putinas nuvažiuoja į Paryžių ir susitaria dėl didžiulės „Renault“ koncerno paramos sunkioje finansinėje ir atsilikusioje technologinėje padėtyje esančiam rusų koncernui „AvtoVAZ“.

To paties vizito metu „Gazprom“ pasirašė memorandumą su „Electricite de France“, pagal kurį pastarajai priklausys 10 procentų akcijų jūrinėje „Pietų srauto“ dalyje (Prancūzija remia ir „Nabucco“ dujotiekio – pagrindinio „Pietų srauto“ konkurento – projektą, tačiau ką tik paminėti sprendimai verčia manyti, kad galiausiai prioritetas bus atiduotas Rusijos realizuojamam projektui). Be to, Prancūzijos energetikos milžinas „Total“ yra vienas pagrindinių „Gazprom“ partnerių didžiulio Štokmano dujų telkinio Barenco jūroje įsavinimo kompanijoje (pažymėtina, kad Rusija pasirinko kaip tik „Total“, o ne kokį kitą užsienio investuotoją). O ką jau kalbėti apie tai, kad Paryžius kartu su Berlynu yra didžiausi NATO plėtros į Rytus priešininkai, t. y. faktiniai Rusijos geopolitiniai sąjungininkai Europoje.

Ir štai dar viena eilute šiame ilgame Rusijos ir Prancūzijos strateginio suartėjimo sąraše gali tapti sandėris dėl „Mistral“ tipo laivų įsigijimo. Šalių santykiai, siejantys stambias Rusijos ir Prancūzijos energetikos kompanijas, ir taip jau rodo valstybių bendradarbiavimo rimtumą. Tačiau didelis karinis kontraktas tarp NATO narės ir Rusijos, kaip teorinės Aljanso priešininkės, yra išskirtinis dalykas (beje, rusai dar ketina nusipirkti keletą prancūziškos XXI a. kareivio ekipuotės komplektų). Įdomiausia tai, kad kariniu aptariamo sandėrio tikslingumu, žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, galima suabejoti.

Detaliau pažiūrėkime į Rusijos karinio laivyno sudėtį: jame yra apie 20 DDL (projektų 1174, 1171, 775 laivai). Nors jie buvo statyti anksčiau, savo techninėmis ir kovinėmis charakteristikomis iš esmės nenusileidžia „Mistral“. Kai kurios prancūziško laivo savybės yra išskirtinės (pavyzdžiui, galimybė naudoti laivą kaip komandinį centrą), tačiau kritinio kokybinio atotrūkio (ypač kiekybinių kareivių bei sunkiosios technikos gabenimo galimybių ir jų gabenimo greičio atžvilgiu) tarp „Mistral“ ir rusiškų analogų nėra. Jeigu imtume tik Rusijos Juodosios jūros laivyną, tai ten DDL irgi užtenka (žr., pavyzdžiui, čia, o „Mistral“ technines charakteristikas galima rasti čia). Todėl Rusijos laivyno vado pareiškimai apie 40 minučių ir 26 valandas šiek tiek stebina.

Galbūt jis tai pasakė dėl to, kad didesnė dalis Juodosios jūros DDL yra praktiškai nefunkcionuojantys. Tačiau jeigu šio tipo laivų taip reikia, naujus DDL galima statyti pačioje Rusijoje ir ne pagal prancūzišką licenciją (tai, be visa ko, ženkliai padidins pradinę laivo kainą), juolab kad prieš kurį laiką buvo įkurta „Jungtinė laivų statybos korporacija“, o vietinei karinei ir civilinei laivų statybos pramonei užsakymų reikia kaip oro. Žinoma, galima spėti, kad ši pramonė jau neturi technologinių ir kitokių galimybių pastatyti tokio lygio DDL. Tačiau jeigu Rusijoje dabartiniu metu statomos modernios fregatos, greičiausiai galėtų būti pastatyti ir DDL, tai patvirtina įtakingo Rusijos vicepremjero Igorio Sečino pareiškimas: „Iš esmės tai paprasta technologija. Pastatyti tokį laivą mes irgi sugebėsime“ (ir kainuos jis greičiausiai pigiau negu prancūziškas analogas).

Dar egzistuoja versija, kad rusams reikia tik „Mistral“ elektronikos, kurios jie patys pasigaminti negali – tiesiog nusipirkti ją su laivo „dėže“ pigiau negu pirkti atskirai. Tačiau toli gražu negalima garantuoti, kad prancūzai sutiks parduoti „Mistral“ standartinės, o ne užsieniui adaptuotos (paprastesnės) komplektacijos.

Taigi peršasi išvada, kad sprendimas dėl „Mistral“ įsigijimo (jeigu jis vis dėlto bus priimtas) yra labiau politiškai negu ekonomiškai racionalus. Dar daugiau: tai gali būti savotiškas Rusijos kyšis Prancūzijai už tam tikrus sprendimus (pagalbą „AvtoVAZ“, prisijungimą prie „Pietų srauto“, poziciją dėl NATO plėtros ir panašiai). Čia dar įdomu pažymėti, kad panašaus tipo DDL Rusijai galėtų pasiūlyti Olandija, tačiau ši šalis – tai ne strateginį svorį Europoje ir pasaulyje turinti Prancūzija. Trumpai sakant, kaip apibendrino žinomas Rusijos karinis ekspertas Ruslanas Puchovas: „Tikros desantinio sraigtasparnių nešėjo „Mistral“ įsigijimo priežastys man yra neaiškios. Manau, kad šis sprendimas greičiausiai buvo sankcionuotas iš viršaus, kur šiuo kontraktu nusprendė „padėkoti“ Nicolas Sarkozy už Rusijai lojalią politiką.“

Baigiant telieka pažymėti, kad Lietuvai (ir Europos Sąjungai) aptartas Rusijos ir Prancūzijos strateginis suartėjimas nežada nieko gero, nes jis (a) dar kartą patvirtina, jog pagrindinėms („senosioms“) ES šalims pirmiausia rūpi savi, o ne bendrieji europiniai interesai, be to, (b) jis stiprina Rusijos, kurios požiūris į Centrinės ir Rytų Europos valstybes dėl įvairių priežasčių nėra pats palankiausias, pozicijas Europoje ir taip skaldo ją iš vidaus.

Dar pirmasis NATO Generalinis sekretorius lordas H. L. Ismay‘us yra pasakęs, kad Aljanso tikslas yra išsaugoti Ameriką Europoje, palikti Rusiją už jos ribų ir neleisti iškilti Vokietijai. Manytina, kad šis posakis vis dar tebėra aktualus, ir jeigu Vokietiją jame pakeisime Prancūzija, didelės klaidos nebus.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (11)