Dar prisimenu, kai žmonės praėjusio amžiaus pirmoje pusėje buvo artimai suaugę su gamta ir buvo priklausomi nuo jos malonių. Tai buvo jaučiama lankantis prie sodybų su dailiai aptvertais gėlių darželiais, kurių jau beveik nelikę. Tvarkingi būdavo ir miškai, nes sausuolius ir šakas kaimiečiai suvartodavo kurui. O tarpukariu, žabų krūvos būdavo parduodamos varžytinėse. Todėl miškai nebuvo užgriozdinti bepūvančių šakų krūsnimis ir užžėlę aukštais žolynais. Buvo važiuojama tik keliukais, nebrozdinant ir neminant jaunuolynų. Tai gana griežtai kontroliavo eiguliai ir kiti miškų pareigūnai.

Kiek kitokia buvo ir gyvūnijos sudėtis. Tarpukariu ir tuojau po karo stirnų būdavo mažai, o briedžių labai reta. Apie šernus net legendas porindavo. Esą jų paprastu lygiavamzdžiu šautuvu nušauti neįmanoma. Tų miškinių kiaulių būdavo nedaug, todėl žmonės apie jas mažai ką žinojo. Lapių būdavo daugoka, kai kur vištų į lauką negalima būdavo išleist. Kiškių daugybė, šokuodavo net po 20-30, o kartais ir dar didesniais būriais.

Vilkų taip pat netrūko. Viduržiemį jų staugimas skambėdavo iki paryčių. Nors kaime viena kita telyčaitė ar kumeliukas ir atitekdavo pilkiams, bet žmonių užpuolimų neteko girdėti. Daug būdavo ir tetervinų, kurie dabar jau gana reti. Tetervinas atlėkdavo prie sodybų, net kartu su vištomis lesdavo.

Dar prisimenu tuos laikus, kai mano senelis „nikalojinis“ (caro Nikolajaus laikų) eigulys turėjo seną medžioklinį šautuvą per vamzdžio plongalį užtaisomą, „žvyrupka“, taip vadindavo tą įnagį. Mažai tuometinių medžiotojų turėdavo geresnių šautuvėlių. Ir skaičius medžiotojų buvo nepalyginamas su nūdienos „armija“, ginkluota graižtviniais ginklais ir optika. Taip tarpukariu gyvosios gamtos apsauga vystėsi savaime, nebuvo pažeidžiama rūšių pusiausvyra ir alinama gamtos įvairovė.

Žuvų tai netrūko. Ir ežeruose, ir upėse, ir mažuose upeliuose. Buvo žymiai mažiau meškeriotojų ir brakonierių, tik vienas kitas. Žvejyba buvo laikoma vaikų užsiėmimu. Nors nebuvo laikoma nuodėme pavasarį kokiame upeliūkštyje bučių ar venterį paspęsti ar lydeką dėl švenčių nužeberkluoti. Tas buvo leistina. Mūsų laikmečio žuvų nykimas taip pat ne žvejybos pasekmės. Jas išnaikino besaikis chemikalų naudojimas, elektrobrakonieriai ir melioracija.

O kas dabartiniai gamtosaugininkai? Tik maža jų dalis sąžiningi, uoliai ir atsakingai dirbantys. Daugelis „sargų“ patys gamtos chuliganai, nevengiantys į gamtos kišenę rankos įkišti. Blogiausia, kad vis tie pūliniai laiku neišpjaunami, nes nėra kam tų nešvarumų operuoti.

Skaičiau 2007 metų „Medžiotojas ir medžioklė“ 4-ajame numeryje išspausdintus Algimanto Komičaičio postringavimus apie vilkus. Pagal jį, kiekvienas pilkis gyvenantis „jo“ plotuose per metus padarantis 6,5 tūkstančius litų nuostolių medžioklės ūkiui.

Lyg miško žvėris būtų ponas Komičaitis savo tvarte išauginęs! Tie vilkų sumedžioti žvėreliai taip pat dalis faunos. Kas, pagal nerašytą gamtos įstatymą, sudaro vientisą žvėrių mitybos grandinę...

Matyt, tokie ponai niekada nesuvoks, kad gamta pati yra sukūrusi savo tvarką ir jos laikosi. Gamta nėra to ar to ponėko asmeninė nuosavybė, todėl ir vyksta amžinoji diskusija tarp medžiojančių ir gamtą saugančių. Blogiausia, kad ta diskusija nesiliauja net padažnėjusių gamtos kataklizmų akivaizdoje, klimato kaitos laikmečiu. Ne veltui senoliai porindavo, kad „kreivo nei didžiausias vėzdas neištiesins“.

Šiuo metu apie visas negeroves vykstančias gamtoje jau daug rašoma ir kalbama, bet, manau, kad dauguma niekdarių neskaito ir neklauso. O dalis jų taip išponėję, kad mano esą už visus kitus pranašesni ir nebaudžiami. Tokių dauguma susibūrusi nūdienos medžiotojų draugijoje, taip pat tarp naujųjų ūkininkų, užsiimančių agroturizmu.

Didelė gamtos draugų svajonė yra ta, kad visuomenėje įsivyrautų nepakantumo atmosfera gamtos skriaudėjams. Užuot nutylėjus ar atlaidžiai šyptelėjus, privalu tiesą iškloti tuojau pat, jei įmanoma, net pažeidimo vietoje. Žinoma, reakcija gali būti įvairi, kai kurie net į atlapus gali įkibti. Bet, jei toliau tik jiems negirdint aptarinėsim, pagerėjimo nesulauksim.

Malonu tai, kad po pragaištingosios melioracijos jau galima pastebėti atgimimo požymių. Ypač daug prie to prisideda bebrai. Tie aštriadančiai daug kur patys sureguliuoja vandens lygį, atgaivina melioratorių subjaurotus upelius ir atkuria natūralią aplinką. Tik apmaudu, kad šiems žvėreliams jau skelbiamas karas. Tuo labai aktyviai reiškiasi ūkininkai, už keletą pėdų žemės pasiruošę išnaikinti visą populiaciją. Matyt, tokiems veikėjams niekada nekilo mintis, kad ir žmogus ne visur yra pageidaujamas...

Diena po dienos artėja pavasaris. Saulutės spinduliai vėl pašauks į gamtą. Sužaliuos medžių lapeliai, melsvais, alyviniais žiedeliais pasidabins žalčialunkiai ir ryškiomis saulutėmis sužydės purienos. Vėl surasim „žmonių“ pėdsakų, vietomis net sunkvežimiais suvežtų į pamiškes. Kartais žmogus būna bjauresnis už gyvulį. Gyvulys nors ten, kur ėda, neteršia. Jei negalime sulaikyti gamtos parazitų, tai nors prisidėkim prie pamiškių išvalymo...

Labai apmaudu, kad dalis senų gamtosaugininkų, net žaliųjų judėjimo narių pradėję veiklą 1988 metais, jau nusivylę kova su „vėjo malūnais“, ne kartą užgaulioti įvairių niekdarių ir neužtarti dabartinės Lietuvos valdžios. Neseniai su vienu tokiu, buvusiu bene aktyviausiu rajone, teko šnekėti. Žmogus nusivylęs valdžios klerkais. Pažeidėjas, turėdamas daug pinigų, visada išlieka teisus...

O juk tais priešaušrio metais, susikūrus Sąjūdžiui, mes, žalieji, jį rekomendavome į gamtosaugos barus. Matyt, neatlaikė nuolatinės įtampos. Ne visi pajėgia išlikti stiprūs. Artėjant pensijai bijosi aštrinti santykius. Vėliau negalėsiantis net su meškere prie upės nueiti... Nepaisant tų negandų, žaliasis grūdelis pasėtas prieš porą dešimtmečių jau drūtai įkibęs į akmenuotą dirvą ir stiebiasi į saulę. Žaliasis mąstymas jau turi ateitį ir viltį išaugti į tvirtą medį...

Pranas Paršonis nuo Sacharos raisto

Komentarai (14)