Globalinis atšilimas - tai tema, kasdien pasirodanti pasaulio žiniasklaidoje. Patinka jums ji ar ne, bet ji yra neišvengiama. Žiniasklaida šia tema mus "maitina" kasdien. Neišvengiamai turiu parašyti šia tema dar kartą ir aš. Šį kartą - apie albedą - sunkiai įsimenamą žodį, įnešantį į globalinio atšilimo teoriją dar daugiau sunkumų ir sumaišties nei buvo iki jam atsirandant.

Visi žino, jog globalinis atšilimas siejamas su CO2, metano ir kitų šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje. Šių dujų yra daug ir visos jos susiję į vieną nepertraukiamą chaosą, kurio mokslininkams niekaip nepavyksta suskaičiuoti ir aprėpti. Be to yra dar ir šaldančios dujos. Jų taip pat yra nemažai. Ir kiekviena iš jų mokslininkų formules praplečia ne tik savimi, bet ir savo chaotiškais ryšiais su visomis kitomis formulės dalimis. Vien atmosferos cheminės sudėties analizės visiškai pakanka, kad susiveltų mokslininkų protai dar dviem artimiausiems šimtmečiams. Tačiau be viso to yra dar šimtai įvairiausių neprognozuojamų detalių, įtakojančių klimato kaitą. Visa tai veda prie minties, kad uždavinys moksliškai yra neišsprendžiamas. Viena yra aišku - mokslininkams šioje temoje niekas neaišku. Ir viena yra visiškai neaišku - iš kur politikai žino ką reikia daryti ir labai sėkmingai tai daro, jei net mokslininkai čia nieko nesupranta.

Kaip ten bebūtų, mokslininkų paskirtis yra aiškinti pasaulio reiškinius ir daryti viską suprantamu. Iš praktikos matome, kad, deja, mokslininkai juda visiškai priešinga kryptimi. Jei XIX amžiuje visi žinojo iš ko visata sudaryta, tai XX amžiuje visas žinojimas pakimba ore. XX a. mokslas yra ne mokslas, jei neturi keleto būtinai viena kitai prieštaraujančių ir nesuderinamų, bet eksperimentais puikiai patvirtinamų teorijų.

Su globaliniu atšilimu yra lygiai tokia pati situacija. Vietoje to, kad mokslininkai išsiaiškintų bent vieną mažą dalyką - atmosferos cheminę sudėtį, tai jie įsiveda dar papildomų fizikinių dydžių. Pavyzdžiui, albedo efektą, kuris galutinai sumaišo visas chemijos kortas.

Albedas yra santykinis dydis, rodantis kokią dalį spindulių kūno paviršius atspindi. Kuo didesnis albedas, tuo geriau. Juk tada atlėkę spinduliai atsispindi nuo paviršiaus ir neįšildo jo. Vadinasi, klimatas nešyla. Šviežio sniego albedas yra 80-90 procentų. Šviežio juodo asfalto - 4 procentai. O tai reiškia, kad asfaltas sugeria 96 procentus į žemę atkeliavusios šilumos ir tik 4 procentus jos atspindi. Sniegas - priešingai - 90 procentų atkeliavusios šilumos atspindi ir tik menką dalį sugeria. Kuo tamsesnis paviršius, tuo daugiau šilumos sugeria, kuo šviesesnis - tuo daugiau atspindi.

Štai keletas albedo:

• Vandenynai - 3,5 proc.
• Naujas asfaltas - 4
• Spygliuočių miškas (vasarą) - 8
• Padėvėtas asfaltas - 12
• Plika žemė - 17
• Žalia žolė - 25
• Dykumos smėlis - 40
• Naujas betonas - 55
• Naujai iškritęs sniegas - 80 - 90

Bendras visos žemės planetos albedo - 30 procentų. Visi čia pateikti skaičiai yra tik labai apytiksliai. Jie kinta nuo spindulių kritimo kampo, paviršiaus lygumo, spalvos. Pavyzdžiui, suartos žemės albedo gali varijuoti nuo 5 procentų (juodžemis) iki 40 procentų (šviesus smėlis); įprastos ūkininkų ariamos žemės albedo - 15 procentų.

Ką visa tai reiškia? O tai reiškia, kad albedo efektas gali būti didesnis už šiltnamio efektą. Tokiu atveju globalinė atmosferos temperatūra sumažėja. Jei kalbėti ne moksliškai, o paprasta lietuvių kalba, tai galima būtų pasakyti taip: jei užklosime žemę balta spalva, tai galime susilaukti žemesnės temperatūros, nei užklojus ją ruda ar žalia spalva. Kitaip sakant, kartais yra geriau sniego danga, nei pušynas. Štai čia ir prasideda stebuklai. Pasodinti medelį visada buvo laikoma globalinio atšilimo mažinimu, nes medis savo kamiene, šaknyse, šakose ir lapuose sukaupia C (anglies), iš kurio ir padarytas CO2 - šilumos kaltininkas. O štai dabar taip išeina, kad kai kuriose vietovėse geriau yra sniegas, nei medelio pasodinimas. Jei medelio pašalintas CO2 kiekis gali mažiau sušildyti atmosferą nei to paties medelio kamienas sugerdamas šilumą tiesiogiai, tai medžio sodinimas yra pageidautinas. Tačiau jei albedo efektas sušildo atmosferą daugiau, nei medis atvėsintų pašalindamas iš atmosferos CO2, tada medelio sodinimas yra nepageidautinas reiškinys. Čia kalba eina apie šiaurines platumas, kur medelio sodinimas gali atnešti daugiau šilumos, nei šalčio mūsų atmosferai (žr. mokslininkus čia). (Dėmesio, čia turima omenyje tik tiesioginė medžio įtaka atmosferos temperatūrai, o visi kiti medžio naudos aspektai neimami domėn.)

Ir paskutiniai klausimai - kodėl aš visa tai pasakoju čia ir kuo tai susiję su tingėjimo filosofija? Kaip jau minėjau, tingėjimas išsprendžia visas ekologines problemas. Tingėjimas taip pat išsprendžia ir globalinio atšilimo problemą. Ir vienas sprendimo variantas yra susijęs su albedo efektu. Visa esmė yra mūsų šypsenose. Kuo platesnė šypsena, tuo daugiau matosi dantų. O dantys yra šviesūs (lenkiu galvą prieš amerikanus, nes jų dantys balčiausi). Ir kuo daugiau mes šypsomės, tuo daugiau spindulių atsispindi nuo jų ir išlekia atgal į visatą. Kuo dantys šviesesni, tuo mažiau įšyla jų paviršius. Tačiau neužmirškime, kad albedo efektas priklauso ne tik nuo spalvos, bet ir nuo spindulių kritimo kampo. Nesuprantu kodėl dar neatlikti moksliniai tyrimai, bet ir be jų jau aišku, kad tinginio poza čia pasitarnauja labiausiai. Tinginys gali visą dieną nieko neveikti, o tik gulėti aukštielninkas ir šypsotis dangui. Taip jis atspindės žymiai daugiau spindulių, nei gali atspindėti bet kuris žmogus vertikalioje padėtyje (vaikštantis, stovintis ar sėdintis). Ir jau nėra ką kalbėti apie dirbančius žmones, kurie per darbus ne tik šypsenoms laiko neranda, bet ir apskritai į dangų retai kada savo veidą pakelia.

Taigi, kuo mažiau dirbkime, kuo daugiau gulėkime ir šypsokimės - mūsų šypsenos gali įveikti globalinį atšilimą.

Autorius: Laimis Žmuida

Šaltinis: Blogas.lt

Komentarai (13)