Anglija, kaip ir likęs senasis pasaulis vis dar turi išlikusių veikiančių akvedukų arba bent jau jų fragmentų, kaip senovės inžinierijos pasiekimus menančių paminklų. Bendras visų D. Britanijos akvedukų ilgis viršyja 3 220 kilometrų - pakankamai įspūdingas atstumas, jog jie taptų vos ne tipine Anglijos peizažo dalimi.
Kas gi yra akvedukai? Tai dirbtinis kanalas vandeniui tiekti. O pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių junginio aqua „vanduo“ + duco „vedu“. Dažnai jo reikšmė susiaurinama tik iki akveduko dalies, nutiestos virš slėnio, upės vagos. Ši akveduko dalis primena tiltą, tačiau juo ne važiuoja transportas, bet teka vanduo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Akvedukai senovėje buvo vienas iš civilizacijos "variklių", įgalinusių miestų plėtrą. Tačiau norint pastatyti tokius vandens kanalus, reikėjo atlikti daug paruošiamųjų ir projektavimo darbų. Tuo labiau, jog ne bet kur ir įmanoma tokią sistemą įrengti.
Ypač didelę reikšmę turėjo tinkamų šaltinių vieta, kadangi vanduo nebuvo keliamas jokiais mechanizmais, taigi iki miesto turėjo atitekėti pats, veikiamas vien sunkio jėgos. Todėl netiko žemose vietose, slėniuose esantys šaltiniai, upeliai ir pan.
Vandens poreikis buvo didelis, o vandeningi šaltiniai toli gražu ne visada trykšdavo arti miestų. Tai nulėmė stebinantį kai kurių akvedukų ilgį, pavyzdžiui, Hadriano akveduko ilgis siekė 141 km, Aqua Augusta – 120 km.
Vanduo turėjo išlikti švarus (pageidautina ir šaltas) iki pat miesto. Todėl akvedukas turėjo būti uždaras, kad į jį nepatektų šiukšlės, pašaliniai daiktai, o sienos – atsparios ilgalaikiam vandens poveikiui (tarkime, netiko mediena). Taip pat vanduo neturėjo suplėkti, todėl tam tikrais atstumai buvo daromos ventiliacinės šachtos.
Vienas iš sudėtingiausių techninių reikalavimų akvedukams buvo tinkamas nuolydis, kad vanduo netekėtų per greitai ar neužsistovėtų. Akvedukuose nebuvo jokių vandens kėlimo įrenginių (kaip Archimedo sraigtas), reikėjo vengti sifonų (žemyn išlinkusio „pilvo“), kuriuose kaupėsi nuosėdos, o didelis slėgis galėjo išardyti sienas.
Taigi, akveduko statyba ir priežiūra kainavo daug pastangų ir laiko, tačiau garantavo nuolatinį vandens tiekimą. Negana to, jie atlikdavo ir kitas funkcijas. avyzdžiui, Barbegal akveduko (dab. Provansas), aprūpinusio vandeniu Arlio miestą, atšaka tekėjęs vanduo patekdavo į rezervuarą, iš kurio krito dviem 20 m aukščio kriokliais ir suko aštuonis vandens malūno ratus. Čia per valandą būdavo sumalama apie 300 kg. miltų.
Kita, dar egzotiškesnė viaduko paskirtis - laivybos kelias. Tokie akvedukai buvo ypač populiarūs D. Britanijoje, kur juos statė netgi XVII mūsų eros amžiuje.
Vienas iš tokių "laivybinių" yra Poncisilcijos viadukas (Pontcysyllte Aqueduct), pastatytas Llangolsko kanale (Llangollen Canal). Jo kūrėjas - XVIII amžiaus inžinierius ir tiltų statytojas, šatlandas Tomas Telfordas. Šis jo statinys tapo aukščiausių pasaulyje laivininkystei tinkamu akveduku ir tuoj po statybos buvo pripažintas kaip vienas iš pasaulinės inžinerijos stebuklų.
Virš Di upės akvedukas pakilęs per 40 metrų, o jo ilgis - daugiau nei 300 metrų. XVIII ir XIX amžiuje šis akvedukas tarnavo kaip laivybos kelias ir buvo vadinamas viena iš industrinės revoliucijos arterijų. Tokių akvedukų sistema ilgą laiką buvo gabenamos žaliavos ir pagaminta produkcija. Tačiau vėliau, atsiradus ir išpopuliarėjus geležinkeliams, stulbinantys vandens keliai tapo pamiršti ir niekam nereikalingi.
Dar prieš 10 metų dalis tokių akvedukų buvo tuoj tuoj besugriūną, jau nekalbant apie rimtesnes ekploatacijos galimybes. Tačiau laikai atrodo keičiasi ir pamažu akvedukai įgauna naują paskirtį - jii tampa pramogų ir laisvalaikio praleidimo centrais ir imami po truputi remontuoti. Jau minėtas Poncisilcijos viadukas, kuriam suėjo 200 metų, nesenai kapitališkai rekonstruotas (tam teko pakloti net 2,15 milijonų svarų sterlingų) ir patapęs vienu iš mėgstamiausių pramoginės laivybos vietų.
Plaukti laivu 40 metrų aukštyje virš žemės paviršiaus - šis tas įspūdingo. Nors saugumo sumetimais daugelyje tokių laivų įtaisyti iliuminatoriai, tačiau kapitonas nedraudžia smalsuoliams iškišti galvą į lauką. Svarbu, kad ji neapsisuktų, po kojomis išvydus žiojančią bedugnę...
Skaičiuojama, jog per metus aukščiausią laivybos akveduką aplanko daugiau nei 300 000 turistų. Panašu į naujos eros pradžią bent jau laivybiniams akvedukams.