Česlovas Iškauskas. Rusija kloja teisinius agresijos pagrindus (15)
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nutarė supaprastinti karinių operacijų už šalies ribų tvarką. Jis Dūmai nusiuntė įstatymo projektą, kuriuo siūloma padidinti priežasčių, leidžiančių šalies vadovui pradėti karą užsienyje, skaičių ir priimant šį sprendimą nereikalauti parlamento Federacijos Tarybos pritarimo. Apžvalgininkų nuomone, taip Maskva atriša sau rankas operatyviau reaguoti į konfliktus už Rusijos sienų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Įstatymo „Dėl gynybos“ pataisos įteisina padidintus prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, įgaliojimus. 10-ąjį ir 10.1 jo straipsnius siūloma papildyti keliomis operacijų pradžios motyvus išplečiančiomis pataisomis. Pavyzdžiui, operacijos gali būti pradedamos siekiant „duoti atkirtį Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų ar kitų karinių junginių, dislokuotų už šalies ribų, užpuolikams“, „užkirsti kelią agresijai prieš kitą valstybę“, „apginti Rusijos Federacijos piliečius užsienyje“, „kovoti su piratais ir užtikrinti laivybos saugumą“.
Pastaroji pataisa kelia mažiausiai abejonių, analizuoja dokumentą interneto svetainė Zagolovki.ru. Rusijos laivynas jau metus dreifuoja Adeno įlankoje saugodamas laivus, nes neturi leidimo duoti atkirtį piratams svetimos valstybės vandenyse. Beje, vesti karo veiksmų be tos valstybės leidimo neleidžia ir Jungtinių Tautų teisės normos.
Šiuo metu Rusijos konstitucija numato, kad šalies ginkluotųjų pajėgų panaudojimą užsienyje sankcionuoja Federacijos Taryba, o sprendimą priima prezidentas. Tačiau nėra reglamentuota, kad šalies vadovas savo sprendimą turi priimti tik po šios institucijos nutarimo. Precedentas įvyko pernai: kai Rusijos kariuomenė pradėjo operaciją prieš Gruziją, Federacijos Taryba atostogavo ir į savo posėdį skubiai nesirinko. Kai ką tai privertė suabejoti D. Medvedevo sprendimo teisėtumu, gi kiti svarstė, kad įstatymas nenumato kokio nors eiliškumo. Kita vertus, kaip tvirtino šios Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas, „Pietų Osetijoje veikia ne karinis Rusijos kontingentas, o taikdarių pajėgos, todėl Konstitucija nereikalauja kokios nors sankcijos“. Tik rugpjūčio 25-ąją, praėjus kelioms savaitėms po penkias dienas trukusio konflikto, Federacijos Taryba susirinko ir atgaline tvarka pritarė D. Medvedevo įsakui.
Kad nekiltų nereikalingų ginčų ir įstatymų kolizijos, šių metų vasario 17 d. Rusijos parlamentas prezidentui pasiūlė išaiškinti „ginkluotųjų pajėgų panaudojimo už Rusijos ribų galimybę“ ir detalizuoti skubius atvejus, kai būtina imtis tokių operacijų. Federacijos Tarybos gynybos komiteto narys Nikolajus Tulejevas, kaip rašo svetainė Gazeta.ru, neslepia, kad šia pataisa norima pagrįsti buvusią ir kitas galimas operacijas užsienyje, panašias į tas, kokios buvo atliktos Kaukaze.
Senatorių siūlymas kiek galima greičiau reaguoti į įvykius vadinamajame „artimajame užsienyje“ išplės prezidento įgaliojimus ginti Rusijos interesus. Dabar prezidentas savo įsaką Federacijos Tarybai privalo pateikti per 24 val., o ši kuo greičiau (terminai numatyti parlamento reglamente) jį atmesti arba patvirtinti. Tačiau Federacijos Tarybos sprendimą pateikti galima ir atgaline data, jeigu aplinkybės taip verčia. Kitaip sakant, teigia N. Tulejevas, reglamentuojamas Konstitucijos 102 str. panaudojimas praktikoje. Tačiau, kitų ekspertų nuomone, tai silpnoji įstatymo vieta, kaip ir tai, kad jis neapibrėžia Rusijos karinių bazių kitose šalyse, pavyzdžiui, Tadžikistane ar Armėnijoje, veiklos pobūdžio konflikto atveju. Gali būti, kad tos karinės pajėgos būtų įveltos į tokį konfliktą prieš savo valią...
Teisindamiesi, kad tai įprasta tarptautinė praktika, Rusijos pareigūnai pateikia Amerikos pavyzdį. Gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas sako, kad JAV prezidentas gali vienašališkai pasirašyti įsakymą ginkluotosioms pajėgoms atremti agresiją prieš savo šalį ar amerikiečių kariškius bei piliečius užsienyje. Tačiau jis gali užsitikrinti Kongreso paramą, kaip buvo 1964 m., kai amerikiečiai apkaltino, kad Tonkino įlankoje Vietnamo kateriai atakavo JAV laivus. Bet prezidentas gali ir apeiti Kongresą. Pavyzdžiui, taip buvo įsiveržta į Grenadą 1983 m. arba 1988 m. – į Panamą.
Maskva ir neslepia, kad įstatymo pataisos Dūmai pateiktos dėl prieš metus vykusios operacijos Kaukaze. D. Medvedevas, Sočyje susitikęs su parlamentinių frakcijų vadovais, pareiškė, kad šis dokumentas „susijęs su žinomais įvykiais prieš metus ir, nors man labai nesinori, kad jie pasikartotų, griežtą reglamentavimą reikia turėti“. Gruzijos užsienio reikalų ministerija pažymėjo, jog įstatymo „Dėl gynybos“ pataisos reiškia, kad „Rusija gyvena praeitimi ir ieško būdų priversti patikėti tarptautinę visuomenę, jog jos agresyvios tezės teisingos“.
Vis dėlto Rusijos strategijų ir technologijų analizės centro direktorius Ruslanas Puchovas mano, kad šis įstatymas neleis prezidentui panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kur ir kada panorės. Šiaip jau dokumentas nefiksuoja, bet numato, kad agresiją jos galės atremti, jeigu bus užpultos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narės – Armėnija, Baltarusija, Kirgizija, Tadžikistanas, Uzbekistanas, Kazachstanas. Tai, kad jis priimtas baiminantis antro karo Gruzijoje, dar nereiškia, jog buvusio sovietinio bloko šalys, kuriose įsipliekstų konfliktas, galės būti ramios.
Kaip atsaką į Maskvos teisinį agresijos pagrindimą, Tbilisis karo metinių proga parengė pranešimą „Dėl visapusiškos Rusijos Federacijos karinės politinės agresijos prieš Gruziją“. Jame nurodoma, kad per rugpjūčio 8–16 d. konfliktą žuvo 170 gruzinų, 67 rusų kariai, daugiau kaip 160 Pietų Osetijos ir apie 200 Gruzijos gyventojų. Rusijos pusė rugpjūčio 7-ąją taip pat paskelbė duomenis apie šio karo nuostolius. Per metus Rusijos armijos nuostoliai išaugo trimis kariais – iki tų pačių 67. Pietų Osetijoje buvo sugriauti 655 gyvenamieji namai, dėl to apie 30 tūkst. žmonių liko be pastogės. Rusija mano, kad tai atviro osetinų genocido įrodymas.
