Pažįstu du vaikinus, kurie dirba šnipais, vienas izraeliečiams, o kitas CŽA, pasakoja Roland Bartetzko, buvęs Vokietijos armijos parašiutininkas, Kroatijos gynybos tarybos narys.

Įdomu tai, kad šie du vaikinai, nors ir kilę iš skirtingų gyvenimo sričių, turi daug bendro:

• abu yra stiprūs. Vienas iš jų yra buvęs policininkas, turintis visiško bebaimio reputaciją. Kitas – tiriamasis žurnalistas, kuris nuolat sulaukia įžeidinėjimų, grasinimų, kartais net užpuolimų. Jie abu tam neprieštarauja.
• užsienio kalbų mokėjimas. Jiedu laisvai kalba angliškai ir serbiškai. Vienas jų moka ir arabiškai.
• prieiga prie jautrios informacijos. Nerasite šnipo, kuris dirbtų kasininku vietinėje mažmeninėje parduotuvėje. Šnipai turi būti šalia svarbių informacijos šaltinių. Štai kodėl (kaip ir mano dviejų draugų atveju) galite rasti tiek daug žurnalistų ir vyriausybės pareigūnų, kurie šnipinėja svetimai šaliai.
• pinigai nėra motyvas. Šnipo darbas nėra gerai apmokamas. CŽA už informaciją sumoka apie 100–200 JAV dolerių. To neužtenka pragyventi. Todėl (ir priešingai paplitusiam įsitikinimui) dauguma šnipų tai daro ne dėl pinigų, o dėl kitų priežasčių. Mano atveju, Izraelio šnipas nekenčia islamo ekstremistų, o CŽA vaikinas tiesiog myli Ameriką (ir už kai kuriems savo pusbroliams gautas žaliąsias kortas).
• šnekumas. Šnipai nevaikšto naktimis, netyko iš už tamsaus kampo, bet mėgsta bendrauti su žmonėmis ir linksmintis. Didžiąją dalį informacijos jie gauna kalbėdami su kitais žmonėmis. Deja, jūs negalite tiesiog nueiti pas ką nors, ką vos pažįstate, ir pradėti klausinėti neaiškių klausimų. Turite galėti subtiliai apie tai pasikalbėti.

Žinoma, tai nereiškia, kad visi žmonės, turintys tokią kilmę ir charakterio bruožus, yra šnipai. Tačiau tai yra asmenys, kuriuos greičiausiai norės įdarbinti užsienio žvalgybos agentūra.

Komentarai ()