George'as Friedmanas - žymus JAV politologas, politinio ir karinio elito konsultantas. 1996 metais jo įkurta privati pasaulinės informacijos agentūra „Stratfor“ kasdien pateikia autoritetingas strategines prognozes daugiau kaip 150 tūkst. adresatų.

Naujųjų metų išvakarėse Lenkijos spaudoje paskelbtas pokalbis su G.Friedmanu sulaukė didelio rezonanso. Jo įžvalgos verčia susimąstyti ir Lietuvą.

Knygoje „Ateinantys 100 metų. XXI amžiaus prognozė“ jūs pranašaujate Lenkijai galingos valstybės ateitį. Dauguma lenkų į mūsų didybės viziją linkę atsakyti juoku.

Didžiausia Lenkijos problema ir yra tai, kad nesuvokiate savo jėgų. Pagaliau nustokite menkinę savo vaidmenį. Lenkijos ekonomika užima aštuonioliktąją vietą pasaulyje ir aštuntąją Europoje. Lenkai ne tik šitą pamiršta, bet ir visą laiką jaučiasi nuskriausti. Nemato savo krašto ekonominės galios ir karinio potencialo. Kai jiems sako: „Jūsų valstybė turi svorį Europoje ir tas svoris dar didės“ - negali atsistebėti, jog apskritai kažkas gali šitaip manyti apie Lenkiją.

Nuo XVIII amžiaus antrosios pusės Lenkija labai trumpai buvo laisva. Tai daug ką paaiškina.

Žinau tai. Bet jeigu nenorite dar kartą tapti priklausomi nuo kurio nors kaimyno, privalote išmokti rizikuoti, taip pat atkurti savo karinę galią ir pasitikėjimą savimi.

Pasitikėjimas savimi yra svarbiausia. Lenkiją psichologiškai sužlugdė Antrasis pasaulinis karas. Ir šaltasis karas. Lenkai liovėsi tikėję, kad gali kontroliuoti savo ateitį. Lenkija - šalis, kuri savęs negerbia. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, tokios nuostatos jums buvo katastrofiškos.

Bet jeigu atsiraitosite rankoves, tai iki 2050 metų Lenkija taps viena didžiųjų Europos valstybių. Tapsite koalicijos lyderiu, kuris kurs ekonomiškai ir politiškai dinamiškiausią Europos regioną.

Skamba patraukliai. Tačiau kaip to pasiekti?

Artimiausią dešimtmetį vyks didelis Rusijos ir JAV konfliktas. Šaltasis karas tik tariamai išsprendė rusų problemą. Jei Rusijos federacija būtų subyrėjusi dešimtame dešimtmetyje, o visas regionas išsidalijęs į mažesnes valstybes, Rusijos galybės nebebūtų likę, o su ja ir grėsmės, kurią Rusija kelia Europai. Bet to neįvyko. Dabar Rusija atgauna jėgas. Ji vis turtingesnė, bet nesijaučia saugi. Todėl jau netrukus vėl iškils esminis klausimas: kur iš tikrųjų yra jos sienos ir kokie jos santykiai su kaimynais? O visų pirma: kur bus Rusijos įtakos Vakaruose riba? Tai reiškia, kad Rusija susirems su Europa ir JAV.

Bet juk Rusija puikiai supranta, kad tam per silpna. Viena, stebėti amerikiečių rūpesčius Irake ar Afganistane, dar pakurstyti JAV konfliktą su Iranu ir siekti iš to naudos. Visai kas kita - atviras konfliktas, kur Maskva neturėtų jokių šansų.

Supraskite esmę: Rusija kitos išeities nei ekspansija tiesiog neturi. Ji turi mėginti atkurti galią, o Jungtinės Valstijos privalo sutrukdyti jai tą padaryti.

Pirmiausia ekonomikos reikalai. Šiandien Rusija milžiniška žaliavų eksportuotoja - ne tik dujų, bet ir medienos, grūdų ir t. t. Kad padidintų savo aktyvumą pasaulinėje rinkoje, rusai priversti stiprinti bendradarbiavimą su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis. Kad kontroliuotų grūdų rinką, turi bendradarbiauti su Ukraina, kad kontroliuotų energetikos rinką - su Kazachstanu ir t. t. Stebime buvusios SSRS dalinės reintegracijos procesą. Kai kur tas procesas susiduria su pasipriešinimu, pavyzdžiui, Kaukaze. Priešinasi ir dalis Ukrainos visuomenės, bet pagrindinė tendencija - bendrų institucijų kūrimas.

Antra, kariniu požiūriu Rusijos silpnumo priežastis visiškai ta pati kaip Lenkijos - Vidurio Europos žemuma. Kuo toliau Rusijos sienos pastūmėtos į Vakarus, tuo saugesnė, rusų nuomone, jų valstybė. 1989 metais Sankt Peterburgą nuo NATO kariuomenės skyrė 1500 km, dabar mažiau nei 150 km. Prieš du dešimtmečius Maskva buvo už 2000 km nuo imperijos sienos, šiandien jau tik už maždaug 300 km.

Vadinasi, per ateinantį dešimtmetį Rusija veikiausiai taps turtingesnė, bet anaiptol nesijaus saugesnė?

Būtent. Todėl skirs didelę dalį pinigų kurti karinę galią savo interesams saugoti. Jos veiksmai atrodys agresyvūs, nors iš tikrųjų bus gynybiniai. Maskvos strateginis siekis - sukurti dideles, gilias buferines zonas išilgai Vidurio Europos žemumos. Rusija skaldys savo kaimynus, manipuliuos jais, kurdama visiškai naują jėgų santykį toje Europos dalyje.

Pirmoji ugnis bus nukreipta į Ukrainą?

Ukraina Rusijai viskas. Rusija nugalėjo Napoleoną ir Hitlerį savo plotais - be Ukrainos nebėra tų plotų ir ji jaučiasi beginklė. Sprendimas priimti Baltijos šalis į NATO Rusijai buvo pirmas signalas (iš jos perspektyvos), kad Vakarai turi agresyvių ketinimų jos atžvilgiu. Kai Oranžinės revoliucijos metu pradėta kalbėti apie Ukrainos priėmimą į sąjungą, rusai jau neabejojo, jog Vakarai norėtų paralyžiuoti Rusiją, arba sudraskyti ją į skutus. Įvykius Ukrainoje rusai suvokė kaip amerikiečių bandymą dezintegruoti Rusiją. Tiesą sakant, šiek tiek tiesos čia būta. Ir ką jie padarė? Slaptųjų tarnybų pastangomis sužlugdė Oranžinę revoliuciją, pasinaudodami prorusiškos Rytų Ukrainos ir proeuropinės Vakarų Ukrainos skirtumais. Tai buvo ne itin sunku, nes Ukrainos politikai atsidūrė replėse. Tik laiko klausimas, kada Rusijos įtaka ims dominuoti Kijeve.

Jūs manote, kad viską lemia Maskvos specialiosios tarnybos? Turbūt tai būtų per daug paprasta.

Yra ir dar kai kas: posovietinėse šalyse po transformacijos atsirado naujas klasinis pasidalijimas. Naujieji oligarchai susikrovė milžiniškus turtus, bet likusioji visuomenės dalis nepasinaudojo permainomis. Todėl bręsta konfliktas tarp tų, kurie pasinaudojo santykių užmezgimu su Vakarais, ir tų, kurie nori vėl stiprinti ryšius su Rusija.

Šiaip ar taip Ukrainos problema artėja prie neišvengiamo sprendimo ir nėra abejonių, kad Maskvos įtaka vis stiprės.

Su Baltarusija eisis dar paprasčiau. Pakartotinis tų šalių įtraukimas į Rusijos įtakos sritį taps faktu iki 2015 metų. Vėliau, kai rusai susidoros su problemomis Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, kitu jų politikos taikiniu taps Baltijos valstybės.

Rusija mano, jog tos šalys gali kelti grėsmę Sankt Peterburgui. Rusai galėtų taikytis su neutraliu Baltijos regionu, bet Baltijos regionas susietas su NATO - jiems per daug didelė rizika. Tad jie greičiausiai pradės nuo slaptų operacijų - aktyvins rusų mažumas bei visas prorusiškas grupes, kurias jiems pavyks papirkti. Kai prorusiški maištai bus vyriausybių numalšinti, Rusija atjungs dujas, taikys ir kitokias ekonomines sankcijas. Galiausiai sutelks savo kariuomenę prie sienų.

Bet juk Baltijos valstybės priklauso NATO. Tai turėtų būti jų saugumo garantija. Rusija nebūtų užpuolusi Gruzijos, jeigu ši šalis jau priklausytų NATO.

Kai Maskvos agresyvūs sumanymai tų kraštų atžvilgiu taps akivaizdūs, JAV sąjungininkus kvies imtis ryžtingų veiksmų. Tačiau nesutiks vokiečiai, jie bijos būti įtraukti į konfliktą, kuriame neturi nė mažiausio noro dalyvauti. Prancūzų ir britų pozicijos negalime numatyti, bet nemanau, kad tos valstybės ryžtųsi kovoti dėl Baltijos kraštų, kurie jiems nieko nereiškia.

Kai lenkai stojo į NATO, aljansą įsivaizdavo kaip nacionalinio saugumo garantą. Šiandien NATO ne tik negarantuoja saugumo, priešingai, kelia Lenkijai grėsmę. Tramdo siekimą kurti savą karinę galią. Lenkija tikisi iš aljanso kokių nors veiksmų, vis dar nesuvokdama, jog ta organizacija iš tikrųjų tuščias kiaušinio lukštas.

Be to, Lenkijos ar Rytų Europos interesai nesutampa su Vokietijos ar Vakarų Europos. Kai SSRS galia siekė Vokietiją, Belgija ar Olandija buvo priverstos stoti į NATO. Bet dabar Rusijos siena persikėlė šimtus kilometrų į Rytus; dėl to ir šių valstybių užsienio politika visiškai pakito.

Vadinasi, Lenkiją užgrius pagrindinė konflikto su Rusija našta?

Turėsite pasirinkti: netekti suvereniteto arba tapti galingiems. Rusija tikėsis, kad NATO paramos netekusi Lenkija bus priversta nusilenkti. Bet jūs reaguosite priešingai. Lenkai praeityje jau patyrė, kuo baigiasi santykiai su Rusija pavaldumo pagrindu. Nebenorėsite to pakartoti. Lenkija, įstrigusi į savąjį istorinį košmarą, labai suartės su Jungtinėmis Valstijomis. Ir tai pasitvirtins, nes Lenkijos sustiprinimas taps JAV politikos pagrindiniu tikslu.

Kažkas yra pasakęs, jog Lenkija turi šaunią tradiciją remtis nepatikimais sąjungininkais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo Prancūzija ir Anglija, po 1989 metų - Jungtinės Valstijos. Tereikia prisiminti priešraketinio skydo istoriją, arba vis labiau izoliuojamos Gruzijos atvejį, kad išmestume iš galvos tokį variantą.

Jau sakiau, kad Lenkija visiškai prarado pasitikėjimą savimi. Todėl vienintelė lenkų mintis, kaip pagerinti savo padėtį - paieškos to, kas suteiktų jums besąlygiškas saugumo garantijas. Šitaip nedaroma. JAV pasaulinė strategija nepagrįsta vienpusių saugumo garantijų dalijimu savo sąjungininkams - į santykius su Jungtinėmis Valstijomis neišvengiamai įpinta tai, ką vadiname burden sharing - įsipareigojimų pasidalijimu. Kad gautų naudos iš tokio bendradarbiavimo, Lenkija pirmiausia turi investuoti į save. Turi suprasti, jog bendradarbiavimas su amerikiečiais bus tuo glaudesnis, kuo stipresnė bus Lenkijos armija. Tik tada amerikiečiai ryšis masiškai perdavinėti karines technologijas. Lenkams vertėtų prisiminti, kiek daug duoda sąjunga su JAV. 1950 metais Pietų Korėja buvo labai skurdi šalis, šiandien ji turi galingą ekonomiką. 1950 metais Izraelis buvo labai skurdi šalis, šiandien jis - regiono galiūnas.

Nežinau, ar lenkus taip labai vilioja iš visų pusių priešų apsupto Izraelio likimas. Bet akimirką patikėkime, kad viskas gerai klostysis ir Lenkija taps regiono galiūne.

Rusija nebus pajėgi ir nenorės įsivelti į atvirą karinį konfliktą. Iki karo neprieis. Bet nepaprastai brangios varžybos su Jungtinėmis Valstijomis, kurių metu Rusijai galbūt pasiseks susirasti sąjungininkų Balkanuose, gal Serbiją, gal Bulgariją, ir netgi Vidurio Europoje, mąstau apie Slovakiją, galų gale ją pribaigs. Rusijos galios žlugimas visiškai pakeis Lenkijos politiką, kuri visada laviravo tarp stiprios Rusijos rytuose ir Vokietijos. Jūsų šalis taps regiono lydere. Dominuojanti Lenkija turi ir stiprią kultūrą, iš dalies išugdytą Bažnyčios, iš dalies XIX amžiaus romantiškojo nacionalizmo aplinkos. Dėl sąjungos su JAV galės veikti Vidurio Europą, panašiai kaip Izraelis veikia Artimuosius Rytus.

Norite pasakyti, kad Rusijai žlugus didžiulė dalis posovietinės erdvės taptų Lenkijos laimikiu?

Kai Rusija nusilps, buvusios imperijos dalys dairysis įvairiausios paramos - ir ekonominės, ir karinės, nes savarankiškai tvarkytis neturės jokių šansų. Lenkijai atsivertų gigantiškos veiklos galimybės, ji beveik neturėtų konkurentų. Susilpnėjus ir Europos atlantinei daliai, kurį taip ilgai dominavo, regionas tarp Baltijos ir Juodosios jūrų taptų dinamiškiausia Europos dalimi - gal nepralenktų Vakarų Europos valstybių turtingumu, bet be jokių abejonių pralenktų dinamika. Lenkai pirmieji patrauktų į Rytus ir kurtų buferinę zoną Baltarusijoje ir Ukrainoje. Turint galvoje ten kilusį chaosą, būtų laikomi stabilizacijos nešėjais. Rezultatas - visiškas Europos jėgų balanso persitvarkymas. Lenkija taptų didžia valstybe, kuri palengva atkurtų XVI amžiaus galybę. Tai būtų Lenkijos atgimimo laikotarpis.

Komentarai (83)