Skeletas spintoje. Stalino mirties 70‑mečiui (Video)  ()

Ar Stalinas dar gyvas? Žinoma, kad ne. Suprantama, kad jis miręs — senukai Čeinas ir Stoksas reikalą išmano. Tačiau jis taip ir nepalaidotas


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Sėdėjau kartą jaunuolių kompanijoje. Simpatiškų, neblogai išsilavinusių, šiuolaikiškų kuo geriausia šio žodžio prasme. Mūsų pokalbio temos, kaip įprasta, sklandžiai keitė viena kitą. Jie man atrodė itin simpatiški, aš jiems, atrodo, irgi. Kalbėjomės, nepaisydami geroko amžiaus skirtumo, daugmaž viena kalba. O todėl ir šį skirtumą kažkuriuo metu visiškai pamiršome. Ir jie, ir aš.

Tačiau vienu momentu — konteksto nepamenu, — užsiminiau, kad gerai pamenu Stalino mirties dieną. Kad pamenu šią dieną itin ryškiai, nors tada buvau dar visai mažas. Ir čia pakibo nejauki, lengvo nesupratimo pauzė. Supratau jos reikšmę: štai sėdi su mumis žmogus, nors ir nejaunas, bet visgi amžininkas, ir tuo pačiu jis pamena gyvus dinozaurus.

Taip, būtent dinozaurus. Ir reikalas seniai ne pats Stalinas. Kelioms kartoms jis jau seniai įsikūręs bendrame muziejaus rūsyje, kur dulka Čingizchano žirgo pakinktai, Ivano Rūsčiojo skeptras, Bonaparto trikampė skrybėlė, Chruščiovo Kuzios motina ir Brežnevo antakių žirklės.

Aš iš tiesų gerai menu tą dieną. O ir kaip neįsiminsi, jei tą dieną buvo atšauktos visos vaikiškos laidos per radiją, o vietoje jų grojo nuobodi pratisa muzika, kartkartėmis pertraukiama Levitano balso aksomo.

„Sovietų sąjungos Komunistų partijos Centro komitetas…“ — artikuliuotai ištaria šis balsas, o paskui kalba dar kažką, visiškai nesuprantamo, apie kažin kokį „Čeino-Stokso kvėpavimą“. Šis liūdnai pagarsėję „kvėpavimas“, šis išskirtinai medicininis terminas pamažu įgijo simbolinius-anekdotinius bruožus. „Išeik prie Volgos. Girdėti Čeinas-Stoksas“, — kartą mastelėjo mano sąmojingas draugas.

O nuo to momento, kai atsimenu save ir netgi, regis, dar anksčiau, lig tos dienos, Stalinas nematomai, bet neabejotinai dalyvavo mano gyvenime. Jis dalyvavo kaip be galo kartojamas vardas, kaip nenutildomai iš virtuvės radijo taško sklindančios eilės ir dainos, kaip „kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą Stalinas galvoja apie mus“, kaip begaliniai portretai gražaus ūsuoto, beamžio vyro, išmintingu, pavargusiu ir be galo švelniu žvilgsnio vos primerktose akyses.

Suvokiau žodžius „portretas“ ir „Stalinas“ kaip sinonimus. Vartydamas vyresniojo brolio vadovėlį, pritariamai juokiantis šeimynai, skelbdavau: „Šis Stalinas — Lomonosovas. Šis Stalinas — Puškinas. Šis Stalinas — Kutuzovas“.

Kai visam pasauliui nuskambėjo lemtingieji žodžiai apie Čeiną-Stoksą, man buvo ką tik sukakę šešeri. Stalinas nespėjo manęs niekuo užkrėsti ar apnuodyti. Jis tik vos kepštelėjo mano švelnią odą, ir šį vos pastebimą įbrėžimą pamažu ėmiau suvokti kaip patikimą skiepą nuo jo, nuo Stalino, visam likusiam gyvenimui.

 

O be šios nepamirštamos dienos, nemenkiau ryškiai įsiminiau kitą, po keturių dienų. Tai buvo laidotuvių diena.

Buvau ką tik persirgęs eilinę anginą, ir tą dieną mane pirmą kartą po poros savaičių išleido į kiemą.

Ir štai, išeinu iš laiptinės, ir džiaugsmingai įkvepiu drėgną kovo orą. Ir tiesiog visomis savo kūnelio ląstelėmis jaučiu, kad priešaky ilgas ir be galo įdomus, kaip Buratino nuotykiai, gyvenimas.

Kieme iškart sutinku Pavilką Aronovą, draugelį iš kaimyninės laiptinės. Jis net metais už mane vyresnis, ir jau eis į mokyklą ir man – didelis autoritetas.

Pavlikas sako: „Šiandien penktą vakaro visos mašinos sustos ir penkias minutes gaũs. Ir fabrikai visi irgi gaus. Davai ir mes penktą atsistokim kaip įkasti vidury kiemo ir taip pat pagauskim! Moki gausti?“ Aš pabandžiau. „Tinka“, — kilniaširdiškai ištarė Pavlikas.

 

Idėja pagausti man patiko. Tačiau ji taip ir nebuvo įgyvendinta, nes mes, sulaukę penktos ir niekur gaudimo neišgirdę, sumanėme kitą žaidimą — žaidimą, pažymėtina, visai nesaugų, tačiau to, aišku, tada nesupratome.

Žaidimas buvo toks. Iš pradžių, visiškai nutoldamas nuo pirminio sumanymo „stovėti kaip įkaltiems“, ėmiau kaip nuplikytas bėgioti šen ir ten — nuo daržinės prie surūdijusio garažo ir atgal. Kol taip, mojuodamas rankomis, blaškiausi, Pavlikas, pagal mūsų paskubomis sukurptą scenarijų atliko moralisto vaidmenį, priekaištingai sakydamas: „Nebėgiok! Tu ką, nežinai, kad Stalinas mirė!“ Aš į tai, — irgi pagal scenarijų, — garsiai šaukiau: „O man tai kas!“

Ir mudu su Pavliku džiaugsmingai kvatojome. Kažkas nesuvokiamai išlaisvinančio buvo tame mūsų kvailame kvatojime.

Paskui mes keitėmės. Ir tada pirmyn-atgal, taip pat mojuodamas rankomis, lakstė Pavlikas, o jį „protinau“ aš, kad, girdi, Stalinas mirė, tai, suprask, negerai. O šis laukiniu balsu šaukė: „O man tai kas!“ Ir mes kvatojome.

Laimei, šios spontaniškos mūsų stichinio antitotalitarizmo manifestacijos niekas nematė ir negirdėjo. O jei kas matė ir girdėjo, tai niekam apie tai nepapasakojo.

Taip mes niekieno nepastebėti lakstėme, šventvagiškai rėkaudami gal valandą, jei ne ilgiau, kupini idiotiškos nepaaiškinamos laimės, kuri gerai mokėjo mus užklupti tik vaikystėje, ir visą ta laiką krito begalinis šlapias sniegas.

 

Mums Stalino jau nebuvo, tačiau jo šlapi ir riebūs pėdsakai ilgam pasiliko ant istorinės atminties grindjuosčių. Pastebimi jie ir dabar.

Stalinas jau seniai nebėra realus — iš kūno ir kraujo — istorijos personažas, ne jos subjektas. „Stalinas“ — būtent taip, kabutėse — jau seniai tapo simboliu, tamsiu, paslaptingu mitu, močiučių pasaka, branginamu barakinio „teisingumo“ ir kito pseudobizantinio „didingumo“ simboliu.

Būtent visa tai drauge su beprotiškais nekontroliuojamo teritorinio ekspansionizmo recidyvais telpa trumpame žodyje „Stalinas“. Ir nereikia stebėtis tokiu pribloškiamu jo gajumu.

Siekimas „gero Stalino“ ir iš tiesų didelis, kaip ir anksčiau. Nes gyventojams reikia teigiamo herojaus visiems laikams. Griežto, teisingo, ūsuoto, su antpečiais ir švelniai primerktų neperprantamų akių. Tokio, kokį ankstyvoje vaikystėje kai kas matė iškirptą iš seno „Ogoniok“ viršelio ant sienos pas močiutę kaime, kur praleisdavo mokyklines atostogas. Ir tas paslaptingas įvaizdis daugelio atmintyje persimaišė su šviežio pieno ir subuvusio šieno kvapu.

 

Tačiau Stalinas — taip pat neišsenkančio socialinio ir moralinio neatsakingumo simbolis.

Kol istorinės atminties raukšlėse ir plyšiuose sėdės ir savo pypkę dums draugas Stalinas, žmonės tvirtai žinos, kad visi buvę nusikaltimai tikrai ne „mūsų“. Kvailumas ir niekšybė „visai ne mūsų“. Klaidos ir prietarai — taip pat.

Pasiekimai? Pergalės? Heroiški poelgiai ir didingi pasiekimai? Mokslo atradimai? Romanai, operos, simfonijos, filmai? Na, gerai, ką gi, tai ko gero priglobsime. Tebūnie, įkalbėjote!

Taip, „mes“ turėjome daug įvairių giminaičių. Ir tarp jų būta įvairių personažų. Tačiau tiesioginiais savo protėviais „mes“ paskiriame tuos, kurie mums patogesni. Mūsų senoliai — šlovingos pergalės. O tie senoliai, kur vogė, išdavė, žudė, konvojavo, skundė vienas kitą — tai ne mūsų senoliai, o kažkieno kito. O ir ar buvo tie senoliai iš viso? Ar jų kartais nesugalvojo Sorošo paraginti rusofobai?

„Mūsų“ protėviai — tai tie, kurių palikimą galima nebaudžiamai švaistyti, o ne tie, kurie, be skolų, taip pat ir moralinių, nepaliko nieko. Ir niekas šių sąskaitų apmokėti nesirengia – to betrūko. Niekas dėl nieko nėra atsakingas, ir niekas už nieką nesumokės, nė nesivilkite.

 

Ar Stalinas tebegyvas? Žinoma, kad ne. Suprantama, jis numirė — senukai Čeinas ir Stoksas savo amatą išmano.

Tačiau jis taip ir nepalaidotas. Ir jo skeletas stovi valdiškoje spintoje su inventoriniu numeriu ant ąžuolinių durelių, grėsmingai tarškindamas sausais kaulais vos pabandžius spintą pajudinti iš vietos.

 

 

 

 

 

 

-->


republic.ru




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
(3)
(0)
(3)

Komentarai ()