Karas Ukrainoje sukūrė daugybę atvirųjų šaltinių žvalgybos puslapių. Daug jų renka informaciją ir pateikia ją koncentruotai. Bet ar ta informacija patikima? Patikimesnė nei ta, kurią valdo tradicinės žiniasklaidos priemonės? Jei atvirųjų šaltinių žvalgybos puslapius žiniasklaida laikytų konkurentais, ar informacijos vartotojai iš to išloštų?

Atvirųjų šaltinių žvalgybos iškilimas

Atvirųjų šaltinių žvalgyba (OSINT), paprastai tariant, yra informacijos rinkimas iš viešai prieinamų, neslaptų šaltinių. Tai gali būti viskas nuo statistikos ir institucijų pranešimų spaudai iki socialinių tinklų duomenų, visuomenės nuotaikos apklausų ir tiesiog žiniasklaidos. Jei informacija yra prieinama viešai, ji patenka į atvirųjų šaltinių žvalgybos lauką. Valstybės viena kitos spaudą šiais tikslais seka jau šimtus metų, bet dabar tai yra žiniasklaidos ir, svarbiausia, atskirų entuziastų, grupių ir projektų darbas.

Praeitame amžiuje atvirų žvalgybos svarba išaugo, nes susiformavo stiprios, pasaulines naujienas pateikiančios žiniasklaidos priemonės. Daug informacijos apie užsienį laikraščiuose ir televizijos laidose pasirodydavo OSINT specialistų dėka. Tačiau atsiradus socialiniams tinklams platformą OSINT metodais surinktos informacijos platinimui gali turėti bet kas. Karas Ukrainoje nesukūrė šio fenomeno, bet išpopuliarino OSINT.

Karys prie šalmo pritvirtinta veiksmo kamera nufilmuoja priešo apkasų šturmo fragmentą. Vakare, ilsėdamasis po sunkios tarnybos dienos, jis įkelia tą neredaguotą įrašą į „Twitter“ („X“). Kaip manote, kas pirmiau pasidalins tuo įrašu - mėgėjiškas OSINT agregavimo projektas ar tradicinės žiniasklaidos priemonės? Devyniais atvejais iš dešimties OSINT puslapis pasidalins tuo įrašu pirmiau, nes vienam, savarankiškai veikiančiam žmogui nereikia pasitarti su redaktoriais ar net įsitikinti įrašo autentiškumu. Priklausomai nuo to vaizdo įrašo pobūdžio, žiniasklaidos jis gali ir nesudominti. Tradicinė žiniasklaida turi labai suplanuotus tinklelius ir įprastai skelbia tik svarbesnius įvykius. Taigi, entuziastų OSINT puslapiai turi greičio ir lankstumo pranašumą, todėl karo Ukrainoje metu neįtikėtinai išpopuliarėjo.

Dalijimasis informacija yra žmogaus teisė. Tai yra svarbu priminti visiems ir visada. Tradicinė žiniasklaida yra kompanijos - milžiniškos korporacijos, dažnai turinčios savo investuotojus (arba kontroliuojamos valstybės), korporacinę struktūrą, rašančios ataskaitas verslininkams, siekiančios pelno. Šioms kompanijos nepriklauso išskirtinės naujienų publikavimo teisės. Ir OSINT agregavimo puslapių iškilimas tai primena - dalijimasis informacija yra tarptautiniu mastu pripažįstama žmogaus teisė (ape tai - šiek tiek vėliau) ir entuziastai gali bet kuriuo metu pradėti platinti naujienas. Karo metu daugybė žmonių pasuko tuo keliu.

Kur rasime patikimiausią informaciją apie Rusijos pajėgų technikos nuostolius Ukrainoje? Be jokios abejonės, Nyderlandų OSINT projekte „Oryx“, kuris, deja, artėja prie suplanuoto galo. Jie vien tik iš viešai prieinamų šaltinių, nuotraukų ir vaizdo įrašų renka informaciją apie sunaikintą, apgadintą ir perimtą rusų okupantų techniką. Tradicinė žiniasklaida, turinti tūkstančius darbuotojų, autorių ir reporterių, to daryti negali, nes nėra pakankamai lanksti ir/arba nelaiko to svarbiu darbu. Kita vertus, ta pati tradicinė žiniasklaida naudoja „Oryx“ informacijos lobyną kaip šaltinį, kaip duomenų bazę.

Pabandykite atspėti, kas pirmiausia pranešė apie raketinio kreiserio „Moskva“ ataką - oficialios institucijos, tradicinė žiniasklaida ar mėgėjų OSINT puslapiai? Pirmiausia tai, kad kažkas įvyko, pastebėjo projektai, sekantys radijo dažnius. Tam, beje, radijas nėra reikalingas - yra puslapių, kurie leidžia klausytis įvairių dažnių. Juose buvo išgirsti „Moskva“ nelaimės signalai. Kai jie sutapo su Ukrainos paskelbta informacija apie „Neptun“ raketų smūgį kreiseriui „Moskva“, dėlionės detalės susiliejo į faktą.

Beje, OSINT veikia ir kita kryptimi - gali padėti paneigti faktus. Kai pasirodė pranešimų apie galimai dar vieną nuskandintą rusų laivą, OSINT puslapiai nepastebėjo nieko, kas tai patvirtintų ir ta informacija liko gandu.

Kaip manote, kas pirmiausia paskelbė apie „Wagner“ vadovo Jevgenijaus Prigožino lėktuvo sudužimą rugpjūčio 23 dieną? Pirmiausia žmonės į socialinius tinklus kėlė vaizdo įrašus su krintančiu lėktuvu, tuomet atvirųjų šaltinių žvalgybos specialistai ir mėgėjai pasidomėjo lėktuvo registracija, naudodami tokius įrankius kaip Flightradar24.com, ir, galiausiai, OSINT agregavimo puslapiai išplatino pranešimą, kad nukrito su Prigožinu siejamas lėktuvas, kuriame greičiausiai buvo ir jis pats. Tik vėliau pranešimai pasirodė žiniasklaidoje - ta informacija buvo neslepiamai surinkta iš OSINT agregacijos puslapių.

Ir tokių pavyzdžių yra daugybė. Mėgėjiški OSINT puslapiai (tai yra, visiškai atskiri nuo žiniasklaidos šaltinių ar kitų institucijų ir pildomi atskirų žmonių) sužydėjo visomis spalvomis ir patys tapo šaltiniais žiniasklaidai. Gal net žiniasklaidos amžiaus pabaigos pranašais, nes gerai atsirinkus sekamus OSINT puslapius, skaityti straipsnių ar laukti žinių ne visada bus prasmės.

Žmonių nuomonių rinkimas tiesiai gatvėje Rusijoje:

Karas Ukrainoje neabejotinai yra labiausiai fotografuojamas ir filmuojamas didelio masto konfliktas pasaulio istorijoje. Tai yra absoliutus faktas. Tai įgalino vaizdinės medžiagos fiksavimo priemonės (telefonai, veiksmo kameros, dronai) ir socialiniai tinklai tai medžiagai skelbti. Prie to pridėkime šių laikų atvirųjų šaltinių įrankius - tokius kaip geolokacijai naudojamą (ir daug kitų funkcijų atliekantį) „Google Maps“ sistemą, minėtą Flightradar24.com orlaivių eismui sekti, Marinetraffic.com laivų judėjimui stebėti, ir t. t. - ir taps aišku, kad OSINT puslapiai socialiniuose tinkluose krizių atveju tampa itin informatyviais naujienų šaltiniais.

Jei akimirkai grįžtume prie anksčiau minėto hipotetinio kario su veiksmo kamera pavyzdžio, galėtume paminėti, kad tokie įrašai kartais slepia daugiau informacijos nei atrodo. Atpažinę vietovę OSINT specialistai gali paskelbti apie prasiveržimus,  anksčiau neaptartą veikimą teritorijose, dėl kurių kovojama. 

Ar mėgėjiški OSINT puslapiai yra patikimi?

OSINT naujienų agregavimo puslapių greitis ir lankstumas yra įspūdingas, kaip ir informacijos kiekis. Bet reikia pakalbėti ir apie rizikas, su kuriomis susidurs tie, kurie nuspręs vartoti naujienas tik iš OSINT puslapių socialiniuose tinkluose.

Minėta, kad entuziastų OSINT puslapiai dažnai pirmieji skelbia apie įvykius, nes yra labai lankstūs. Pastebėję, kad rusų kariai dalinasi sau blogomis naujienomis, jie labai greitai gali apie tai pranešti. Tačiau tie greiti pranešimai turi savo kainą - jie ne visada yra patikimi. Informacija yra žmogaus teisė, bet žmonės, kurie ja dalinasi, neprisiima tos pačios atsakomybės kaip žiniasklaida. Jūs galite netyčia pameluoti savo draugui, OSINT naujienų puslapis gali netyčia pameluoti keliems šimtams tūkstančių savo sekėjų.

Tradicinė žiniasklaida veikia lėčiau, nes turi faktų tikrinimo mechanizmą. Kiekviena žinia turi praeiti savo saugiklius. Pastebėtas įvykis tikrinamas kituose šaltiniuose, naujienos paskelbimas bus derinamas su redaktoriais ir t. t. Kas nutinka, kai informacija nesitvirtina?

Didelės žiniasklaidos priemonės tokiu atveju turi tvarkytis su reputacine žala ar net žiniasklaidą prižiūrinčių institucijų dėmesiu. Mėgėjo OSINT puslapis, sužinojęs, kad paskelbė nesąmonę, pranešimą ištrins, galbūt paskelbs, kad tai nepasitvirtino ir veiks toliau lyg niekur nieko. Tačiau iš jūsų, informacijos vartotojo, perspektyvos, naujienos, kurias perskaitysite, priklausys nuo to, kada būsite įsijungę puslapį - prieš ar po paneigimą.

Kaip atrodo ši problema realybėje? Šių metų gegužę net keli „Twitter“ puslapiai pranešė apie sprogimą prie Pentagono. Jie netgi dalinosi nuotrauka, kurią greičiausiai sukūrė dirbtinis intelektas. Nors pirmieji puslapiai neatrodė (ir nebuvo) patikimi, netikrą naujieną buvo pasigavę keli populiarūs OSINT agregavimo puslapiai.

Apie Ukrainos gynėjų įvykdytą Dnipro upės forsavimą taip pat buvo skelbta ne kartą. Ir ne kartą tai buvo netiesa. Tokias naujienas, beje, dažnai kuria prorusiški puslapiai, kurie nori sėti nusivylimą.

Gegužę skelbtas pabrėžtinai nepatikimas pranešimas apie Rusijos branduolinio arsenalo suaktyvinimą:

Sukurti OSINT naujienų koncentravimo puslapį gali bet kas. Dauguma populiariausių OSINT agregavimo puslapių patys neatlieka jokios analizės ir tiesiog dalinasi tuo, ką rado kiti. Mėgėjų OSINT puslapiai dažniausiai yra visiškai anonimiški, todėl lengva patekti į kontroliuojamą propagandos verpetą. Buvo puslapių, kurie apsimetė palaikantys Ukrainą, o vėliau, surinkę didesnį sekėjų skaičių, ėmė skelbti Ukrainos tikslams žalingą informaciją. Yra informacijos ir apie tai, kad kai kurie mėgėjų puslapiai yra valdomi valstybinių žiniasklaidos institucijų, nors apsimeta žmonėmis.

Net ir geri OSINT agregavimo puslapiai dabar sunkiai iškyla, nes tokių puslapių tiesiog yra labai daug. Taigi, jei dažnai vaikosi sensacingų pranešimų, kad sulauktų pirminio dėmesio.

Galiausiai, OSINT agregavimo puslapiai negali skelbti visko ir žmonės to nenori. Populiarūs puslapiai skelbia Ukrainai palankią, pozityvią informaciją ir dažnai nutyli rusų prasiveržimus, postūmius fronte. Ir ne dėl to, kad ignoruotų karčią karo realybę, o dėl to, kad žmonės tokiu metu ieško pozityvios informacijos. OSINT agregavimo puslapiai nėra objektyvūs ir tokiais neapsimeta - jie atsirenka ir skelbia tik tai, ką nori. Nes to nori sekėjai. Minėtas projektas „Oryx“ turi ir sunaikintos ukrainiečių technikos sąrašą, bet apie jį galbūt net nesate girdėję. Kita vertus, tradicinė žiniasklaida irgi kenčia nuo to paties - visos informacijos skelbti neįmanoma.

Informacija yra žmogaus teisė

Taigi, OSINT metodais surinktų naujienų puslapių iškilimas socialiniuose tinkluose yra įdomus karo Ukrainoje efektas. Ir jau po truputį kalbama apie tai, kad bet kokie naujienas skelbiantys OSINT puslapiai turėtų būti laikomi žiniasklaida ir turėtų laikytis tų pačių ar tiesiog aukštesnių etikos standartų. Tuose OSINT agregavimo puslapiuose pasidalinimuose išnyksta autorinės teisės, šaltiniai ir nuorodos. Ar žmonės neturėtų mažų mažiausiai žinoti, kas tuos puslapius valdo?

Vienas iš labai populiarių OSINT puslapių:

Vietoje atsakymo, įdomus faktas - prieiga prie informacijos yra žmogaus teisė. 1948 metais pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, apibrėžusi pagrindines žmogaus teises, kurias privaloma užtikrinti bet kokiomis aplinkybėmis visame pasaulyje, tai numato.

Štai kaip skamba 19-as Deklaracijos straipsnis:  „Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų.“ 

Savaime aišku, šio straipsnio interpretacijos gali būti ir yra labai įvairios. Informacija gali būti ginklas ir mes matome, kokią galią gali turėti propaganda. Be to, dalis net ir visiškai teisingos faktinės informacijos gali būti labai jautri ir net pavojinga, jei patektų į priešo rankas karo metu. Negalima pamiršti ir elementaraus privatumo. Tačiau žmogus gali kelti savo įrašus į internetą (jei jie nepažeidžia įstatymų ar socialinių tinklų taisyklių), o kiti puslapiai gali tais įrašais dalintis.

Žinoma, teisė į informaciją yra labiausiai susijusi su informacija iš valstybinių institucijų. Bet dabar OSINT metodai ir internetas apskritai leidžia pasiekti ir tirti daug daugiau informacijos nei 1948 metais, kai Visuotinė žmogaus teisių deklaracija sulaukė parašų. Nors tai skamba kaip pritempinėjimas, mėgėjiški OSINT projektai, kuriami pavienių žmonių pavieniams žmonėms (net jei sekami ir naudojami tradicinės žiniasklaidos), neturėtų būti ribojami, nepaisant visų su jais susijusių rizikų.

Komentarai ()