Valentinas Mitė. Arktis – pasaulio valstybių dėmesio centre (1)
Praėjusią savaitę Maskvoje vyko tarptautinis forumas, skirtas Arkties teritorijos pasidalijimo problemai. Jame dalyvavo mokslininkai bei politikai iš visų šios teritorijos dalybomis suinteresuotų valstybių. Oficialiai buvo skelbiama, jog susitikimas skirtas bendradarbiavimui ir dialogui, vystant Arktį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau kaip teisingai pastebėjo vienas Kremliaus pareigūnas, valstybės, be abejonės, visų pirmą gins savo nacionalinius interesus. Tiesa, Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, kalbėdamas forume, pareiškė tikįs, jog Arkties problemos bus išspręstos „derybų kelių, laikantis teisinių normų.“ Tačiau gražios politikų frazės iš aukštų tribūnų nedaug ką reiškia. Reali padėtis yra sudėtinga.
Klimato atšilimas kelia ne tik ekologines, bet ir politines bei ūkines problemas. Bene didžiausia politine šio pokyčio problema tapo Arkties pasidalijimas. Iki šiol niekas į ja, išskyrus mokslininkus, nekreipė dėmesio. Tačiau, tirpstant ledynams, Arktis tampa vis labiau pasiekiama, o ateityje, ir toliau keičiantis klimatui, ji taps prieinama be didesnių problemų.
Iki šiol nenaudoti Arkties gamtos resursai yra svarbiausia priežastis, kodėl kilo toks susidomėjimas šia planetos dalimi. Jungtinių Valstijų Geologinės tarnybos skaičiavimu, Arktyje slypi didžiuliai naftos, dujų ir daugelio retų bei brangių metalų resursai. Tarnybos skaičiavimu, Arktyje yra apie ketvirtadalis visų pasaulyje iki šiol nenaudotų naftos resursų. Tai labai daug, žinant, jog dabar eksploatuojami naftos resursai po truputį senka.
Iki šiol Arkties teritorija, tarptautinės teisės požiūriu, nėra pasidalinta ir net kelios valstybės reiškia į ją rimtas teritorines pretenzijas. Tai Rusija, Kanada, Grenlandija, Jungtinės Valstijos, Islandija, Norvegija, Švedija bei Suomija.
Daugiausia Arkties teritorijos sau bando prisiskirti Rusija, kuri jau prieš keletą metų rimtai pradėjo reikšti pretenzijas į labai didelę Arkties dalį ir net į Šiaurės Ašigalį. Rusų mokslininkas Arturas Čilingarovas jau prieš trejus metus povandeniniu laivu pasiekė jūros, esančios po Šiaurės Ašigaliu, dugną ir ten iškėlė arba, tiksliau sakant, jūros dugne įtvirtino Rusijos vėliavą.
A. Čilingarovas ruošiasi naujoms ekspedicijoms, kurios tarptautinių varžybų dėl Arkties fone turi iš esmės politinį, o ne mokslinį pobūdį. Rusijos valdžia paskelbė, jog moksliniai tyrimai turi būti baigti kaip galima greičiau, nes esą jau 2020 metais gali būti taip, jog Arktis taps svarbiausiu Rusijos naftos ir dujų išteklių šaltiniu. Beje, Rusijai pavyko susitarti su Norvegija dėl ginčytinų teritorijų Arktyje pasidalijimo, tačiau susitarimai su kitomis valstybėmis, be abejonės, nebus tokie paprasti.
Kanada ir Jungtinės Valstijos taip pat spartina mokslinius tyrimus, stengiasi sustiprinti savo karines bazes bei kurti naujas. Kanados ministras pirmininkas pats vyko į Arktį, tuo pabrėždamas Arkties svarbą Kanadai. Kanada suskubo remti šiaurėje gyvenančius vietinius gyventojus – be abejonės, tai yra politinis, o ne humanitarinis žingsnis, tačiau jis rodo, jog Kanada meta visas galimas kortas ir stengsis išplėšti kiek galima didesnę Arkties dalį.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejsu Lavrovas neseniai perspėjo Vakarus, jog nebandytų naudoti NATO karinės galios bei karinio spaudimo, sprendžiant Arkties problemą. S. Lavrovas paragino klausimą spręsti Jungtinėse Tautose, naudojantis Jungtinių Tautų Jūrų konvencija. Tiesa, Rusija jau 2001 metais Jungtinėse Tautose pareiškė savo teritorines pretenzijas į Arktį. Tuo metu šios pretenzijos buvo atmestos kaip nepagrįstos.
Beje, daug kam, ypač – ekologinėms organizacijoms ir mokslininkams, nedirbantiems suinteresuotoms vyriausybėms, faktas, jog Arktyje vyks pramoninė naftos ir dujų gavyba, kelia šiurpą. Jie iš viso ragina atsisakyti šių planų, nes pramonė ir verslas sunaikins dar vieną unikalią žemės dalį. Prisimenat naftos išsiliejimą Meksikos įlankoje bei „British Petroleum“ bejėgiškumą likviduojant avariją, šie ekologų nuogąstavimai turi labai rimtą pagrindą.
