Ateities visuomenė: keletas pasvarstymų apie viršnacionalinę valdžią  (3)

Straipsnio autorius visų pirmiausia skaitytojus ragina į šį darbą žiūrėti labiau kaip į pamąstymą nei į logine sistema pagrįstą tekstą, siekiantį atsakyti į konkrečius klausimus. Priešingai, kelti naujus klausimus ir būtų pagrindinis straipsnio tikslas. Ir, reikia pripažinti, tema tam dėkinga. Ne vien dėl to, kad Lietuvos akademinėje ir politinėje erdvėje globalios viršnacionalinės valdžios samprata ar įvairių tokios valdžios įgyvendinimo galimybių aptarimas yra nepopuliarus ir plačiau nedetalizuotas. Apskritai svarstyti apie globalios viršnacionalinės valdžios koncepciją – tai svarstyti apie kažką sunkiai apčiuopiamo, gana utopiško ir neabejotinai tolimo laiko atžvilgiu.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tačiau dalis mokslininkų globalios viršnacionalinės valdžios egzistavimą yra linkę laikyti visai suprantamu ir net neišvengiamu dalyku. Pavyzdžiui, naudodami įvairius skaičiavimus L. Marano, R. Narollas ar R. Taagepera pateikia įvairias preliminarias datas, kada pasaulis bus politiškai suvienytas. Vienų skaičiavimu, tai nutiks apie 3500 metus, kitų – jau 2300 metais. Šių mokslininkų išvados pateiktos remiantis matematiniais skaičiavimais, apimančiais tris keturis tūkstančius metų trukusią valstybių (tiksliau būtų „politijų“ (angl. polity) gyvavimo istoriją. Nuoseklus valstybių skaičiaus mažėjimas ir jų teritorijų didėjimas ilgalaikėje perspektyvoje yra pagrindinis kintamasis, leidžiantis prognozuoti tokią baigtį.

Tačiau ne visiems mokslininkams, kad numatytų vienos pasaulio vyriausybės įkūrimą, būtini tikslūs matematiniai duomenys. Sparčiai besikeičianti tarptautinių santykių ar socialinio gyvenimo aplinka gali tapti pakankama tendencija, leidžiančia kalbėti apie tokios valdžios realizavimą. Pasaulis tampa vis labiau ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai integruotas, tad daugelis problemų tiesiog negali būti tik vienos konkrečios valstybės reikalas. Taigi globalios valdžios reikia ne tam, kad būtų galima lengviau išspręsti esamas ir būsimas globalias problemas ar iššūkius, o tam, kad tai vienintelis kelias jiems išspręsti.

Nacionalinio saugumo, kaip aukščiausio valstybės ir visuomenės intereso, idėjos populiarumas lemia vieningos, visas valstybes apimančios saugumo koncepcijos neišvystymą. Todėl dažnai spręsti globalias problemas tarpvalstybiniu lygmeniu, kai vienos valstybės nacionalinis saugumas tampa kitai valstybei nacionaline grėsme ar bent jau nepriimtina norma, yra sunku ar net neįmanoma. Pavyzdžiui, kol valstybės vis dar turi branduolinių ginklų, branduolinis karas nėra neišvengiamas. Bet ir totalus branduolinis nusiginklavimas dabartinėje sistemoje yra neįmanomas. Nė viena valstybė nesutiks visiškai sunaikinti branduolinių ginklų arsenalo, dvejodama, ar kitos valstybės elgiasi iš tikrųjų „sąžiningai“. Panaši logika, kai tarptautinės sistemos pagrindinis vienetas – valstybė – tampa kliūtimi problemoms spręsti, galioja ne tik kalbant apie branduolinių ginklų kontrolę, ji yra aktuali ir kalbant apie klimato atšilimą, terorizmą, aplinkos taršą, epidemijas ir pan. Galima kelti klausimą: ar šiuo atveju pati valstybė netampa svarbiausia visų esamų ir būsimų grėsmių priežastimi?

Žinoma, tai paradoksali mintis. Valstybė, anot visuomenės sutarties teorijos šalininkų, buvo įsteigta siekiant neutralizuoti prigimtinės būklės – anarchijos – grėsmes, todėl valstybės, kaip centralizuojančios galios ir legitimų prievartos mechanizmą galinčios naudoti organizacijos, egzistavimas yra mažesnė blogybė nei nenuspėjamas gyvavimas anarchijoje. Tačiau ar ši visuomenės sutartis iš tikrųjų panaikino anarchiją? Akivaizdu, kad ne. Vienos visuomeninės sutarties nebuvo. Fiksuoti galime tik daugybę sutarčių, įtvirtinančių daugybę bet kokią kitą aukštesnę valdžią paneigiančių suverenitetų. Tai tarptautinius santykius studijuojantiems studentams gerai žinomas realizmo mokyklos postulatas, leidžiantis konstatuoti tarptautinės sistemos anarchiškumą. Taigi, nors prigimtinė būklė tarp žmonių buvo įveikta, tarpvalstybiniu lygmeniu anarchija išliko. Nesileidžiant į svarstymus, kiek visa tai padėjo užtikrinti tvarką ir žmonių saugumą, dabar galima tiesiog konstatuoti, kad dėl globalizacijos procesų mažėjančiame pasaulyje likusi tarpvalstybinė anarchija dėl nacionalinių valstybių nepajėgumo savarankiškai spręsti bendras problemas tiesiogiai veikia ir, rodytųsi, prigimtinėje būklėje nebegyvenančius piliečius. Viena iš išeičių šiai situacijai spręsti – globalios visuomenės sutartis, vieno ir visiems bendro suvereniteto egzistavimas.

Tačiau, anot realistų, pati plačiausia visuomenė, kurioje šiandien gyvena ir ateityje gyvens didžioji dauguma žmonių, išlieka ir ateityje išliks valstybė. Pasaulio tautoms vienos valdžios idėja nepriimtina, nes ištikimybė savajai valstybei yra neperžengiama kliūtis tokiai valdžiai sukurti. Tad pagal esamą pasaulio tvarką, sekant realizmo mokyklos kūrėjo H. Morgenthau mintimis, visos žmonijos vardu veikiantis žmogus savaime tampa savosios valstybės išdaviku ir kitos valstybės rėmėju. Trumpiau tariant, egzistuoja tik mano valstybė ir visos kitos. Šis emocinis ištikimybės savai tautai veiksnys yra pagrindinis valstybės, kaip „nepakeičiamos organizacijos“, elementas, lemiantis tai, kad gyvybiniu valstybės uždaviniu tampa ne piliečio ar piliečių saugumas, o pačios valstybės institucijos išsaugojimas bet kokiomis sąlygomis ir bet kokia kaina. Valstybė sudievinama ir objektyvizuojama ir taip nacionalinė valstybė tampa tikslu savaime, savarankišku dariniu, turinčiu savų interesų.Taigi valstybės veiksmai sukelia daug pavojų individui ne tik tuomet, kai atskiros ir egoistiškai veikdamos valstybės siekia užtikrinti savo saugumą sistemoje, kurioje vieno dalyvio saugumo didinimas reiškia kito saugumo mažinimą, bet ir tuomet, kai valstybės vairininkai nusprendžia kieno nors interesus paaukoti dėl valstybės intereso. Arba tuomet, kai dėl valstybės gerovės ir ateities užtikrinimo besivaržančių politinių jėgų sprendimai kelia mirtiną grėsmę gyventojams.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Sirijos klausimas puikiai iliustruoja, kaip dėl valdžioje įsitvirtinusio Basharo al Assado siekio ginti jo valstybės idėją gali būti aukojami tos pačios valstybės individų interesai. Šis pavyzdys taip pat rodo ir pačios tarptautinės sistemos nepajėgumą spręsti panašias problemas. Kinijos ir Rusijos nacionaliniai interesai, natūraliai susieti su oponavimu ar bent jau trukdymu tam, ką daro Vakarai, neleido į esamas realijas žvelgti iš, rodosi, svarbiausios – Sirijos piliečių gyvybių pozicijos. Tas pats pasakytina ir apie Vakarus – siekis išlaikyti status quo tarptautiniu lygmeniu buvo svarbesnis nei tragišku tampantis Sirijos klausimas. Analogiškas situacijas galėtume detalizuoti kalbėdami apie Šiaurės Korėjos, Irano branduolines programas ar branduolinį ginklavimąsi apskritai, kai visi pasaulio piliečiai tapo branduolinius ginklus kontroliuojančių politikų įkaitais, taip pat apie nacionalistinę politiką vykdančio Izraelio ir arabų nesibaigiančius konfliktus bei daugybę kitų atvejų.

Konfliktiškumas ir nuolatinis grėsmės iš „svetimų“ akcentavimas yra užprogramuotas valstybės prigimtyje. Nacionalistinis universalizmas ne tik daro neišvengiamus karštuosius konfliktus, bet ir kertasi su demokratinėmis vertybėmis ar sprendimų, „naudingų visiems“, priėmimu ir įgyvendinimu. Pavyzdžiui, į tarptautinę sistemą neintegruotas valstybės sprendimas padidinti palūkanų normas ir taip pažaboti infliacijos nestabilumą gali sukelti neigiamus ekonominius pokyčius globaliu mastu. Arba atominių elektrinių pasieniuose statymas neatsižvelgiant į kaimyninių valstybių gyventojų reikmes akivaizdžiai pažeidžia žmogaus teises. Šie ir kito pobūdžio ekonominiai, socialiniai, politiniai valstybių manevrai tapo daugelio krizių priežastimi. Trumpiau tariant, regioniniu ir globaliu lygmeniu susietame pasaulyje tarpusavyje nekoordinuoti valstybių veiksmai sukuria situaciją, kai niekas nėra atsakingas už ekonominių, socialinių, politinių tendencijų valdymą. Tai savaime lemia ne tik didelius nuostolius ir sąnaudas įgyvendinant konkrečius tikslus, bet ir tai, kad vienos grupės sprendimai tiesiogiai ir be jokios atskaitomybės veikia kitų visuomenių gyvenimą.

Ar sistema, kurios trūkumai vis labiau ryškėja, gali būti taisoma? Jei taip, tai kokiu būdu? Vienas galimų atsakymų jau pateiktas šio trumpo pamąstymo pradžioje – tai viršnacionalinė valdžia. Su tuo sutinka ir realistai. H. Morgenthau, teigiąs, kad niekada civilizacijai taip nereikėjo pasaulinės valdžios kaip dabar, – vienas iš jų. Tačiau su mokslininko pastaba, kad jokiu istoriniu laikotarpiu moralinės, socialinės ir politinės pasaulio aplinkybės nebuvo tokios nepalankios tai pasaulinei valstybei rastis, galima nesutikti.

Nors ir gana banalu, Europos Sąjungą galėtume laikyti tokios valdžios realizacijos praktiniu pavyzdžiu arba repeticija tokiai valdžiai įgyvendinti pasauliniu mastu. Pernelyg nesigilinkime į šių dienų ES problemas. Susikoncentruokime ties pačia integracija ir jos diktuojama logika. Integruotis reiškia kurti naujus nevalstybiniu pagrindu paremtus centrus, pajėgius sujungti skirtingas politines bendruomenes. Taigi į integraciją galime žiūrėti kaip į tam tikrą laipsnišką nacionalinės valstybės naikinimą ir naujos sistemos kūrimą.

Tai ypač išryškėja, kai į integraciją žvelgiame ne kaip į procesą, vykstantį konkrečiame laike, o bandome pamąstyti apie galutinį jos tikslą. ES atvejis čia tampa puikiu pavyzdžiu. Valstybių integracija yra ES esmė, optimali priemonė bet kokios rūšies problemoms spręsti. Tam tikras integracijos laipsnis, kurį pasiekusios valstybės nustos integruotis, nėra numatytas. Tam tikrų sektorių denacionalizavimas sukelia tik kitų sektorių denacionalizavimo poreikį. Arba tam tikras pasiektas integracijos laipsnis vienoje srityje kelia tik dar didesnės tos srities integracijos būtinybę. Puikus to pavyzdys – euro zonos problemų sprendimas steigiant fiskalinę sąjungą. Sekant šia logika ES projektas realizuosis tik tada, kai nebebus neintegruotų sričių ir politinių darinių.

Taigi integracijos procesai gali ištaisyti visuomenės sutarties realizacijoje atsiradusias klaidas. Todėl šiuo metu bandyti apibrėžti, kaip atrodys valdžia, kuri ateityje koordinuos globalią politiką, nėra tiek svarbu, kiek svarbu neleisti sustoti ar ilgiau užsistovėti integraciniams procesams, pajėgiems pakeisti tragiškai sutvarkytą pasaulį.

Žinoma, aptariama pertvarka gali atnešti ir skausmingų padarinių, trindama ištisas „įsivaizduojamas bendruomenes“. Tačiau gebant tokias transformacijas kontroliuoti ar kreipti sau palankia tėkme, grėsmių įmanoma išvengti. Tad pirmiausias žingsnis norint saugiai „nužudyti“ valstybę yra apie tai kalbėti ir formuoti globaliai „įtinklintą“, nuo nacionalinio suvereniteto kategorijų ir valstybės teritorijos atsietą visuomenę. Kas žino, galbūt politiškai vieningas pasaulis gresia jau XXI amžiuje.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Benas Brunalas
(1)
(0)
(0)

Komentarai (3)