Socialmeritokratija versus Europos demokratija. Šiandienos Europos socioekonominės problemos rekomenduoja visuomenės ateities modeliu pasirinkti idėją – „ES kaip gyvas organizmas – solidari kūrybinė visuomenė.“ Dėl to kyla nemažai abejonių, ar demokratinis valdymas yra tobulas valstybių valdymo būdas. Demokratija atsirado kaip pramoninės visuomenės raidos padarinys. Pramoninei visuomenei keičiantis į naują, pagrįstą gyvojo organizmo ir konverguojančių NBICE (Nano-Bio-Info-Cogno-Eco) technologijų mokslinės kūrybos principais visuomenę, turi keistis ir jos valdymo būdas. Atrodo, atėjo metas reformuoti Europos demokratiją į meritokratiją.

Mes, europiečiai, pratę manyti ir teigti, kad demokratija yra būtinas teisingo visuomenės gyvenimo ir valdymo būdas. Bet kažin ar demokratija – sprendimų priėmimas remiantis daugumos nuomone – yra jau toks tobulas būdas? Ypač, kai slystama į krizes, kai vardan geresnės visuomenės ateities, tam tikram periodui reikia pasirinkti prastesnį gyvenimą, sunkesnį kelią, pavyzdžiui, mokslo metodais paremtas, iš esmės naujas, bet sveikesnes, efektyvesnes, jau kitokio požiūrio reikalaujančias, visuomenės išlikimą lemiančias gyvenimo technologijas. Juk demokratija turi silpnybę sprendimus priimti remdamasi daugumos, vidutinybių nuomone. O vidutinybių sprendimai ir yra vidutiniški, visada bijoma radikalesnių žingsnių. Gal kaip tik tokiais atvejais kur kas efektyvesnis būtų ne demokratinis, o meritokratinis visuomenės valdymas?

Kas yra meritokratija ir socialmeritokratija?

Dar labai retai mūsų žiniasklaidoje sutinkama meritokratijos (angl.- meritocracy) sąvoka suprantama kaip tam tikras visuomenės, valstybės valdymo būdas. Lotyniškas žodis meritus – reiškia talentingas, vertas, o graikiškai kratos – valdžią. Meritokratija – tai toks nedemokratinis valstybės valdymo būdas, kai valdžia patikima talentingiausiems ir labiausiai nusipelniusiems visuomenės problemų sprendimui, tinkamiausioms asmenybėms bei grupėms, pasižyminčioms aukštu intelektu, profesine kompetencija, moralinėmis ir kitomis visuomenei svarbiomis, bet ne paveldėjimo, socialinės kilmės, turtingumo, valdymo trukmės bei kitokiomis antraeilėmis savybėmis. Gali kilti mintis, kad bet kuri totalitarinio valdymo šalis jau ir yra meritokratinė. Ne, tai jau kitoks, podemokratinis visuomenės valdymo būdas. Meritokratija skiriasi nuo plutokratijos, kai padėtį nulemia turtas, ar kleptokratijos, kai valdantysis elitas atsiranda iš nusikaltėlių ir valdininkų sandėrio.

Meritokratijos sąvoką 1958 m. pradėjo vartoti britų sociologas, leiboristas Maiklas Jangas (Michael Young, Baron Young of Dartington, 1915–2002) samprotaudamas apie tobulos visuomenės gyvenseną, kurioje žmonės vertinami pagal mokslinį išsilavinimą, intelektinius gebėjimus, talentą, motyvuotumą, pastangas ir pan. Šias nuostatas D. Britanijoje platino Fabianų (britų socialistų judėjimo) draugija, kurios ideologas – žinomas dramaturgas Bernardas Šo (Georgas Bernardas Shaw) ir intelektualai Beatričė ir Sidny Vebai (Beatrice and Sidney Webb). 1895 m. jie tobulos visuomenės asmenybių ugdymui įkūrė specialų universitetą – Londono Ekonomikos mokyklą, plačiai žinomą anglišku sutrumpintu vardu – LSE. Šią mokyklą baigė 14 Nobelio premijos laureatų ir daugybė žinomų politikų (taip pat JAV prezidentas Dž. F. Kenedis ir garsioji Baltųjų rūmų stažuotoja Monika Levinsky).

Meritokratija grindžiama partneryste, kooperacija, lygybės sambūvio principais, o ne konkurencija, kuri tokiose organizacijose keičiama kooperatyviniais sambūviais. Ypatingas dėmesys skiriamas talentingoms asmenybėms, jų profesiniam ir etiniam ugdymui, atsižvelgiant į pasiekimus bei sugebėjimus. Tokioms asmenybėms suteikiamos galios visuomenės veikloje, valdymo struktūrose. Suprantama, viena didžiausių tokios visuomenės organizavimo problemų – asmenybių gebėjimų ir tinkamumo įvertinimas. Kol kas nėra sukurta gerų, pakankamai objektyvius duomenis teikiančių testų bei kriterijų, bet tam kurtinos specialios jaunimo ir visuomenės edukacijos sistemos.

Žodžio socialmeritokratija žiniasklaidoje dar nematyti, bet priešdėlis social- siūlomas tam, kad meritokratijos samprata būtų atribojama nuo elitinės, išrinktųjų, liberalų ar socialdarvinistinio valdymo visuomenės sampratos. Socialmeritokratijoje turi atsispindėti tikrojo socialdemokratinio valdymo evoliucija į naujai ateinančios konverguojančių (NBICE) technologijų mokslo kūrybinę visuomenę esmė. Tokioje visuomenėje darniai, pagal valstybės, kaip gyvo organizmo funkcinės organizacijos principus, būtų nepažeidžiamos teigiamosios tradicinės demokratijos vertybės, bet ištaisomos tos demokratinio valdymo silpnybės, trukdančios inovatyviai kūrybai ir naujovių diegimui.

Socialmeritokratija yra kolektyvinio, o ne individualistinio visuomenės gyvenimo sistema, todėl ji ir propaguotina kaip socialdemokratinio visuomenės gyvenimo tobulesnis būdas. Šiuolaikinės Europos politinės nuostatos – kairė, dešinė, centras yra tai, kas viduramžiais buvo religija. Nenuostabu, kad ir meritokratijoje ar socialmeritokratijoje jaučiamas religinis dvelksmas. Meritokratija, kaip rodo jos esmė, yra artimesnė Azijos budizmui, ypač Kinijos konfucianizmui.

Meritokratija, konfucianizmas ir krikščionybė

Konfucianizmas tam tikru racionalizmo požiūriu aiškina visuomenės, valstybės valdymo, šeimos ir moralės esmę ir reikalauja darnos tarp visų šių vertybių. Konfucianizmo idėjos stipriai veikė Rytų Azijos gyvenimą anksčiau, formavo galingas imperijas, ir tebedaro įtaką dabar, ypač pastaraisiais metais – naujai jas „atrandant“.

Konfucianizmui būdinga tai, kad jau aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą Kinijoje buvo pabrėžiamas humanizmas – „Žmogaus“ samprata. Žmogus kasdieniame gyvenime imtas laikyti svarbesniu už Dievą. (Europa prie šios sampratos priartėjo tik su Reformacija, po 2 tūkst. metų.)

Visa tai lėmė, kad Kinijos gyvenime žmogus imtas laikyti esmine figūra, o jam ugdyti, jo asmenybės moralinėms savybėms vystyti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ypač pabrėžiama meilė žmogui („ženi“) ir šios meilės išraiškos („li“) ritualas, tai kas reiškia žmogiškosios vertybės viršenybę prieš dieviškąją. Atsižvelgdamas į šią humanizmo sampratą, konfucianizmas formulavo ir visuomeninių santykių moralę, kuri reguliavo valdovų ir pavaldinių, tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių santykius, pagal humanistinį „ženi“. „Ženi“ iš galią turinčio asmens reikalauja kategoriško principinio humanizmo priimant sprendimus, ypač tuos, kurie lemia žmonių likimus, ugdant asmenybes. Konfucianizmas teigia, kad jeigu kiekvienas žmogus savo elgsena laikysis šių normų, tai socialinės, politinės, dvasinės problemos bus sprendžiamos sėkmingai, bus pasiekta ideali visuomenės sugyvenimo darna.

Dar dr. Jonas Šliūpas, Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos ideologas ir įkūrėjas, prisimindamas jaunystę rašė: „Jaunystėje skaitydamas Kon Fūcę, pas jį radau žmonių tarpusavio santykių principą – Nedaryk kitam to, jeigu nenori, kad kitas tau tai darytų – ir priėmiau jį pagrindiniu savo etiniu gyvenimo credo.“ Tai gana bendras etinis principas, kuris atsispindi Kanto kategoriniame etiniame imperatyve, pagal kurį evoliucinė socialdemokratija (neokantininkai E. Bernšteinas, K. Kautskis) surevoliucintą Pirmojo socialistų internacionalo (pagrįsto K. Markso) programą transformavo į šiandieninę Europos demokratinio socializmo demokratiją.

Ne vienas pasakytų, kad šis etinis principas yra ir krikščioniškasis. Bet ar tikrai konfuciniškosios ir krikščioniškosios etikos sampratos yra tapačios?

Europinė krikščioniškoji doktrina yra tam tikros žydų dalies istorijos (Biblijos – Senojo bei Naujojo Testamentų) ir graikų filosofijos hibridas (Tomas Akvinietis, 1225-1274), lėmęs šiuolaikinę Vakarų kultūrą pagrįstą Platono (427-347 m. pr. m. e.) ir Aristotelio (384-322 m. p.m. e.) pamatinėmis idėjomis. Tenka pripažinti, kad tai lėmė Europos materialiąją technologinę kultūrą, ir paskutiniųjų bemaž 200 metų industrinės visuomenės raidą.

Plačiu lyginamuoju požiūriu vertinant socialinę raidą, matoma, kad Europos visuomenė pasaulio gyvenimo „madas diktuoti“ pradėjo kur kas vėliau nei Indijos ir Kinijos kultūros. Pastarosios, grindžiamos ne krikščioniškąja etika, susiformavusios gerokai anksčiau, davė pasauliui ir mums, Europai, ne vieną svarbią technologiją. Azijos gyvenimo kultūros, paremtos budizmu ir konfucianizmu, kurių esmė slypi kolektyvizme ir psichologizme, savo esme yra priešingos mūsų europiniam individualizmui ir materializmui.

Pamąstykime, kam galėtų priklausyti ateitis – Europai ar Azijai?

Europa ar Azija?

Ignas Brazauskas dar 2008 m. delfi.lt bandė Lietuvos dėmesį atkreipti į besiformuojančią Azijos ateities strategiją. Jis apibūdino buvusio Singapūro ambasadoriaus Jungtinėse Tautose Kishore’o Mahbubani‘io knygos „Naujasis Azijos pusrutulis: neišvengiamas pasaulio jėgų persistūmimas į Rytus“ idėjinę esmę pagal britų savaitraščio „The Economist“ recenziją. Mahbubani‘s, išaugęs indiškosios, musulmoniškosios ir kiniškosios kultūrų aplinkoje teigia, jog Vakarų (Europos ir Šiaurės Amerikos) mąstyme yra fundamentali klaida, kad būtent jie, vakariečiai, yra pasaulio problemų sprendimo „šaltinis“. Jis teigia, kad per pastaruosius 20 šimtmečių, iki pat 1820 metų, didžiausiosiomis pasaulio ekonomikomis buvo ir nuolat pirmavo Kinija ir Indija. Kad jos tik laikinai praradusios savo pozicijas, kurios iki 2050 m. būsią visiškai atstatytos. Tuomet nė viena iš Europos valstybių nepateks į didžiausių pasaulio ekonomikų ketvertuką (kuriame eilės tvarka rikiuosis Kinija, JAV, Indija ir Japonija). Europos tame sąraše jis nematąs. Kokią poziciją užims Europa, tarkim, po trisdešimties metų, labai priklausys nuo dabartinių europiečių sumanumo ir energijos.

Apžvelgę šiandieninės pasaulio ir Europos valstybių valdymosi principus, matome tam tikrą įvairovę bei kaitos tendencijos. Žiniasklaida mini klestinčias valstybes, kurių gyvenime esama meritokratijos elementų. Tai ir Australija, Naujoji Zelandija – pietiniame Žemės pusrutulyje. Galima kalbėti apie Europos socialdemokratines Skandinavijos šalis – Norvegiją, o ypač Švediją bei jos kaimynę Suomiją. Šios valstybės išsiskiria tuo, kad gal ir vienintelės, nuo pat 1990 metų, priėmė ES Lisabonos strategijos nuostatas, vis didino biudžeto indėlį į mokslo ir technologijų kūrybą, ir šiandien nesigirdi, kad joms grėstų krizinės griūtys ar bankrotai. Kai kas bando atkreipti dėmesį į Estiją, net įtariant, kad jos visuomenė ir valstybė TSRS invazijos išvakarėse jau turėjusi jaunos, sveikos meritokratijos bruožų. Teigiama, kad meritokratija įgyvendinama Gruzijoje. O Ukrainoje prieš metus įteisinta Meritokratinė Ukrainos partija, kurios jaunas lyderis Igor‘is Ševčenko ruošia partiją artėjantiems parlamento rinkimams, ukrainiečių ir rusų kalbomis skleidžia meritokratines valstybių valdymo nuostatas, ypač taikytinas Rytų Europos šalims.

Bet ryškiausios meritokratizacijos tendencijos Europoje pastebimos Šveicarijoje.

Šveicarija kaip meritokratinio valdymo šalis

Mes mažai žinome apie Šveicarijos valdymą. Žurnalistas A. Čekuolis savo populiarizuotais pranešimais atkreipė mūsų dėmesį, kad šioje Alpių kalnų šalyje išties nėra opozicijos. Šveicarijoje veikia keturios pagrindinės partijos. Per rinkimus jos surenka 80 proc. balsų ir visada visos keturios sudaro vyriausybę. Joje – 7 ministrai. Vienas jų tampa šalies prezidentu, bet tik vieniems metams, po to šios pareigos atitenka kitam. Todėl ir laikoma, kad šalyje nėra opozicijos, o į valstybės valdymą, per referendumus, įtrauktos ne tik visos partijos, bet ir visi gyventojai. Užtenka surinkti 50 tūkst. parašų, ir skelbiamas referendumas bet kuriuo klausimu. Net tuomet, kai parlamentas patvirtina vyriausybės parengtą įstatymą.

Taip iš keturių partijų sudaryta vyriausybė svarsto visuomenei pačius jautriausius klausimus ir randa kompromisą, nes žino, kad reikės gauti ne tik parlamento, bet ir visų gyventojų pritarimą. Todėl prie valstybės valdymo, sprendimų priėmimo parenkami patys tinkamiausi. Tokia sistema padėjo išspręsti vieną sunkiausių – kalbų problemą. Nors Šveicarijoje gyvena keturios tautos, valstybinėmis paskelbtos keturios kalbos (vokiečių, prancūzų, italų, reto-romanų). Praktikuojamos ir kelios religijos. Tačiau politinių karų nėra, ir neatrodo, kad jie galėtų kilti. Vyriausybės išsilaiko iki kadencijos pabaigos.

Šveicarijoje kiekviena rimta politinė jėga įeina į vyriausybę, kur jai tenka bendradarbiauti su kitų partijų atstovais, nuodugniai apsvarstyti klausimus. Jeigu kas nors stengtųsi dominuoti, būti viršesnis už kitus, susitarti nepavyktų.

Kaip žinome, Šveicarija yra kūrybingiausia, inovatyviausia šalis Europoje. Tuo ji lenkia ES šalis – Švediją, Suomiją ir Vokietiją. Ši didžiausių Europoje kalnų valstybė, būdama geopolitiškai sunkiose gamtinėse sąlygose, be kolonijų ir užkariavimų yra susikūrusi geriausias piliečių gyvenimo sąlygas. Jie nebėga iš Šveicarijos kitur. Kitų Europos šalių piliečiai nori tapti šveicarais, o šveicarai nori visur likti šveicarais.

Tačiau ryškiausias meritokratijos pavyzdys yra Singapūras. Ši valstybė realiai gali pretenduoti ne tik Azijos, bet ir pasaulio naujos mokslo-technologijų epochos pavyzdinio – kūrybinio flagmano vaidmenį.

Singapūras – meritokratijos pionierius

1819 m. Singapūro saloje gyveno tik 120 žvejų. Geopolitiškai ši sala buvo Kinijos-Indijos jūrų kelio uostas, o žmonės vertėsi, aptarnaudami karinę D. Britanijos bazę. Per Antrąjį pasaulinį karą Singapūrą nusiaubė japonai. 1965 m. gavo nepriklausomybę. Azijos pietuose atsirado skurdi nepriklausoma valstybė, kuri net ir vandenį turėjo importuoti. Bet po 40 metų ši valstybėlė, užimanti pusės Karaliaučiaus krašto žemės plotą ir turinti apie 5 mln. gyventojų, savo gamybos efektyvumą padidino maždaug 50 kartų. Šiandien pagal BVP Singapūras nusileidžia tik JAV ir Vokietijai. Jau 20 metų jis „gąsdina“ pasaulio didžiuosius. Margaret Tečer yra pasakiusi: „Kažkada Singapūras mokėsi iš D. Britanijos, šiandien mes mokomės iš Singapūro.“

Singapūro suklestėjimas siejamas su Li Kuan Ju asmenybe. Jis gimė Singapūre 1923 m., studijavo teisę Kembridžo universitete (D. Britanija). Ten įgijo praktikos ir grįžęs tapo Singapūro Liaudies Veiksmo partijos generaliniu sekretoriumi, o po 5 metų atvedė partiją prie valdžios vairo. Gan ilgai valdžia buvo tvirtai stabili, nesikeitė. JAV ir Europos politikai jam priekaištavo, kad jo valdymas nedemokratinis, autoritarinis. Bet jis įrodydavo, kad jį renka demokratiškai, nes jo valdymo metu visų tautybių ir socialinių sluoksnių žmonės akivaizdžiai jaučia gyvenimo gerėjimą, yra patenkinti ir už jį balsuoja. Amerikiečių priekaištams dėl nedemokratinio valdymo atsakydavo: „Tegul pas jus bus jūsų Amerikos demokratija, ir palikite mus ramybėje“.

Singapūro suklestėjimas aiškintinas kompetentingu ir nepaperkamu (nekorumpuotu), priešingu Vakarų valstybėms, valdymu. Valdžia per trumpą laiką griežtomis nedemokratinėmis priemonėmis išgyvendino įsigalėjusią korupciją. Li Kuan Ju valdymo principai labai primena konfucionistiškąją meritokratiją. Pirma – principingai garbingas patriotinis gyvenimo būdas. Antra – negailestingos, net žiaurios, bausmės kyšininkams, kurios buvo taikomos ir tiems, kurie ne pagal pajamas prabangiai gyveno. Trečia – dideli atlyginimai tiems valdininkams, kurie sąžiningi, darbštūs, kompetentingi ir talentingi. Atlyginimai koreguojami kasmet pagal darbo rezultatus ne tik didinimo, bet ir mažinimo kryptimi.

Tokiomis pačiomis savybėmis, kurių reikalavo iš kitų, išsiskyrė ir pats premjeras Li Kuan Ju. Jis nuolat studijavo Platoną ir Konfucijų, valstybę laikė didele šeima, kurioje kiekvienas žmogus yra reikalingas valstybei ir turi savo vietą, atlieka visuomenei reikalingas funkcijas, pagal Dangaus ir visuomeninės moralės bei sąžinės reikalavimus. Li Kuan Ju sukūrė savitą nacionalinį gyvenimo „Singapūro moralės kodeksą“, kurio reikalavimai kai kur atrodo net perdaug smulkmeniški: pvz., saloje uždrausta kramtomoji guma. Už jos žiaumojimą bei numestą nuorūką – ne tik piniginė bauda, bet galimi ir kirčiai lazdomis.

Bet tai nereiškia, kad Li Kuan Ju jaučiasi esąs Bonapartas ar Stalinas. Apie demokratiją jis turi savo nuomonę. Gana kritiškai įvertino liberalias Gaidaro-Čiubaiso reformas Rusijoje. Teigia, siekiant krašto gerovės, reikia, kad apie 40-50 procentų gyventojų priklausytų viduriniajai klasei, gautų orų atlyginimą (apie 5 tūkst. JAV dolerių (USD) ir jie būtų kompetentingi, išprusę. Priešingu atveju žmonės prezidentu rinks dainininkus, aktorius, sukčius, kino žvaigždes ir panašiai.

Li Kuan Ju, Singapūrą valdęs iki 1990 metų, suformavo ne tik gerovės, bet ir klestėjimo visuomenę. Jo ekonomikos valdymo strategija – planuoti, stengtis numatyti ateitį. Jis anksčiau nei kaimyninių valstybių vyriausybės numatė globalizaciją, ir Singapūrą atidarė transnacionalinėms korporacijoms. Kūrybiškai veikdamas, taikydamas originalius metodus, Singapūrą padarė lygiu nariu pasaulio finansinių centrų grandinėje Ciurichas-Frankfurtas-Londonas-Niujorkas-San Franciskas-Tokijas.

Kai kas visa tai vadina Singapūro stebuklu. Pats Li Kuan Ju į tai reaguodamas pataiso: jokio stebuklo nėra, esą tik nepailstamas kruopštus darbas, amžinas mokymasis, griežta savidisciplina ir būtinai aukšta moralė. Aptardamas ateitį jis reziumuoja: „Ateitis yra ne tik patraukli, bet ir neaiški. Pramoninė visuomenė užleidžia pozicijas visuomenei, pagrįstai žiniomis ir žinojimu. Naujos skiriamosios linijos pasaulyje eis tarp tų, kurie turi žinojimą, ir tarp tų, kurie žinojimo neturi.“

Suprantama, tik ateitis parodys, ar tikrai Singapūre įsitvirtins tikra meritokratija.

Meritokratija reikalinga visam pasauliui, nes dėl pramoninės visuomenės konkurencijos dominavimo, iškyla neigiami padariniai – kyla pavojai Gyvajai gamtai, Žemei ir Žmogui. Būtina, jau šiame šimtmetyje, sukurti ir įgyvendinti iš esmės kitokias, naujas, Gyvosios gamtos mokslinio pažinimo idėjomis pagrįstas konverguojančias NBICE technologijas. Šių technologijų kūryba reikalauja viso pasaulio, visos Žmonijos geranoriško kooperavimosi. Ir tik per jos įgyvendinimą gali būti pasiekta nauja visuomenės gyvenimo gerovės pakopa. Ko gera, to bus siekiama meritokratiniu valdymu.

Per NBICE technologijas į socialmeritokratiją

Kondratjevo-Shumpeterio socialinės-ekonominės raidos (K-bangų arba ciklų) teorija akivaizdžiai rodo, kad iš jau atėjusios ir vis gilėjančios strateginės krizės galima išlipti tik kuo skubiau kuriant ir įgyvendinant naujas, gyvojo pasaulio principais ir ištekliais funkcionuojančias konverguojančias technologijas. (Kirvelis, Gairės, Nr.4, 2011). Šių technologinių idėjų esmėje slypi ir pati socialmeritokratinės visuomenės organizacinė samprata. Konverguojančias Nano-Bio-Info-Cogno-Eco (NBICE) technologijas vaizdžiai ir kompaktiškai atspindi 7-jo pav. schema.

Ji rodo penkias darniai susipynusias svarbiausias mokslo ir technologijų kryptis, kuriomis galėtų remtis Žmonijos gyvenimo ateitis. NBICE technologijų idėja iškilo analizuojant gyvosios gamtos funkcionavimo principus, ypač paskutiniuoju – penktosios socialinės-ekonominės „bangos“ metu, kai atsirado sintetinė biologija. Tai molekuliniai ląstelės biologijos tyrimai, kurių idėjos davė nano-biotechnologinę sintezę, molekulinių bio-informacinių ląstelės technologijų valdymo metodus, bio-sensorinius, o molekulinių ir neuro-ląstelinių kognityvinių struktūrų tyrimai – idėjas atitinkamų technologinių priemonių kūrybai. Iškyla mokslo-technologinis poreikis sukurti dirbtinę gyvybę, gyvybines technologijas. Tai susiję su principiniais ekologinių problemų sprendimais. Iškyla naujos, į gyvenimą diegtinos, harmoningai derintinos su gamta, ypač gyvąja, technologijos. Visos naujovės turi būti ekologiškai švarios. Ekologijos problema tampa viena aktualiausių. Senosios, pramoninės visuomenės technologijos, paremtos negyvosios gamtos fizikos ir chemijos mokslų idėjomis, virsta kenksmingomis ir atmestinomis. Todėl visu aktualumu atsiranda būtinybė, senąsias technologijas pakeisti konverguojančiomis – paremtomis gyvybės mokslais ir bio-psicho-socio-technologijomis.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje, nepriklausomai nuo „K-ciklų“ ekonominės teorijos, JAV sociologas Richarda‘s Florida‘s paskelbė ir išplėtojo visuomenės socialinio sluoksnio – kūrybinės klasės koncepciją. Ši teorija išplečia „K – bangų-ciklų“ teoriją ir parodo, kad visuomenės ateitį lemia naujas, kūrybinių darbuotojų socialinis sluoksnis, atsirandantis tam tikruose miestuose ir kūrybiniuose regionuose (Kirvelis, Gairės, Nr.5, 2007). Industrinės visuomenės gyvenimo pamatas slypėjo masinėje darbininkijoje, o postindustrinėje dėl darbo procedūrų mechanizacijos ir automatizacijos, tradicinės darbininkijos reikšmė mažėja, ir vyraujančia bei didžiausia tampa aptarnavimo klasė. Kartu iškyla ypatingos svarbos mokslo-technologijų kūrybinė klasė. Ji ir yra ateinančių naujų visuomenių raidos ir, ko gera, socialmeritokratinio visuomenės valdymo „variklis“.

JAV mokslo futurologas Raymondas Kurzveilas netgi kalba apie žmogaus epochos pabaigą. Jis, 2008 m., ypač intriguojamai pateikė informacijos technologijų raidos tendencijas. Jo prognozės rodo, kad dar šiame šimtmetyje bus sukurtos kokybiškai kitokios informacinės technologijos, kurios ne tik susilygins su žmogaus, žmonių kolektyvų kūrybinės veiklos (informacinę) galia, bet ir pranoks žmogų. Chardino žmonijos evoliuciją link OMEGA taško filosofines prognozes (1936-55), o taip pat Jis labiau moksliškai pagrindė Teilhardo de Chardino žmonijos evoliuciją link OMEGA taško filosofines prognozes (1936-55), o taip pat matematiko ir informatiko V. Vinge‘ės futurologinius (1989 m.) samprotavimus. NBICE raida orientuota į dirbtinės (sintetinės) gyvybės, dirbtinio proto, o gal ir dirbtinės visuomenės išsivystymą jau šiame šimtmetyje.

Panašią visuomenės raidos kryptį, tik be Eco-, Nano-Bio-Info-Cogno (NBIC), dar 2002 m. skelbė B. Obama kandidatuodamas į JAV prezidentus. Tokiu pat santraukinių žodžių (NBIC) pavadinimu žmogaus gerovės didinimo strateginės raidos programos numatomos ir Europos Sąjungoje (2004). Vertos dėmesio Rusijos mokslo nuostatos: mokslų ir technologijų konvergencija – proveržis į ateitį. Čia numatomi ne tik mokslo-technologiniai tyrimai ir naujų konverguojančių technologijų kūryba, bet ir specialistų, būtinų ateinančioms technologijoms kurti ir įgyvendint, rengimas.

Tikėtina, kad šeštoji socialinės-ekonominės raidos K-banga, kurios idėjinė-technologinė bazė būtų NBICE, pareikalaus ir atitinkamos visuomenės valdymo būdo. Ji neturėtų būti nei aristokratinė (feodalinės epochos), nei oligarchinė-kapitalistinė (pramoninės epochos), nei kapitalistinė-demokratinė (mūsų epochos). Mūsuose reklamuojama demokratinio-liberalinio sambūvio analogija gyvojoje gamtoje yra ekologinis socialdarvinizmas (Herbert Spncer). Tai savaime besireguliuojanti homeostatinė ekologinė sistema. Tokia sistema, darydama įvairius neplaningus stochastinius bandymus, žingsnius, taisydama klaidas, kaip rodo kibernetikos teorija ir biologinė praktika, po gan ilgo klaidžiojimo suranda stacionarią – stabilią būseną. Populiariai sociologiškai tokios visuomenės valdymą būtų galima apibūdinti taip: – „orkestras griežia be dirigento“.

Bet valstybei valdyti „dirigentas“ būtinas! Todėl, ieškant tobulesnio visuomenės podemokratinio valdymosi būdo, tenka orientuotis į nedemokratinį, bet socialiai teisingą būdą. Gyvojoje gamtoje nedemokratiškai, bet efektyviai funkcionuoja gyvieji organizmai. Kas būtų su organizmų, jei pvz. tarpusavyje konkuruotų inkstai, plaučiai, smegenų pusrutuliai ir pan. Akivaizdu, organizme visi organai dirba vieni kitus papildydami ir koordinuojami vienos operacijų valdymo struktūros – operacinės sistemos. Organizmai turi visą komplektą specialių – tobulų valdymo struktūrų. Tokia analogija akivaizdžiai rodo, kad visuomenės technologinis, paremtas NBICE principais, gyvenimas turės būti meritokratinis.

Socialmeritokratija galėtų būti naujos kairiosios Europos strateginiu kelrodžiu. Pradžioje socialmeritokratinį valdymą įgyvendinant atskirose ES valstybėse, po to, jam plečiantis į atitinkamus regionus, turėtų apimti visą ES. Bendru, idealiu pasauliniu požiūriu, tai galėtų būti globalizuota socialmeritokratija – viso Žemės rutulio žmonijos noosfera – tobulos socialinės raidos viršūnė, taškas OMEGA pagal Teilhard de Chardin‘ą.

Komentarai (160)