Vykstant Pasaulio futbolo čempionatui lengva pamiršti, kad kovos vyksta ne tik futbolo aikštelėje, bet ir realiame pasaulyje. „GlobalPost“ išskiria penkias krizes, apie kurias privaloma žinoti, ir kurios kelia didelę grėsmę pasaulio santvarkai.

1. Irakas ir Sirija: du konfliktai viename

Vidurio Rytai tokie, kokiuos iki šiol žinojote, daugiau nebeegzistuoja. Islamistų karinė grupuotė, pasivadinusi „Irako ir Levanto islamo valstybe“ (ISIL) jau kelias savaites šienauja Iraką. Birželio 9 dieną pradėto puolimo metu jau užimta nemaža dalis svarbių Irako miestų, ir džihadistai palaipsniui artėja prie Bagdado.

ISIL – žiaurūs teroristai, kurių dėl jų ekstremizmo netgi išsižadėjo „al Qaeda“. Jie siekia sukurti naują islamišką kalifatą regione – panašų į tokį, kuris egzistavo VII-VIII a.

Sukilėlių siaubiamas Irakas kreipėsi pagalbos į JAV valdžią. Irakas net paprašė JAV aviacijos smogti sunitų maištininkams, tačiau prezidentas Barackas Obama nusprendė siųsti 300 karinių patarėjų. B.Obama pabrėžė, kad JAV karinės pajėgos nesugrįš kariauti į Irako teritoriją, o Irakas pats turi spręsti savo problemas.

Pirmadienį į šalies sostinę Bagdadą atvyko JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Ekspertai teigia, kad pagrindinis J.Kerry vizito tikslas yra siekis priversti Irako politikus surasti konsensusą, nepaisant etninių ir religinių skirtumų bei užkirsti kelią pilietiniam karui šalyje.

Tačiau ši krizė iš tikrųjų yra žymiai didesnė nei JAV-Irako santykiai. Didelį nerimą kelia tai, kad karai Irake ir Sirijoje susiliejo į vieną kruviną konfliktą, kurio šaknys glūdi didžiausioje islamo takoskyroje – tarp sunitų ir šiitų. Į konfliktą įpintos trys seniausios etninės ir religinės Vidurio Rytų imperijos – šiitų Iranas, arabų-sunitų Saudo Arabija ir turkų-sunitų Turkija.

Šie konfliktai regione egzistavo jau amžių amžius, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais juos pavykdavo kažkiek reguliuoti politiniais veiksmais – po Pirmojo pasaulinio karo nustatytomis valstybių sienomis, Šaltojo karo laikų priešininkų „realpolitik“, naftos politika, žiaurių diktatorių geležiniu valdymu. Tačiau šios priemonės nebeveikia.

JAV karas Irake sugriovė Saddamo Husseino režimą, ir šalyje dar labiau padidėjo atskirtis tarp trijų didelių ir dažnai konkuruojančių gyventojų grupių – šiitų, sunitų ir kurdų.

„Arabų pavasario“ metu kilo daug revoliucijų, iš kurių bene svarbiausia – Egipte, kuriame virto tuometinė valdžia. Sirijos pilietinis karas toliau destabilizuoja regioną, kurdamas kruviną ir chaotišką erdvę šių istorinių konfliktų plitimui.

„Visa ši į dalis suskaldyta sistema pradeda byrėti kaip kortų namelis“, – Izraelyje birželio pradžioje pripažino generolas leitenantas Benny Gantzas.

Niekas negali numatyti, kaip šis smurtas toliau liesis regione, o gal iš tikrųjų – viskas grius kaip kortų namelis. Tačiau aišku viena – pastarųjų savaičių įvykiai Irake neatneš nieko gero saugumui regione (tuo pačiu – ir visame pasaulyje). Sunitų ir šiitų karas Irake jau kelia naftos kainas, ir tai tikriausiai – tik pradžia.

Investuotojai ir verslininkai bene labiausiai bijo politinio nestabilumo. O nestabilumo šiame regione šaknys glūdi religiniame konflikte, į kurį įvelta 1,3 mlrd. žmonių, ir kurio ištakos siekia pranašo Mahometo nužudymą 632 m.

2. Kinija prieš Japoniją: artėjantis didysis Azijos karas?

Panašu, kad dvi svarbiausios Azijos ekonomikos juda labai bjauraus susidūrimo link. Birželio viduryje Japonija oficialiai pareiškė protestą Kinijai, kurios „Su-27“ naikintuvai praskrido neįprastai arti pro virš Rytų Kinijos jūros skridusį karinį Japonijos orlaivį.

Politinės Azijos krizės šaknys – ekonominės. Ir Kinija, ir Japonija tvirtina, kad tai jai priklauso grupė strategiškai svarbių salų Rytų Kinijos jūroje. Šalių santykiams visiškai nepadeda ir istorinė nesantaika bei Kinijos skundimasis, kad japonai vis dar nėra išpirkę kaltės už savo veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu.

Tačiau šiuo atveju kalbama ne tik apie politikų ir diplomatų kalbas bei nacionalinį orumą. Japonija pradėjusiais metais turėjo 415 kartų pakelti savo naikintuvus dėl Kinijos karinių orlaivių, o prie diskutuotinos teritorijos patruliuoja abiejų šalių kariniai laivai.

3. Kraštutinės dešinės iškilimas Europoje

XX a. Europos istorija pateikia užtektinai įrodymų, kad šis žemynas nelabai moka susitvarkyti su ekonominėmis krizėmis. Finansiškai sudėtingus metus dažnai lydėdavo siaubingos politinės pasekmės: nacionalizmas, imigrantų demonizavimas, žydų, kitų religinių ir etninių grupių persekiojimas.

Niekas neprognozuoja, kad Europoje atsiras naujas Hitleris ar Mussolini. Tačiau dalis jų niūrių aspektų grįžta į Europą ir greitai keičia jos politinį veidą.

Euro zonos krizė atvėrė kelią politinių radikalų grįžimui į sceną. Tą parodė praėjusio mėnesio rinkimai į Europos Parlamentą, kuriuose daugiau nei ketvirtadalis vietų atiteko kraštutinėmis laikomoms partijoms.

„GlobalPost“ korespondentas Paulas Amesas teigia, kad šiose naujai į EP patekusiose partijose yra visko – ir iš nacių įkvėpimo pasisėmusių chuliganų, ir neramumų kurstytojų iš kraštutinės kairės, prieš imigrantus ir prieš pačią Europos Sąjungą pasisakančių nacionalistų, senojo sukirpimo komunistų ir net lenkų monarchistas, kuris nori atimti iš moterų teisę balsuoti.

Tai – blogos žinios imigrantams, homoseksualams, moterims ir visiems sveiko proto žmonėms, gyvenantiems ir ES, ir likusiame pasaulyje.

4. Rusija prieš Ukrainą (ir likusią Europą): grįžimas į Sovietų Sąjungą?

Neabejotinai svarbiausia šių metų tarptautinė naujiena – situacija Ukrainoje: Maidano judėjimas, Krymo aneksija ir dabartinė Rusijos agresija.

Nors naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paskelbė taikos planą, o teroristai sutiko bent kuriam laikui nutraukti ugnį, tačiau net jei jie savo pažado ir laikytųsi, tai – toli gražu ne pabaiga.

Rytų Europos valstybės nerimauja, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino užmojai – žymiai platesni. Jo retorika ir artimos aplinkos žmonių pasisakymai rodo, kad Rusijos vadovas norėtų atkurti Sovietų Sąjungą arba sukurti kažkokį Didžiosios Rusijos Galybės naujadarą, kuriame „priglaustų“ ne tik Ukrainą, bet ir dalį Europos

Kol kas lieka neatsakyta begalė klausimų – koks iš tikrųjų yra galutinis V.Putino tikslas? Ką gali padaryti Vakarai? kaip šis karinis konfliktas paveiks energetikos politiką?

5. Vašingtonas: nekompetentingų gyvačių lizdas

Dviejų pagrindinių JAV partijų – respublikonų ir demokratų – kivirčai yra amerikietiška tradicija. Tačiau kai į priešingas stovyklas pasidalinusi politinė sistema priveda prie istoriškai žemo pasitikėjimo valdžia, akivaizdu, kad šalis turi rimtų problemų.

Septintajame dešimtmetyje daugiau nei 70 proc. amerikiečių tikėjo, kad federalinė valdžia daro tai, kas teisinga. Dabar šis skaičius net nesiekia 20 proc.

Šis rodiklis yra svarbus, nes valdžia – norite jūs to ar ne – yra visuomenės būdas spręsti daugelį iššūkių, su kuriais susiduriame – įskaitant ir visas aukščiau išvardintas politines krizes.

Taigi, nors politikų pjautynės duoda naudos televizijos laidų reitingams ir padeda parduoti laikraščius, tai neigiamai veikia šalies nacionalinių interesų gynimą pasaulyje.

JAV politinė sistema paremta pasitikėjimu – pasitikėjimu, kad vadovai sugebės vadovauti, sekėjai sugebės paklusti, bus priimami teisingi įstatymai, kurių bus laikomasi, valdžia kurs taisykles, kurios padės sukurti saugesnę, laimingesnę ir sveikesnę šalį nepakenkiant jos ekonomikai.

Tas pats galioja ir kalbant apie kitų šalių valdžias ir investuotojus, kurie JAV skolina pinigų – jie turi pasitikėti JAV, kad joje egzistuoja tokia politinė ir ekonominė sistema, kuri leis grąžinti pasiskolintus pinigus su palūkanomis.

„GlobalPost“ pažymi, kad nors šios penkios krizės yra išskiriamos kaip svarbiausios, sąrašą lengvai galima praplėsi įtraukiant Irano branduolinę programą, Šiaurės Korėją su jos nenuspėjamu diktatoriumi, Venesueloje vykstančius protestus dėl nelygybės, besitęsiančią revoliuciją Egipte, religinį smurtą ir ekstremizmą Sahelyje, plintančius „Boko Haram“ žiaurumus Nigerijoje, visam pasauliui pavojų keliančią klimato kaitą.

Komentarai (3)