Pažeminusi Vakarus Ukrainoje, Vladimiro Putino Rusija gręžiasi į Baltijos šalis. Ji jau pasiuntė keturis galingus signalus, ir nė į vieną iš jų nebuvo tinkamai atsakyta, „The Washington Post“ rašo „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas.

Keturi išpuoliai

Vos tik JAV prezidentas Barackas Obama šį mėnesį paskelbė svarbią paramos žinią rytiniam Europos frontui Taline, Rusija pasienyje pagrobė Estijos saugumo pareigūną Estoną Kohverą. Jis laukia teismo Maskvoje, o jeigu bus pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo, jam gresia 20 metų kalėjime.

Tuomet Rusija Lietuvos paprašė išduoti apie 1,5 tūkst. jos piliečių, kurie paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais atsisakė tarnauti jos armijoje.

Tai yra taip žema ir bjauru – tarsi dabartinė Vokietija prašytų Nyderlandų ir Danijos pagalbos nuteisiant Hitlerio kariuomenės dezertyrus.

Rugsėjo 19 d. Rusija sulaikė Lietuvos žvejybinį laivą, kuris, Maskvos teigimu, įplaukė į Rusijos teritorinius vandenis. Laivas ir jo įgula laikomi Murmanske – tai sukėlė didelį Lietuvos valdžios nepasitenkinimą.

Tuo tarpu Konstantinas Dolgovas, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas, šį mėnesį Rygoje laidė grasinimus.

Jis Baltijos šalis apkaltino neonacizmo puoselėjimu, etninių rusų ir rusų kalbos diskriminacija bei dideliais žmogaus teisių pažeidimais. Vakarai, jo teigimu, tiria šiuos kaltinimus.

Maskva pastaruosius du dešimtmečius periodiškai mėgina kaltinti Baltijos šalis diskriminacija, tačiau šios retorikos sustiprėjimas ir Vakarų įtraukimas į kaltinimus yra ryškus Kremliaus vykdomo informacinio karo paūmėjimas.

Tai kartu ir reiškia, kad Rusija galbūt mėgina pakartoti savo triumfą Ukrainoje, tačiau šįkart valstybėse, kurios yra tvirtos NATO narės. Jeigu V. Putinai pavyktų destabilizuoti šias valstybes, būtų suduotas gniuždantis smūgis Aljanso patikimumui.

Ukrainos scenarijus kartojamas Baltijos šalyse?

Rusijai Baltijos valstybėse visuomet labiau patikdavo pramanai negu faktai. Ji neigia, kad nepriklausomos Lietuva, Latvija ir Estija 1940 m. buvo okupuotos Raudonosios armijos, ir tebetvirtina, kad jos buvo teisėtai prijungtos. Ji nerodo jokio apgailestavimo dėl milžiniškų represijų – įskaitant ir masinių deportacijų, kurių metu į Rusijos gilumą buvo išvežta 200 tūks. vyrų, moterų ir vaikų. Net ir prieš V. Putinui ir jo KGB draugeliams paimant valdžią, Rusija buvo itin kišanti nosį ne į savo reikalus valstybė.

Viskas tik dar labiau blogėja. K. Dolgovo kaltinimai Rygoje yra išgalvoti, o net ir jo pareigos – Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas, atsakingas už žmogaus teises, demokratiją ir Konstitucijos teisę – yra juokingos.

Tarsi lapė būtų atsakinga už paukščių gerovę. Tačiau Rusijos bausmė Baltijos šalims gali būti labai reali. K. Dolgovas perspėjo, kad jų laukia rimtos pasekmės, jeigu jos ir toliau vykdys rusų įsivaizduojamas nuodėmes.

Rusijos karas Ukrainoje taip pat prasidėjo su informaciniais triukais ir propaganda.

Kai rusų protežė, tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius vasarį pabėgo iš šalies, Rusija greitai naująją valdžią pavadino „chunta“. Maskva pradėjo aiškinti, kad Ukrainoje yra persekiojami rusiškai kalbantys asmenys, o neonacizmas – klesti. Tokie kaltinimai buvo skirti baimės kurstymui ir senų skriaudų priminimui, ir jie padėjo pamatus karui.

Ar taip gali įvykti dabar Baltijos šalyse? Kaip ir Ukrainoje, šiose trijose valstybėse gyvena daug rusų – iš viso apie milijonas, ir jie sudaro maždaug septintadalį trijų šalių gyventojų. Dalis jų yra puikiai integravęsi į visuomenę, dalis – aršūs rusų šovinistai. Tačiau Baltijos šalys nėra tautinės įtampos židiniai – bent jau kol kas. Kasdieniame gyvenime skirtingos kalbos ir kultūros yra lengvai suderinamos, jie gali įgyti pilietybę.

Visi apšaudyti sugriautų Rytų Ukrainos miestų gyventojai patvirtintų – Rusijos „apsauga“ niekaip nepagerina neva „priespaudoje gyvenančių“ tautinių mažumų situacijos. K. Dolgovo kaltinimai ir grasinimai nenumalšins nesutarimų dėl Rusijos kišimosi į kitų šalių reikalus. Vietoj to jie kelia grėsmę taikių žmonių gyvenimui, kuriuo Baltijos valstybėse džiaugiamasi nuo 1991 m.

Tikslas – pažeminti NATO

Išpuoliai prieš Baltijos šalis – tikrai ne dėl to, kad Rusija yra nuoširdžiai susirūpinusi savo tautiečių likimu jose – šį klausimą Maskva sistemingai ignoruoja daugelyje valstybių. Kremliaus tikslas – demoralizuoti šias šalis, parodant Vakarų neryžtą.

Ir kol kas V. Putinui sekasi. NATO lėtai ir pavėluotai bando apsiprasti su mintimi, kad jai reikia spręsti teritorinės gynybos nuo Rusijos klausimą.

Per metus Aljansas gali sukurti greitojo reagavimo pajėgas, kurias reikalui esant būtų galima dislokuoti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tačiau Aljansui yra perpjautos sausgyslės.

Dauguma jo narių nepakankamai lėšų nuo biudžeto skiria gynybai, o kai kurios senosios valstybės – Prancūzija, Italija ir Vokietija – mano, kad net ir gynybiniai veiksmai Rusiją gali be reikalo provokuoti.

Tuo tarpu Rusija sparčiai stiprina savo karinius pajėgumus. Jos planuose – ir strateginio branduolinio ginklo arsenalo atnaujinimas visais 100 proc. Daugeliui NATO narių tai yra griežtas tabu.

Didžiausia NATO problema – aljansas yra sukurtas kovoti kitokį karą. Rusija nekariauja pagal konvencinio karo taisykles. Ji stengiasi palaužti šalis, kurias nori kontroliuoti, naudodamasi neprognozuojamomis ir painiomis taktikomis – ekspertai tą vadina „hibridiniu karu“. Jis apima sankcijas, energetiką, propagandą, kibernetinius išpuolius, organizuotą nusikalstamumą, politikų papirkinėjimą ir tautinės nesantaikos kurstymą.

NATO ir Vakarai nepasirengę kovoti su tokiomis grėsmėmis, kuriose yra ir gera dozė maskuotės. Sovietų Sąjunga labai gerai mokėjo tuo naudotis, o šiuolaikinė Rusija tai perkėlė į naują lygį.

Pagrindinė šios Kremliaus taktikos ypatybė – neigimas. Užsuko dujas? Tai – grynai ekonominis sprendimas. Kibernetinės atakos? Rusijos patriotai to imasi tik savo iniciatyva. Propaganda? Rusijos redaktoriai patys priima sprendimus. O Rusijos kariai Ukrainoje? Kas ten žino – galbūt jie tiesiog taip nusprendė leisti savo atostogas.

Tokios taktikos gali pernelyg paprastai gali destabilizuoti situaciją vienoje ar keliose Baltijos valstybėse, prišaukti valdžių nuvertimą ir kolektyvinio saugumo Europoje sunaikinimą visiems laikams.

Tačiau kol kas lėti NATO vadai nerodo jokių ženklų, kad jie norėtų užkirsti kelią artėjančiai katastrofai.

Komentarai (11)