Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas jau antrą kartą šiais metais (pirmą kartą – po Krymo aneksijos) kreipėsi į Rusijos Federalinį susirinkimą. To kreipimosi laukė tiek pasaulis, tiek Rusijos visuomenė, nes norėjo išgirsti atsakymus apie šalies santykius su Vakarais ir planus dėl tolimesnės ekonominės raidos, kuri pastaruoju metu komplikuojasi dėl krentančių naftos kainų ir rublio devalvacijos. Nemaloniu pranešimo fonu tapo kruvinas teroro išpuolis Grozno mieste, bet, palyginti su tuo, ką V. Putinas pasakė savo kalboje (ypač tarptautinėje jos dalyje, nuo kurios pabrėžtinai pradėjo), šis incidentas yra menkniekis.

Kreipimąsi santykinai galima padalinti į dvi dalis – apie piktuosius Vakarus ir apie tai, iš kur gauti pinigų „karui“. Tie, kas norėjo suprasti, ar Rusija pasiruošusi kompromisui su Amerika ir Europa, po V. Putino žodžių greičiausiai suprato, kad artimiausiu metu jo neplanuojama. Priešingai, baigdamas savo kalbą, Kremliaus šeimininkas pareiškė: „Mes pasiruošę priimti bet kokį laiko iššūkį ir nugalėti."

O koks tas iššūkis? Pasirodo, daugiau negu rimtas. Pirmiausia V. Putinas pakartojo mintį, kurią prieš tai jau buvo išsakęs Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas: jeigu nebūtų Krymo ir Ukrainos, Vakarai sugalvotų kitą pretekstą Maskvai spausti, nes iš principo nori sulaikyti dideliais žingsniais grįžtančią į tarptautinę politiką Rusiją. Kodėl V. Putinas taip nusprendė, neaišku. Kol Rusija neprisijungdavo teritorijų, niekas Vakaruose apie sankcijas net negalvojo (net po karo Gruzijoje). Europa ir šiandien „verkdama valgo sankcijų kaktusą“ ir visais įmanomais būdais bando išvengti konflikto aštrėjimo, o Rusijos prezidentas sako, kad Vakarai nori sužlugdyti jo šalį.

Pažymėtina, kad šiuo atveju jis prisiminė Čečėniją ir Jugoslaviją: „Nepaisant mūsų tuometinio beprecedenčio atvirumo, pasirengimo bendradarbiauti, atrodytų, aštriausiais klausimais, nors mes žiūrėjome į savo vakarykščius varžovus kaip į artimus draugus, beveik sąjungininkus, parama separatizmui Rusijoje iš už kordono – ir informacinė, ir politinė, ir finansinė, ir specialiųjų tarnybų lygmeniu – buvo absoliučiai akivaizdi ir nepalikdavo abejonių, kad mums su malonumu pritaikytų Jugoslavijos iširimo ir padalinimo scenarijų. (…) Neišėjo. Mes neleidome.“

Aiškiau būti negali – Vakarai vėl nori sugriauti Rusiją. Tačiau Jugoslavijos pavyzdžio V. Putinui neužteko. Jam turbūt nusibodo, kad jį nuolat lygina su Hitleriu, ir jis atkirto: „Kaip nepavyko ir Hitleriui, kuris su savo antižmogiškomis idėjomis ruošėsi sunaikinti Rusiją ir nustumti mus už Uralo. Visi turėtų prisiminti, kuo tai baigėsi.“ Čia jau panašu į perspėjimą, net grasinimą, į Mauglio šūkį: „Mes pasirengę mūšiui!“

Beje, apie antižmogiškas idėjas. „Mes ginsime pasaulio įvairovę. Mes stengsimės, kad žmonės užsienyje žinotų tiesą“, – pažymėjo V. Putinas. Kitaip tariant, ir vėl metafizinė rusiškoji tiesa prieš Vakarų melą, rusiškasis gėris prieš Vakarų blogį. Neatsitiktinai Rusijos Federacijos prezidentas prabilo apie religinę, tapatybinę Krymo reikšmę Rusijai, pacitavo filosofą Ivaną Iljiną – kraštutinai konservatyvios rusiškosios minties atstovą, kuris gynė Rusijos autoritarizmą ir antivakarietiškumą.

Taigi, išvada paprasta ir nedžiuginanti. Maskva įtikėjo tikrove, kurioje Vakarai nori ją sužlugdyti (nors JAV Valstybės sekretorius J. Kerry prašo S. Lavrovo nuolaidžiau reaguoti į B. Obamos kalbas apie Rusijos grėsmę ir sako, kad Amerika nenori jos izoliacijos), o Rusija turi įveikti šį iššūkį. Pusė bėdos, jeigu toks požiūris remtųsi išskaičiavimu: sąmoningai akcentuojama išorinė grėsmė, kad visuomenė nuolankiau priimtų vidaus sunkumus. Bėda ta, kad V. Putinas, atrodo, iš tiesų tiki tuo, ką sako, ir tai gerokai komplikuoja kompromiso su Vakarais paiešką, nes su pragmatišku partneriu susitarti kur kas lengviau nei su idėjiškai motyvuotu: pastarąjį galima tik įtikinti, kad realybė yra kitokia, o V. Putino atveju padaryti tai jau vargu ar pavyks.

Vadinasi – „hibridinis karas“ visais frontais. Bet ar gali Rusija jį sau leisti, ar ji pasiruošusi nugalėti? Tam reikia ilgalaikėje perspektyvoje stiprios ekonomikos. O naftos kainos krinta, rublis devalvuojamas, sankcijos komplikuoja technologinę šalies raidą, neleidžia jai ištrūkti iš „nulinio augimo“ spąstų.

V. Putinas teisus, sakydamas, kad sankcijos tai ne tik problema, bet ir stimulas keisti importą savo produkcija. Tačiau reformoms irgi reikalingi pinigai. Iš kur jų paimti? Yra stabilizaciniai fondai (pavyzdžiui, Nacionalinės gerovės fondas, kurio lėšas Rusijos prezidentas pasiūlė skirti bankams, kad tie savo ruožtu galėtų išduoti lengvatinius kreditus inovaciniams projektams realiame sektoriuje). Tačiau tai ribotas finansų šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie V. Putino minėtą griežtą taupymą gynybiniame, valstybės kompanijų ir valstybinių statybų sektoriuose.

Reikia daugiau. Ir Rusijos prezidentas pasiūlė vadinamąją „ofšorinę amnestiją“. Rusiškų pinigų užsienyje iš tiesų yra krūva. Tačiau kodėl nacionalinis kapitalas staiga turėtų nuspręsti grįžti į gimtąją šalį – kol kas jis tik bėga iš jos. V. Putinas iš esmės dar kartą pakartojo savo ankstesnį argumentą: užsienyje „pavargsite dulkes ryti“ bėgiodami, kad susigrąžintumėte savo pinigus. Šiuos žodžius jis ištarė tolimais 2002 m., bet dabar jie įgauna visiškai kitokią prasmę. Jeigu neatsakingi Rusijos ir Vakarų politikai iš tikrųjų surengs naują šaltąjį karą, užsienio kapitalas abiejose fronto pusėse atsidurs rimtame pavojuje, ir Kipro ekspropriacija pasirodys tik mielas pokštas. Tad, bent iš dalies, V. Putino iniciatyva gali suveikti.

Na ir pabaigai apie rublį. Jo devalvacija turi savų (klasikinių) pliusų, bet kai ji įgauna pagreitį, situacija darosi pavojinga, pirmiausia dėl infliacijos. Rusijos prezidentas įsitikinęs, kad kalti spekuliantai, ir jo pasiūlytas kovos su jais receptas nuskambėjo gana intriguojančiai: „Aš prašau Rusijos banko ir vyriausybės imtis griežtų koordinuotų veiksmų, kad vadinamiesiems spekuliantams dingtų noras naudotis Rusijos valiutos svyravimais. Ir štai ką norėčiau pasakyti šiame kontekste: valdžia žino, kas tie spekuliantai, ir poveikio jiems instrumentai yra. Atėjo metas pasinaudoti šiais instrumentais.“ Belieka tik spėlioti, kokie tie instrumentai, bet susidaro įspūdis, kad veikti pradės jėgos struktūros. Ar tai padės? Pažiūrėsime.

Apibendrinant galima teigti, kad Rusija tvirtai atsistojo ant konfrontacijos, ir kietos konfrontacijos, su Vakarais bėgių (netikėtas „Pietų srauto“ sustabdymas tai tik patvirtina). Tam šalis ketina pradėti ekonominę mobilizaciją, kurioje statymai vienareikšmiai – proveržis arba krachas. Amerika ir Europa pasimetusios: tikėjosi, kad privers Maskvą atsitraukti, o ji tik gilina konfliktą. Ką daryti – patiems atsitraukti, išduodant Ukrainą, bet išvengiant naujo šaltojo karo, ar eiti iki galo?

„Pasiruošę nugalėti?“ – atrodo, šis klausimas tinka abiem pusėms.

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (40)