Pastangos atskleisti tiesą ir atskirti ją nuo melo visad kelia problemų. Mokslininkai tardymo be jėgos panaudojimo metodus tobulina, naudodami socialinę psichologiją
Praeitą gruodį Senato žvalgybos komitetas atskleidė, kaip du psichologai buvo susiję su CŽV „pažangaus tardymo“ metodų kūrimu, panaudojant psichologo Martino Seligmano teoriją apie išmoktą bejėgiškumą pateisinti tokias kontroversiškas praktikas, kaip nardinimas po vandeniu ar miego trūkumas – ką Seligmanas pats atmetė.* Problema ta, kad jėga ir bauginimas kaip tardymo metodai yra ne tik moraliai nepateisinami, tačiau ir neefektyvūs.
„Spaudimo, priešpriešos metodai išties verčia sulaikytąjį užsisklęsti,“ sako psichologas Christianas Meissnerisiš Iowa'os valstijos universiteto, tyrinėjantis tardymo technikas. „Efektyvesnė taktika remiasi bendradarbiavimu, kuris gal būti paskatintas socialine įtaka, kuri, kaip žinia veikia labai gerai.“
Pasak Amerikos psichologų asociacijos, jei psichologas(-ė) atitinka tam tikras sąlygas, iš kurių pagrindinė „nepakenk“, leistina jam ar jai padėti tardymui. Taigi, ar yra etiškas būdas iš ko nors išgauti prisipažinimą?
Siekdamas tai išsiaiškinti, 2009 m. JAV prezidentas B. Obamma sušaukė Svarbiųjų sulaikytųjų tardymo grupę (High Value Detainee Interrogation Group – HIG),sudarytą iš kognityvinių ir socialinių psicholgų bei kitų ekspertų. Šią žiemą Meissnerio vadovaujama HIG paskelbė savo atradimus specialiame Applied Cognitive Psychology numeryje. Etiškas tardymas yra ne tik įmanomas; jų efektyvumą tyrimas taip pat užtikrintai patvirtina.
Žemiau pateikiami kai kurie įdomiausi HIG atradimai. Nors medžiaga skirta teisėtvarkai, nėra priežasčių manyti, kad tai neveiks ir su meluojančiais paaugliais, sutuoktiniais, ar bendradarbiai, jei kada prisireiks prisikasti iki tikrosios.
Sukurkite pasitikėjimą.
Galvokite apie tai kaip tiesiog „geras faras“. Tyrėjai išsiaiškino, kad tardymo subjektai labiau atsiveria, kai tardytoją laiko empatišku, nei kai tardytojas yra šaltas ir kaltinantis. Daugelis kitų žurnale aprašytų technikų priklauso nuo apklausiamojo noro bendradarbiauti, tad šis žingsnis yra labai svarbus. „Visų pirma reikia išvystyti bendradarbiavimą, pasitikėjimą,“ sako Meissneris. „Kai asmuo tampa kooperatyvus, klausimas yra, kaip iš jo gauti visą reikiamą informaciją?“
Užpildykite tuščias vietas.
Norėdami tą informaciją gauti, užuot klausę tiesiai, papasakokite savo taikiniui, ką jis ar ji padarė, taip paskatindami asmenį manyti, kad jau žinote, kas nutiko. Jums pasakojant, kaltoji pusė tada pateiks detales ir pataisas. Tai vadinama Scharffo technika, pavadinta jos kūrėjo, Hannso Scharffo, vokiečių tardytojo Antrajame Pasauliniame kare, vardu. 2014 metų tyrimas parodė, kad ši technika atskleidžia daugiau informacijos, nei tiesioginis klausinėjimas. Šiuo metodu apklausiami žmonės taip pat linkę nepakankamai įvertinti savo teikiamos informacijos mastą.
Nustebinkite juos.
Apklausiami žmonės dažnai žino, kad jie yra įtariami, tad praktikuojasi savo atsakymus iš anksto. Be to melagiai patiria didelę kognityvinę įtampą, kadangi stengiasi, kad jų pasakojimas atrodytų teisingas ir tuo pačiu vaidina esantys ramūs ir susikaupę. Jei paklausite jų ko nors netikėto, jie dažnai suklumpa – taip galima pagauti juos meluojant.
Paprašykite papasakoti istoriją atvirkščiai.
Kitaip, nei mano daugelis, pasakojantys teisybę, yra labiau linkę su laiku pridėti detalių ir peržiūrėti savo pasakojimus, kai tuo tarpu melagiai dažniausiai savo pasakojimus išlaiko nepakitusius. „Nenuoseklumas iš tiesų yra fundamentalus atminties veikimo aspektas,“ sako Meissneris. Tardytojų technika, kuria norima šį bruožą išnaudoti, vadinama atvirkštiniu pasakojimu – žmonių prašoma įvykius prisiminti atvirkščia vykimo laiko tvarka. Ši strategija turi dvigubą efektą: pasakojantiems tiesą atsiminimas palengvinimas – kitame HIG tyrime atgalinis pasakojimas leido išgauti dvigubai daugiau detalių, nei chronologiškas įvykių prisiminimas. Melagiams atvirkštinė užduotis pasunkėja; labiau tikėtina, kad jie supaprastins pasakojimą ar ims sau prieštarauti.
Neatskleiskite įkalčių iki svarbiausio momento.
Praeitą kovą atliktame tyrime, kai žmonėms potencialaus jų nusikaltimo įkalčiai būdavo pateikiami apklausos pradžioje, jie arba užsisklęsdavo ir užimdavo labai priešišką poziciją arba iškart prisipažindavo, nelygu, koks asmuo. Užuot rizikavus sukelti pirmąjį variantą, tyrėjai patarė tiesos ieškotojamseiti vidurio taku, nurodant įrodymus be jokių tiesioginių kaltinimų – bent jau ne iš pat pradžių.