Palmių aliejus panašus į masturbaciją: plačiai paplitęs reiškinys, kurį vieni smerkia, kiti šlovina, o tretieji naudoja kaip didelės ir pelningos pramonės pagrindą. Rusijos vyriausybė svarsto, kaip reikėtų uždrausti palmių aliejų – visiškai ar dalinai. Tarp argumentų, tiek remiančių, tiek ir prieštaraujančių draudimui, kaip ir laikraščiuose, aiškinančiuose draudimo prasmę, dažnai pasitaiko prieštaringų, o kartais tiesiog melagingų teiginių.

Kodėl norima jį uždrausti Rusijoje?

Iš esmės dėl to, kad paskelbus antisankcijas ir išnykus europietiškiems produktams, Rusijos maisto pramonė ėmė pernelyg daug jo primaišyti į pieno gaminius.

Rosstat duomenimis, palmių aliejaus importas 2014 metų spalį išaugo 74 %, lyginant su 2013 metų spaliu, o 2015 metų sausį ir vasarį – 37 %, lyginant su tuo pačiu 2014 metų periodu. Jei atsižvelgsime, kad pieno ir grietinėlė importas sumažėjo 34 %, o jų gamyba Rusijoje sumažėjo 2 %, galima spėti, kad palmių aliejus pakeitė pieno riebalus rusiškuose gaminiuose maždaug trečdaliu.

Rosselchoznadzoro («Россельхознадзор» – Federalinė veterinarinės ir fitosanitarinės priežiūros tarnyba – FVFPT) atstovai sako, kad palmių aliejus „ne toks jau ir saugus“, kadangi jame yra kenksmingų riebalų rūgščių. Tą patį tvirtina ir daugelis Rusijos gydytojų. Tai, švelniai tariant, nėra įrodyta.

Kiek jis pavojingas iš tiesų?

Nėra ir vargu ar kada pasirodys pasitikėjimo verti natūralaus palmių aliejaus kenksmingumo sveikatai įrodymai. Visi tyrimai, įrodinėjantys palmių aliejaus naudojimo ir infarkto bei insulto rizikos ryšį, turi daug trūkumų: maža imtis, blogas dizainas, o svarbiausia, statistinė koreliacija juose prilyginama priežasties ir pasekmės ryšiui. Pavyzdžiui, grupė Stanfordo universiteto mokslininkų 2011 m. publikavo tyrimą, kuriame palmių aliejaus naudojimo statistika įvairiose šalyse buvo lyginama su infarktų ir insultų statistika. Mokslininkai konstatavo tiesioginį ryšį: kuo daugiau, tuo daugiau. Tai, kad palmių aliejus daugiau naudojamas skurdžiose šalyse, kur gyvenimo lygis ir maisto kokybė bendrai prastesni, autoriai paliko už skliaustelių.

Klasikinė analogija: vasaros mėnesiais padidėja ledų suvartojimas ir padaugėja paskendusiųjų upėse ir jūrose. Žvelgiant į skaičius, būtų galima tarti, kad žmonės skęsta dėl to, kad valgo ledus, tačiau sveikas protas šnibžda, kad yra trečias faktorius (karštis), kuris verčia ir valgyti daugiau ledų ir dažniau lįsti į vandenį. Palmių aliejaus ir arterinės aterosklerozės atveju sveikas protas mums nieko nesufleruoja.

Užtat pasako mokslas: nesulyginamai didesnių tyrimų duomenimis, sočiųjų riebalų (tarp kurių ir sviestas ir tas pats palmių aliejus), nesukelia arterijų aterosklerozės ar kitų nepageidaujamų efektų. Pernai žurnale Times pasirodė epinis straipsnis apie šią dietologijos paradigmos poslinkį. O 2015 metų birželį amerikiečių vyriausybės ekspertų komisija pasiūlė pašalinti iš oficialių dietos rekomendacijų viršutinę maistinių riebalų naudojimo ribą. Išanalizavę visus prieinamus mokslinius duomenis, pranešimo autoriai padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad sviesto vartojimas pats savaime daro kokią nors žalą sveikatai.

Kodėl jo tiek daug naudojama?

Dėl dviejų priežasčių: jis gerokai pigesnis už natūralius gyvūninius riebalus ir panašus į juos savo konsistencija. Dabar pasaulio rinkoje palmių aliejus kainuoja apie 570 $ už toną, t.y., beveik penkis kartus pigiau už pieno riebalus(2700 $/t). Natūralus palmių aliejus kambario temperatūros yra pusiau kietos konsistencijos, todėl gali pakeisti sviestą konditeriniuose gaminiuose. Be to, tai geriausias pakaitalas, nes jame nėra išties kenksmingų transriebalų, esančių kituose populiariuose sviesto pakaitaluose – margarinuose ir tepiuosiuose mišiniuose.

Ar tai reiškia, kad su palmių aliejumi viskas tvarkoje ir nėra ko jaudintis?

Toli gražu.

Visa, kas pasakyta aukščiau, taikoma būtent ir išskirtinai, natūraliam palmių aliejui. Deja, jis neretai hidrogenizuojamas, kad taptų kietesnis ir galėtų būti plačiau taikomas maisto pramonėje. Cheminiu būdu sotinant palmių riebalus, kaip ir bet kokius kitus, susidaro riebiųjų rūgščių transizomerai, sukeliantys mikrouždegimą ir netgi vėžį. Palmių margarinas niekuo nėra geresnis už bet kurį kitą. Problema ta, kad RF įstatymai nereikalauja rašyti, kokia augalinių riebalų forma naudojama produkte – natūrali ar hidrogenizuota.

Beje, sūrio, varškės ir kitų pieno produktų gamintojai dažnai iš viso niekaip nežymi pieno riebalų pakeitimo augaliniais. Specialistai teigia, kad pagal skonį atskirti produktų su palmių aliejumi neina, bet svarbiausia, daug jo nesuvalgysi. Taip pirkėjas moka už varškę, o gauna jo surogatą. Dėl to RF Žemės ūkio ministerijos pasiūlymas nedrausti naudojimą, bet žymėjimą sugriežtinti, atrodo visai tinkamas.

Visgi su palmių aliejumi yra ir kita, globali problema.

Kodėl Europoje ant įpakavimų imta žymėti „nėra palmių aliejaus"?

Maždaug pusė planetoje pagaminamo aliejaus yra palmių: jis užima 56 % pasaulinės aliejų rinkos (likusius 44 % tarptautinėje rinkos užima kitos 16 aliejų rūšių). Dėl to kyla rimtos ekologinės problemos, jei nesakyti katastrofos: plantacijoms kertami tropikų miškai, dėl to nyksta orangutanai, Sumatros tigrai ir daugelis kitų retų gyvūnų [ir augalų] rūšių, išdžiūna ir užteršiami gėlo vandens šaltiniai, ir, galiausiai, spartėja globali klimato kaita. Jei plantacijų plėtimo sparta išliks tokia pat, tai, pavyzdžiui, Indonezijoje, jau po 7 metų praktiškai neliks miškų (jei tiksliai, bus iškirsti 98 %).

Stambios kompanijos, pavyzdžiui, Unilever, Procter & Gamble, Nestle, Burger King, Kraft ir dešimtys kitų, palmių aliejaus perka vis daugiau, o jei yra paklausa, besivystančiose ir skurdžiose tropinėse šalyse visada bus pasiūla. 2008 metais tarptautinė nekomercinė organizacija „Ekologiškai saugaus palmių aliejaus apskritas stalas“ – RSPO išleido gamybos ekologinius standartus, 2011 metais savos taisyklės atsirado Malaizijoje.

Tačiau ekologinius standartus atitinka vos trečdalis pasaulyje gaminamos produkcijos. O palmių aliejaus gamyba auga maždaug 1–2 mln tonų per metus (2010 metais buvo pagaminama 46 mln tonų, 2014 metais – 54 mln tonų). Akivaizdu, kol paklausa ir pasiūla auga tokiais tempais, tikėtis ekologiškai tvarios pramonės neverta. Būtent todėl kai kuriose Vakarų šalyse atsirado maisto ir kosmetikos žymėjimas „Nėra palmių aliejaus“ – šis marketingo žingsnis skirtas ne tiek besirūpinantiems savo sveikata, kiek galvojantiems apie visos planetos ekologiją.

Карен Шаинян
slon.ru

Komentarai (0)