Kodėl turtingos Persų įlankos valstybės nepriima pabėgėlių iš Sirijos (10)
Sunku nepastebėti, kad beveik visi pabėgėliai iš Sirijos mėgina patekti į Vakarų valstybes vietoj to, kad ieškotų prieglobsčio turtingose arabiškose Persų įlankos valstybėse. Dabar ir socialinių tinklų vartotojai tiek Europoje, tiek tose pačiose Persų įlankos valstybėse klausia – kodėl? Laisvosios Europos radijas ir „Bloomberg“ pateikia keletą priežasčių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Piktinasi patys arabai
„Twitter“ tinkle arabų kalba plinta žymė „Priimti Sirijos pabėgėlius – Persų įlankos pareiga“, rašo Laisvosios Europos radijo svetainės žurnalistas Charlesas Recknagelis. Žmonės aktyviai reiškia savo pasipiktinimą, kad Europos valstybės priima tūkstančius nuo karo bėgančių žmonių, tuo tarpu arabų turtingos valstybės – beveik nė vieno.
„Gėda, kad jie turi klajoti po visą Dievo žemę, skęsti jūrose bėgdami nuo mirties, kai mes turėtume būti arčiau nei Vakarai“, – rašė vienas vartotojas prie nuotraukos su nuskendusiu pabėgėliu.
Europoje interneto vartotojai taip pat vis garsiau kalba apie Persų įlankos valstybių nenorą prisidėti prie problemos sprendimo. „Kodėl mes pabėgome iš regiono, kuriame gyvena musulmonų broliai, ir kuris turėtų prisiimti didesnę atsakomybę nei tie, kuriuos jie vadina bedieviais“, – rašoma sirų bendruomenės Danijoje „Facebook“ grupėje.
Didžioji dalis iš mažiausiai 4 milijonų žmonių, bėgančių nuo karo Sirijoje, išvyko į kaimynines Turkiją, Jordaniją ir Libaną, kur jie gyvena sausakimšose pabėgėlių stovyklose.
4 metus trunkančiam karui Sirijoje nerodant nurimimo ženklų, tūkstančiai žmonių siekia patekti į Europą. Juos traukia galimybė prašyti pabėgėlio statuso ar gauti prieglobstį. Tai gavus – ieškoti darbo ir iš naujo kurti savo gyvenimus.
Tačiau nors socialinių tinklų vartotojai vis garsiau kalba apie tai, kad turtingos Persų įlankos valstybės nepriima pabėgėlių, situacija vargiai pasikeis. To priežastis – Persų įlankos valstybės nesuteikia pabėgėlių statuso ne tik sirams, bet praktiškai niekam, nors jų ekonominė situacija tikrai leistų tą padaryti.
Migrantų daugiau nei vietos gyventojų
„Yra nedaug sirų, kurie rado prieglobstį Persų įlankoje, ypač Katare, tačiau jie visi yra ten su laikinomis vizomis, – aiškina Jane Kinninmont, Didžiosios Britanijos tyrimų agentūros „Chatham House“ viena iš vadovių. – Persų įlankos valstybės nėra pasirašiusios tarptautinių konvencijų dėl pabėgėlių teisių, kurias Vakarų valstybės ir didžioji dalis pasaulio šalių yra pasirašiusios.“
Jos teigimu, Persų įlankos valstybių poziciją galima aiškinti migrantų darbuotojų skaičiumi jose. Šiose šalyse dirba daug darbuotojų iš užsienio, pavyzdžiui, iš politinių neramumų krečiamo Pakistano.
„Jie bijo, kad jeigu ims pripažinti politinį prieglobstį, tai gali atverti duris daugeliui laikinų darbuotojų likti šalyje visam laikui, o tai sukeltų daug gana sudėtingų problemų“, – teigia J. Kinninmont.
Iš kitų šalių atvykusių darbuotojų skaičius beveik visose Persų įlankos valstybėse (išskyrus Saudo Arabiją ir Omaną) viršija vietos gyventojų skaičių. Visose Persų įlankos valstybėse absoliuti dauguma darbo jėgos yra atvykusi iš užsienio – pradedant nuo Omano, kur migrantai sudaro 88,5 proc. visų darbuotojų, ir baigiant Jungtiniais Arabų Emyratais su 99,5 proc.
Tačiau nors mažai tikėtina, kad šios turtingos valstybės artimiausiu metu pakeis savo politiką politinio prieglobsčio suteikimo klausimu, būtų neteisinga sakyti, kad jos užmerkia akis į pabėgėlių problemą.
J. Kinninmont pažymi, kad Kuveitas yra daugiausiai Sirijos pabėgėliams lėšų aukojanti arabiška šalis ir ketvirta pagal šią sumą visame pasaulyje – po JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos. Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai taip pat yra didžiausių tarptautinių donorų dešimtuke.
ISIS kerštas ir religinė įtampa
„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis atkreipia dėmesį į kitą aspektą, kodėl Persų įlankos valstybės nepriima pabėgėlių iš Sirijos, tačiau finansuoja jų stovyklas netoli savo sienų.
Didžioji dalis iš Sirijos bėgančių žmonių yra musulmonai sunitai. Arabų valstybės baiminasi, kad priimdami šiuos pabėgėlius jie sutrikdytų ir taip dažnai trapią religinę pusiausvyrą šalies viduje. Be to, gali sulaukti kaimynystėje siautėjančios „Islamo valstybės“ keršto.
Nors sąsajos tarp politikos ir tikėjimo Vakaruose nėra tokios aktualios, Artimuosiuose Rytuose jos be galo svarbios – dėl jų kyla karai.
Dėl šios priežasties, rašo L. Beršidskis, nereikėtų Persų įlankos valstybių versti priimti pabėgėlių. Nėra svarbu, kad galbūt pabėgėliai atsidurs ne ten, kur tikėjosi patekti – pavyzdžiui, Bulgarijoje ar Lietuvoje. Tačiau svarbu, kad jie galiausiai nebūtų išsiųsti į šalis, kur jų buvimas netvirtą pusiausvyrą paverstų chaosu.
Europoje imigracijos oponentai aiškina, kad nereikia įsileisti musulmonų, nes jie kartu atsivežta karus ir nesutarimus. Tačiau net ir keli milijonai imigrantų, paskirstytų po ES, sudarytų mažiau nei procentą visų gyventojų, o labai mažai vietinių dalyvautų tokiuose importuotuose konfliktuose.
Džihadistai, žinoma, gali patekti kaip pabėgėliai ir taip kelti teroristinių išpuolių grėsmę, tačiau tokia grėsmė yra didelė ir be pabėgėlių.
Be to, politinė ir humanitarinė santvarka Vakarų visuomenėse, taip pat aukštesnis pragyvenimo lygis, turi raminantį efektą. Tyrimai rodo, kad pirmosios kartos imigrantai JAV įvykdo mažiau nusikaltimų nei vietiniai.
Būtų gerai, jeigu Persų įlankos valstybės atvertų duris pabėgėliams iš Sirijos. Tačiau su pabėgėlių krize nesusitvarkantiems Vakarams nereikėtų mėginti kritikos peradresuoti Persų įlankos valstybėms tam, kad jie patys galėtų daryti mažiau. Vakarai yra žymiai geriau pasirengę spręsti šias žmogiškąsias neramumų Artimuosiuose Rytuose pasekmes, o ir pačiai Europai reikia žmonių, kurie mėgina į ją patekti.