2015 rug­sė­jį Ja­po­ni­jos par­la­men­tas pri­ta­rė įs­ta­ty­mo pro­jek­tui dėl Kons­ti­tu­ci­jos 9-ojo straip­snio reinter­pre­ta­cijos, idant Ja­po­ni­ja ga­lė­tų da­ly­vau­ti ka­ri­nė­se ope­ra­ci­jo­se už­sie­ny­je „ko­lek­ty­vi­nės sa­vi­gy­nos“ tiks­lu, t.y. to­kio­se si­tu­aci­jo­se, kai ky­la grės­mė ne pa­čiai Ja­po­ni­jai, o jos są­jun­gi­nin­kams. Šis spren­di­mas pa­žy­mė­jo 70 me­tų tru­ku­sios ja­po­nų pa­ci­fiz­mo eros pa­bai­gą.

Įstatymo projekto priėmimo siekė Japonijos premjeras Shinzō Abe ir jo Liberalių demokratų partija (LDP). Grynai techniškai tai įgyvendinti nebuvo sunku, žinant, kad LDP priklauso dauguma abiejų parlamento rūmų narių. Opozicijos protestai, netgi fizine jėga bandžiusios sutrikdyti įstatymą nagrinėjusio komiteto darbą, valdžios partijai irgi nesukliudė.

Ambicingų šalies militarizavimo planų Shinzō Abe niekada ir neslėpė. Vienas iš dabartinio ministro pirmininko 2012-ųjų metų rinkiminės kampanijos šūkių buvo „Grąžinsim Japoniją!“. Šituo, veikiausiai, reikėtų suprasti buvusios Japonijos imperijos didybės grąžinimą – valstybės, iki 1945-ųjų metų kapituliacijos kontroliavusios didelę Rytų ir Pietryčių Azijos dalį.

Dabar daugiausiai robotais ir anime garsi taiki Japonija kadaise buvo galinga imperija, turėjusi vieną iš grėsmingiausių armijų pasaulyje, šalis, atakavusi Perl Harborą, o po to per kelis mėnesius išgujusi europiečius iš jų kolonizuotų Azijos teritorijų. Japonijos Kwantungo armijai Tolimuosiuose Rytuose tegalėjo pasipriešinti sovietų kariuomenė. Su lozungu „Azija – azijiečiams“, japonai penktojo dešimtmečio pradžioje ryžtingai užkariavo Tolimųjų Rytų šalis. Jie statė „didžiąją Rytų Azijos tarpusavio klestėjimo sferą“, tikėjo, kad Aziją reikia išvaduoti nuo Vakarų valstybių priespaudos ir išmokyti kitas Azijos tautas gyventi teisingai (tai yra, japoniškai). Japonų kareiviai garsėjo žiaurumu belaisviams ir nepajudinama ištikimybe imperatoriui. Kai 1945 metų rugpjūčio 15 dieną, po numestų atominių bombų ant Hirošimos ir Nagasakio, imperatorius Šiova pirmą kartą kreipėsi į savo pavaldinius per radiją ir paskelbė apie Japonijos kapituliaciją, per šalį nusirito savižudybių banga.

Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, Japoniją okupavo sąjungininkų pajėgos, didžiausią įtaką darė amerikiečiai. Jungtinėms Valstijoms reikėjo garantijų, kad japonų karo mašina nebus atkurta. Dėl to primestoje japonams naujoje 1947 m. Konstitucijoje buvo įtrauktas garsusis „pacifistinis“ 9-asis straipsnis:

§ 9
„Nuo­šir­džiai siek­da­ma tarp­tau­ti­nės tai­kos, pa­rem­tos tei­sin­gu­mu ir tvar­ka, ja­po­nų tau­ta vi­siems lai­kams at­si­sa­ko ka­ro kaip su­ve­re­nios tau­tos tei­sės, o taip pat gra­si­ni­mo ar gink­luo­tos jė­gos pa­nau­do­ji­mo kaip tarp­tau­ti­nių gin­čų spren­di­mo bū­do.

Siek­da­ma aukš­tes­nė­je pa­strai­po­je iš­si­kel­tų tiks­lų, nie­ka­da ne­kurs sau­su­mos, jū­ros ir ka­ri­nių oro pa­jė­gų, ly­giai kaip ir ki­tų ka­ro prie­mo­nių. Vals­ty­bės tei­sė ka­riauti ne­pri­pa­žįs­ta­ma“.

Nepaisant to, kad šis straipsnis aiškiai draudžia Japonijai turėti savo ginkluotąsias pajėgas, šalis de facto armiją turi – vadinamąsias Japonijos Savigynos pajėgas, sukurtas 1954 m. Tačiau formaliai jos yra civilinė, o ne karinė formacija, tam tikros rūšies policinė kariuomenė.

1948 m. susikūrus KLDR ir į valdžią Kinijoje 1949 m. atėjus komunistams, Japonija įgavo svarbų strateginį vaidmenį JAV užsienio politikoje, kovos su „raudonąja grėsme“ Tolimuosiuose Rytuose kontekste. Tada paaiškėjo, kad 9-ąjį Japonijos Konstitucijos straipsnį galima labai patogiai interpretuoti, ir 1950 m. šalyje buvo sukurtas Rezervinis policijos korpusas, vėliau pertvarkytas į Saugumo korpusą, o 1954 metais – į Savigynos pajėgas. Nors Savigynos Pajėgos de jure nėra armija, Japonija jau dabar pagal karines išlaidas užima šeštą vietą pasaulyje. Japonijos armijoje dabar yra apie 247 tūkst. žmonių ir dar apie 58 tūkst. kariškių yra atsargoje; 678 tankai, 2850 šarvuočiai, 1613 lėktuvų ir daugiau nei 130 įvairių klasių laivų. Palyginimui: Didžiosios Britanijos Ginkluotosiose pajėgose yra 147 tūkst, rezerve – 182 tūkst.; britai turi 407 tankus ir 5948 šarvuočius, 936 lėktuvus ir 66 laivus.

Be to, akivaizdu, jau artimiausiu metu verta laukti būtent Japonijos visų išvardintų rodiklių augimo: 2015 m. gruodžio 24 dieną Abe vyriausybė patvirtino rekordiškai didelį karinį šalies biudžetą – 42,1 mlrd dolerių. Tai ketvirtasis gynybos biudžeto padidinimas nuo 2012 metų, kai pareigas pradėjo eiti ministras pirmininkas Abe. Iki tol dešimt metų išlaidos armijos išlaikymui, atvirkščiai, buvo mažinamos.

Reikia pažymėti, kad 2012 metais Abe ministro pirmininko postą užėmė antrą kartą. Anksčia jis buvo išrinktas 2006 metais, tačiau premjero kėdėje išsilaikė neilgai – po metų jis savo įgaliojimų atsisakė po virtinės politinių skandalų, dėl kurių jo reitingas keletą mėnesių nesiekė nė 30%, o LDP pirmą kartą istorijoje parlamente negavo vietų daugumos.

Nuomonę apie 9-ojo Konstitucijos straipsnio reinterpretacijos būtinybę Abe išreiškė dar pirmojo premjeravimo metu. Tada jis išleido ir knygą „Towards a Beautiful Country“, sulaukusią aštrios kritikos iš opozicijos ir inteligentijos, nerimaujantiems dėl premjero požiūrio į istoriją: pavyzdžiui, jis teigė, kad japonų karo nusikaltėliai, po Antrojo pasaulinio karo nuteisti Tokijo tribunolo, nebuvo nusikaltėliai pagal vidinius japonų įstatymus. Čia atmintyje nejučia iškyla Hannah'ą Arendt įkvėpęs parašyti „Blogio banalumą“ procesas, kuriame Otto Adolfas Eichmannas tvirtino veikęs pagal nacistinės Vokietijos įstatymus, tad jo teisti nėra už ką.

Įdomi ir paties Abe biografija – jis yra žymiojo Nobusuke Kishi anūkas. Po Antrojo pasaulinio karo Kishi keletą metų buvo įtariamas karo nusikaltimais, nuo 1957 iki 1960 metų ėjo ministro pirmininko pareigas. Būtent dabartinio premjero seneliui japonai turi dėkoti už pasirašymą Bendradarbiavimo ir saugumo sutarties tarp JAV ir Japonijos, kuri įtvirtino dviejų valstybių sąjungą ir ir įteisino amerikiečių kareivių buvimą Japonijos salose. Šio dokumento priėmimas sukėlė didžiausius protestus pokarinėje šalies istorijoje, dėl jų Kishi iškart po sutarties ratifikavimo privalėjo atsistatydinti.

Abe sprendimai kažkuo primena jo odiozinio pirmtako veiksmus. Pirmiausia, jie visiškai dera su JAV poziciją: priešpriešų su Kinija kontekste, amerikiečiams Japonijos militarizavimas visai naudingas. Juolab, kad pagrindinėmis šalies militarizavimo priežastimis Shinzō Abe kaip tik ir įvardija teritorinį ginčą su KLR dėl Senkaku salų (kin.Diaoju salos), Šiaurės Korėjos branduolinę programą ir, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų „Islamo valstybę (2015 metų pradžioje IV smogikai nužudė du japonų įkaitus). Antra, nauji dabartinio premjero nutarimai, kaip kadaise ir Kishi sprendimai, susiduria su nemenku visuomenės pasipriešinimu. Beje, kartą Abe jau buvo atsistatydinęs ir žygdarbio pakartoti, regis, neketina. Jis įsitikinęs savo partijos pergale kituose parlamento rinkimuose, kurie vyks 2016 m. vasarą, ir, atitinkamai, tuo, kad premjero krėslas liks jam. Po rinkimų japonų lyderis ir LDP rengiasi pakeisti Konstituciją, o būtent, perrašyti ar visai atšaukti 9-ąjį straipsnį.

Žinoma, 9-ojo straipsnio atšaukimas (padarius Konstitucijos pataisas) ir Japonijos karinio potencialo auginimas visai nereiškia, kad ji kovos JAV pusėje. Gali būti, kad būtent „pacifistinės“ konstitucijos atsisakymas ir pajėgios armijos sukūrimas pagaliau leistų japonams atsikratyti priklausomybės nuo visagalio „Didžiojo Brolio“ – jeigu Japonija sugebės apsiginti, neliks amerikiečių karinio kontingento buvimo būtinybės ir galiausiai JAV teks išeiti.

Bet kol kas Abe administracija demonstruoja lojalumą Jungtinėms Valstijoms. Taip 2013 metais Japonijos parlamentas, veikiamas JAV, priėmė valstybinių paslapčių įstatymą, sugriežtinantį atsakomybę už slaptos informacijos atskleidimą ir suteikusį 19 ministerijų ir žinybų teisę uždėti slaptumo žymę ant žinių, susijusių su šalies gynybos politika ir specialiųjų tarnybų veikla. Įstatymas buvo priimtas, nepaisant opozicijos protestų ir visuomenės nuomonės. Be to, lieka neišspręstas konfliktas, kilęs dėl naujos amerikiečių karinės bazės statybos Okinavoje. Salos gyventojai pasisako prieš tokį projektą, tačiau Abe į tai atsižvelgti neskuba ir netgi atsisako susitikti su Okinavos gubernatoriumi. Atrodo, Japonijos premjerui santykiai su JAV svarbesni už piliečių nuomonę. Bent jau kol kas. Atsižvelgiant į tai, kad dabar japonų armijos įgaliojimai gan riboti ir karo atveju japonus gintų būtent amerikiečiai, konfrontuoti su jais būtų tiesiog kvaila. Jei 9-asis straipsnis bus atšauktas, situacija gali radikaliai pasikeisti.

Įstatymo projekto dėl 9-ojo straipsnio reinterpretacijos priėmimas sukėlė didžiausias demonstracijas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio laikų. Į gatves išėjo dešimtys tūkstančių japonų, įskaitant ir paprastai politikai abejingus studentus.

2015 metais atsirado organizacija SEALD (Students Emergency Action for Liberal Democracy), susiformavusi iš 2013 metais sukurtos SASPL (Students Against Secret Protection Law) ir jos įpėdinės ex-SASPL, užsiėmusios Okinavos gyventojų interesų gynimu. Dabar SEALD turi kelis regioninius filialus ir tūkstančius šalininkų. Ankstesnis panašaus masto judėjimas – Zengakuren, privertęs atsistatydinti Nobusuke Kishi, – rėmėsi komunizmo idealais. Perdėtas radikalumas atgrasė visuomenę. SEALD nesiremia jokia ideologija ir siekia konkrečių tikslų. Tarp jų, pavyzdžiui, yra taikios Konstitucijos išsaugojimas, atskirties tarp turtingųjų ir vargšų mažinimas, darbuotojų eksploatavimo problemų sprendimas. Savo manifeste SEALDs ragina mokytis iš praeities klaidų ir tvirtina, kad Japonija privalo pasaulyje aktyviai skleisti nusiginklavimo būtinybės ir demokratizacijos idėjas, o ne gilinti egzistuojančius konfliktus. SEALDs lozungas – „Jokio karo, tik taika“. Sprendžiant iš judėjimo populiarumo, žymi jaunimo dalis tam pritaria.

Gali būti, kad būtent SEALDs su savo demonstracijomis, labiau primenančiomis madingus vakarėlius, galiausiai pažadins japonų jaunimą iš politinės apatijos. Nesename video kreipimesi jie ragina japonus nebūti abejingais: „Tai nesvarbu! Viskas bus normaliai! Tai nieko nepakeis! – tokios frazės vienąsyk gali kainuoti gyvybę“.

Aleksandra Urman
orientologė

Žinoma, vargu ar aktyvistams pavyks kaip nors paveikti artėjančių parlamento rinkimų rezultatus ir neleisti priimti Konstitucijos pataisų, kurias baudžiasi priimti Shinzō Abe. Veikiausiai, LDP išsaugos daugumą parlamente, Abe liks premjero poste, o japonų Konstitucija nustos būti „pacifistinė“. Tačiau japonai bent jau gali ginti savo pažiūras gatvėse ir rinkimų apylinkėse, nerizikuodami atsidurti už grotų. O ką pasirinks jaunieji japonai, nuspręsti teks jiems patiems.

Istorijoje būta nemažai pasikartojimų, ir į tai dera atsižvelgti ne tik pačios Japonijos gyventojams. Nežiūrint to, kad JAV palaiko Abe administracijos sprendimą militarizuoti šalį, dabartinės premjero reformos ateityje gali jiems brangiai atsieiti. XX amžiaus pradžioje Japonija sukūrė vieną iš pačių galingiausių pasaulio armijų. Tai įvyko, betarpiškai dalyvaujant Prancūzijai ir Britanijai, kurios tikėjosi Japonijos palaikymo savo interesų Tolimuosiuose Rytuose gynimui, be viso kito, ir nuo Rusijos. Po keturių dešimtmečių, buvusių globėjų interesai japonų nėmaž nedomino – Antrojo pasaulinio karo metais jie išstūmė prancūzus iš Indokinijos, o anglus – Malaizijos ir Birmos. Jei artimiausiais metais Shinzō Abe ir jo vyriausybės pastangomis šalyje bus sukurta nauja imperatoriškoji armija, visai tikėtina, kad amerikiečiams santykinai greitai gali tekti bent jau palikti Japonijos salas.

Александра Урман
slon.ru

Komentarai (17)