Lygiai prieš 70 me­tų, 1946 me­tų spa­lio 1 d., baig­tas Niurn­ber­go pro­ce­sas. Po dvie­jų sa­vai­čių ant de­šim­ties Tre­čio­jo rei­cho ly­de­rių kak­lų JAV ar­mi­jos ser­žan­to John Clarence Woodso užner­tos kil­pos žy­mė­jo at­pil­do ne­iš­ven­gia­mu­mą žmo­nėms, vyk­džiu­siems bai­siau­sius nu­si­kal­ti­mus prieš žmo­ni­ją.
Pro­ce­so me­tu su kal­ti­na­mai­siais nuo­lat dir­bo ne tik tei­si­nin­kai, bet ir psi­cho­lo­gai – visi be išim­ties no­rė­jo su­ži­noti, ko­kie bu­vo žmo­nės, da­vę įsa­ky­mus tan­kų vikš­rais traiš­ky­ti, sių­sti į du­jų ka­me­ras, šau­dy­ti, kar­ti ir gy­vus de­gin­ti mi­li­jo­nus žmo­nių? Kur­da­mi na­cių va­dų psi­cho­lo­gi­nius port­re­tus, psi­cho­lo­gai sten­gėsi su­pras­ti, kaip žmo­gė­driš­ki jų pla­nai ras­da­vo­si.

„Ar mums pavyko ką nors išsiaiškinti testais? Ne. Nukrypimų nuo normos neišaiškinome, neradome nieko, kas nurodytų, kad jie taps žudikais“, – pasakojo Howard Triest, vertėjavęs teisiamųjų pokalbiuose su psichologais. Egzistuoja ir kardinaliai priešinga nuomonė – vienas iš neofroidizmo kūrėjų, Erichas Frommas savo knygoje „The Anatomy of Human Destructiveness“ (1973 – ISBN 978-0-8050-1604-8) rašė, kad Adolfas Hitleris, kurio marionetės buvo praktiškai visi be išimties Trečiojo reicho vadovai, buvo patologinis sadistas ir nekrofilas (kaip, beje, mokslininko nuomone, ir Josifas Stalinas).

Žymus psichiatras Arthuras Kronfeldas, po Hitlerio atėjimo į valdžią, pabėgęs iš Vokietijos į SSRS, buvo žymus šizofrenijos specialistas. 1941 metais išleistoje savo knygoje „Degenerated at power“ jis pateikia kuo nepalankiausią būsimojo fiurerio charakteristiką, kurį stebėjo 1932 metais per teisinį procesą dėl šmeižto, darydamas išvadą apie jo „degeneratyvų primityvumą“.

Pagrindinėmis Hitlerio charakteristikomis, kurias vėliau patvirtinto ir kiti artimai jį pažinojusieji, Kronfeldas laikė „panieką visoms dvasinės kultūros formoms“ ir „begalinį susidievinimą“.

Žinoma, kai šefas – Hitleris, sunku įsivaizduoti, kad visi jo pavaldiniai buvo adekvatūs žmonės. Tuo tarpu, kaip tvirtina vertėjas, teisiamieji Niurnberge „buvo visai normalūs: blogis ir žiaurumas kuo puikiausiai gali derėti su norma“.

Tarp nacių lyderių buvo ir bukesnių, ir pasižymėjusių pavydėtinais protiniais gebėjimais ir išsilavinimu žmonių.

Gestapo šefas Ernst Kaltenbrunner, pavyzdžiui, turėjo daktaro laipsnį jurisprudencijos, o buvęs Reichsbanko prezidentas ir Vokietijos ekonomikos ministras Hjalmar Schacht – filosofijos srityje. Nacių lyderių IQ lygis buvo gan aukštas – apie tai rašo amerikiečių psichologas Gustave Mark Gilbert, dirbęs ekspertu Niurnberge. „Intelektinių gebėjimų vertinimas rodo, kad nacių šulai, išskyrus Streicherį (propagandinio laikraščio „Der Stürmer“ vyr. redaktorius Julius Streicher, turėjęs abejotiną reputaciją ir tarp pačių nacių) pademonstravo aukštesnius už vidurkį (IQ 90–110) intelektinius gebėjimus, kas tik darsyk patvirtina faktą, kad išskirtiniausi veikėjai bet kokioje žmogiškos veiklos srityje – politikoje, pramonėje, armijoje ar nusikaltėlių pasaulyje, – dažniausiai pasižymi aukštesniu intelektu už vidutinį“, – apibendrino Gilbertas.

Gynybos taktika

Tie teisiamieji, kurių nesugniuždė staigus nuopolis ir jiems pateiktų kaltinimų rimtumas, stengėsi išnaudoti savo gebėjimus ir žinias, stengdamiesi išvengti bausmės. Tai rodo teisiamųjų suole atsiradusių dviejų aukščiausiojo generaliteto atstovų pavyzdys, – OKW (Oberkommando der Wehrmacht) štabo vado Wilhelm Keitel ir OKW operatyvinio štabo viršininko, generolo pulkininko Alfred Jodl pavyzdys.

Kaip vėliau rašė sovietų delegacijos Niurnberge sekretoriato vadovas Arkadijus Poltorakas, „pašaipus, aštrialiežuvis, gan išsilavinęs savo srityje, kišenėje žodžio neieškantis“, Jodlis pasirinko visai kitą būdą, nei visiškai išblėsęs Keitelis, kuris kaltinimus arba iš dalies pripažindavo, arba visas savo nuodėmes suversdavo Hitleriui (iš feldmaršalo, absoliučiai paklususio fiureriui ir negerbiamo kolegų generolų, ko nors kito ir nevertėjo tikėtis). Tačiau Jodlis, turėjęs fenomenalią atmintį, buvo visai kito plano personažas. Gindamasis jis pateikdavo istorinius faktus, tarptautines teisės normas, mikliai operavo dokumentais. „Žinoma, kaltintojų rankose daug Jodlio pasirašytų dokumentų. Tačiau jis visada buvo gudresnis, nuovokesnis už Keitelį ir retai popieriuje įrašydavo tokias tiesmukas, nesuteikiančius vietos interpretacijai sprendimus, kokius sau leido feldmaršalas“, – pažymėjo Poltorakas.

Beje, sveikas protas ir pavydėtina atmintis Jodliui nepagelbėjo: nors OKW nebuvo pripažinta nusikalstama organizacija, o vermachtui kaltinimai iš viso nebuvo pateikti, ir jis, ir Keitelis proceso sprendimu pateko į seržanto Woodso rankas.

Kai kurie kaltinamieji buvo neblogi aktoriai. Reichsmaršalas Hermannas Göringas, į procesą atsigabenęs aštuonis lagaminus asmeninių daiktų, elgėsi, lyg leisdamas laiką vienoje iš savo pilių, o ne teismo salėje. Su kitais kaltinamaisiais jis elgėsi kaip lyderis – juk iš artimos Hitlerio aplinkos iki tribunolo išgyveno jis vienintelis. Hansas Frankas, okupuotosios Lenkijos generalgubernatorius (šioje šalyje naciai karo metu sunaikino maždaug 6 milijonus žmonių – apie 21,4% visų gyventojų), po dokumentinio filmo peržiūros, kuriame užfiksuoti karpiniai iš tatuiruotos žmonių odos, lavonų kalnai Dachau ir Osvencime, krūvos vaikiškų daiktų dujų kamerose, raudojo ir keikė ekrane rodomus budelius. Ašarų negalėjo sulaikyti ir Albertas Speeras, reicho Ginkluotės ir karinės pramonės reichsministras, kurio dėka nacistinio monstro agonija tęsėsi ne vienus metus ir sutraiškė milijonus žmonių gyvybių.

Vienas kito atžvilgiu kaltinamieji elgėsi, švelniai tariant, ne itin gražiai: užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą dauguma niekino (britų istoriko Albert Rhys Williamso nuomone, dar ilgai iki Niurnbergo proceso pradžios) kaip absoliutų netikšą. Tuo tarpu pats Ribbentropas vengė bendrauti su Streicheriu, kurio intelektas tarp teisiamųjų buvo žemiausias. Su gestapo šefu Ernstu Kaltenbrunneriu kiti teisiamieji išvis nesisveikindavo, taip demonstruodami savo distanciją nuo reicho politinės policijos darbelių.

„Kaltinimas paskelbtas ne tiems žmonėms“

Visi jie, gal tik išskyrus Streicherį, iki paskutinės akimirkos likusių įsitikinusiais nacistais, turėjo gailėtis, kad iki tribunolo neišgyveno pats fiureris ar Himmleris – tada visa teismo salėje susikaupusi neapykanta, būtų nukreipta į juos. Bandymai išsisukti nuo atsakomybės ir perkelti atsakomybę savo vadovams tęsėsi visą procesą ir atsispindėjo netgi nuteistųjų mirti paskutinėse kalbose. „Nesu kaltas dėl karo nusikaltimų, tiesiog vykdžiau pareigas kaip žvalgybos organų vadovas ir atsisakau būti Himmlerio erzacu“, – po nuosprendžio paskelbimo pareiškė Kaltenbrunneris. „Įsakymas kareiviui – visada įsakymas!“ – tai paskutinis Keitelio žodis. „Kaltinimas paskelbtas ne tiems žmonėms“, – apibendrino Ribbentropas. „Vertinu šį procesą kaip tinkamą dievui aukščiausiąjį teismą, turintį išsiaiškinti siaubingame Hitlerio valdymo periode ir jį užbaigti“, – fiurerio adresu tarstelėjo Frankas (jis drauge su Speeru, nuteistu 20 metų kalėjimo, buvo vienas iš nedaugelio kaltinamųjų, atgailavusių dėl įvykdytų nusikaltimų).

Ir tik Streicheris buvo nuoseklus: „Šis procesas pasaulinės žydijos triumfas“, – pareiškė jis po nuosprendžio paskelbimo, o prieš kartuves triskart riktelėjo „Heil Hitler!“, beje, paskutinįjį kartą jau tada, kai budelis buvo ant galvos užvilkęs maišą. Tačiau tai buvo nevykusi bravūra – prie kartuvių Streicherį teko nešti, nes iš baimės jis visiškai savęs nebekontroliavo.

Be Göringo, Streicherio, Jodlio, Keitelio, Franko, Ribbentropo ir Kaltenbrunnerio, Niurnbergo tribunolas mirties bausme nuteisė Niderlandų reichskomisarą Arthur Seyss-Inquartą, NSDAP užsienio politikos valdybos vadovą ir vieną „rasės teorijos“ autorių Alfred Rosenbergą, Bohemijos ir Moravijos reichsprotektorių Wilhelmą Fricką, Tiuringijos gauleiterį ir pagrindinį vergų darbo reichui organizatorių Fritzą Sauckelį ir Martin Bormanną – už akių.

Likę atsipirko kalėjimo bausmėmis, o kai kurie netgi buvo išteisinti. Netikėtą „kilnumą“ parodė buvęs Vokietijos laivyno vadas Erich Raeder – nuteistas kalėjimo iki gyvos galvos bausme, jis paprašė sau mirties bausmės. Tribunolas grosadmirolo prašymo nepatenkino, ir šis, po dešimties metų išeidamas iš kalėjimo, parašė gan įdomius memuarus.

Göringas prieš egzekuciją spėjo išgerti kalio cianido. Likusius mirtininkus vieną po kito nuvedė į Niurnbergo kalėjimo sporto salę, kur stovėjo sumeistrautos trys kartuvės. Visų dešimties nacių lyderių egzekucija netruko nė poros valandų. Po to jų kūnai buvo kremuoti, o pelenai sušluoti ir išmesti į miesto kanalą. Taip ir baigėsi ariškasis valstybingumas.

Niurnbergo procesas sukūrė precedentą – pirmą kartą tarptautinis teismas nubaudė grupę valstybės veikėjų kaip kriminalinius nusikaltėlius. Drauge tribunolu pasmerkta karinė agresija (o paskui analogiškas procesas prieš japonų vadus Tokijuje), daugeliu atvejų nustatė tarptautines elgesio taisykles, tebeveikiančias ir dabar. Nors tokios sutartinės pasaulio bendruomenės paramos, kaip Niurnberge, nė vienas tarptautinis teismas negavo.

Komentarai (17)