Prieš porą metų spaudoje pasirodė kanadiečio, kuriam reikėjo persodinti inkstą, istorija. Paprastai donoro organo tenka laukti daugelį mėnesių, neretai ir metų, tačiau šiuo atveju jis atsirado per kelias dienas. Tai įvyko Kinijoje, kur organų persodinimas vyksta konvejeriu – tai pramonė, kasmet atliekanti dešimtis tūkstančių persodinimo operacijų, o jos apyvarta vertinama šimtais milijonų dolerių. Pagrindinis tiekėjas – vietiniai kalėjimai, donorai – nuteistieji.

Ši sistema nėra slapta. Jos egzistavimą patvirtina ir vietiniai gydytojai ir valdžia. 2010 m. pradžioje transplantologiją kuruojančio valstybinio komiteto vadovas Huang Jiefu pripažino, kad apie 60% persodinimui skirtų organų gaunama iš nuteistųjų mirties bausme.

Tokią skandalingą praktiką ilgai kritikavo žmogaus teisių gynėjai. Kinija pasižadėjo ją nutraukti, bet sprendžiant iš nesenų ataskaitų, pažadas taip liko neįgyvendintas. Negana to, reikalas aiškiai neapsiriboja oficialiais mirtininkais, nes jų tiesiog neužtenka patenkinti donorų organų paklausą (tiek pačių kinų, tiek į KLR atvykstančių užsieniečių).

Teisių gynėjų duomenimis, organų donorais tampa represijų aukos – religinių ir etninių grupių nariai (visų pirma, uždraustos religinės sektos „Falun Gong“, kurią valdžia persekioja nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigos). Jiems netgi nepaskelbiami mirties nuosprendžiai. Iš esmės, kaip pažymi vieno pranešimo apie organų persodinimą KLR autorius Ethanas Gutmannas, žmonės žudomi dėl organų.

„Pinigai – tik dalis sistemos, – sako jis. – Šalyje dar daug nenorinčių atsisakyti savo įsitikinimų „Falun Gong“ pasekėjų [milijonai žmonių]. Valdančiajai partijai tai reiškia, kad su jais galima susidoroti – ir tuo pačiu užsidirbti. Tai netgi ne žmonių ekploatacija. Tai – politinis genocidas“.

Pažadai

Nuteistųjų mirties bausme organų naudojimą Kinija žadėjo baigti dar 2015 m. Bet netrukus paaiškėjo, kad tai tebuvo tušti žodžiai – tokie atvejai tiesiog priskirti kitai kategorijai, vadinamajai „pilietinei donorystei“.

Kitaip tariant, nuteistieji pavadinti „piliečiais“, o pati praktika liko nepakitusi. Tačiau į rezonansinius atvejus valdžia visgi reaguoja; taip po Tarptautinės transplantologų sąjungos dėmesį patraukusios istorijos su kanadiečiu pacientu, klinikos, kurioje jis buvo operuotas, licencija buvo atšaukta.

„Mirties bausme nuteisti kaliniai irgi piliečiai, – oficialią poziciją pasistengė paaiškinti organų persodinimo komitetas . – Įstatymas neatima iš jų donorystės teisės. Jeigu taip pasielgdami, norima išpirkti savo kaltes, reikia juos skatinti“.

Netgi teoriškai tai – ginčytinas teiginys. Pasaulinė medicinos asociacija mano, kad už grotų atsidūrusio žmogaus padėtis kliudo laisvai apsispręsti – šiuo atveju dėl donorystės. Dėl to asociacija pasisako prieš jų organų naudojimą persodinimui.

Praktiškai, Transplantologų sąjungos vertinimu, kardinalių permainų Kinijoje neįvyko. „Taip nėra niekur kitur, – konstatuoja organizacija Gydytojai prieš prievartinį organų gavimą (DAFOH). – Tik čia išliko masinio žmonių organų paėmimo sistema. Ir tai skatinama valstybiniu lygiu“.

Skaičiai

Donorų organų paklausa Kinijoje didelė – kasmet jų reikia maždaug 1,5 mln pacientų. Tačiau savanoriška donorystė (DAFOH vertinimu, iš vieno donoro vidutiniškai persodinami 1–2 organai) ir netgi mirties bausmės šį poreikį patenkina tik iš dalies. Pirmasis būdas nepopuliarus: 2015 metais savo organus paaukoti sutiko ~2500 žmonių. Tikslus mirties bausmių skaičius nežinomas, žmogaus teisių apsaugos aktyvistai mano, kad jų per metus įvykdoma keli tūkstančiai. Ir, aišku, ne visi šie žmonės yra tokie sveiki, kad jų organus būtų galima naudoti persodinimui.

Vien oficialiais duomenimis, Kinijoje per metus atliekama apie 10 tūkstančių organų transplantacijų. Tačiau realus operacijų skaičius daug didesnis. Teisių gynėjai, neseniai paskelbę išsamią, šiai temai skirtą šešių šimtų lapų ataskaitą, paskaičiavo, kad iš tiesų galėtų būti atliekama 60–100 tūkstančių operacijų per metus.

Iš kur gaunami tokie skaičiai? Visų pirma, analizuojant atskirų klinikų duomenis. Kai kurios pačios publikuoja statistiką. O jei ir ne, operacijų skaičių galima įvertinti pagal vietų skaičių ir vidutinę pacientų buvimo klinikoje trukmę. Viena stambi klinika Tiandzinyje, skaičiuojama, persodino maždaug šešis tūkstančius organų per metus.

Yra ir kitų faktorių. American Journal of Transplantation atkreipė dėmesį į aktyvų organų persodinimo pramonės vystymąsi KLR – tendenciją, kuri neatspindima oficialioje statistikoje, rodančioje gan nedidelį – atsižvelgiant į šalies dydį – operacijų skaičių.

Iškalbinga ir persodinimui tinkamų organų radimo sparta, – dažniausiai pacientams tereikia laukti kelias dienas ar savaites. Vienoje Šanchajaus klinikoje kepenų persodinimui pacientai laukia maždaug savaitę, inkstų persodinimo Šenjange laukiama nuo savaitės iki mėnesio (palyginimui: JAV kepenų persodinimo laukiama vidutiniškai du metus, kepenų – apie trejetą metų).

Ataskaitoje aprašyta Japonijos gyventojo istorija. Nesulaukęs persodinimo keletą metų, jis nutarė paieškoti donoro organo Kinijoje. Inkstus jam rado per kelias dienas. Viskas, įskaitant operaciją Šanchajuje, netruko nė poros savaičių. „Viskas įvyko taip greitai, kad man netgi pasidarė nejauku“ – paskojo japonas.

Komentarai (5)