Ištraukos iš greitai pasirodysiančios knygos apie informacijos (ne)laisvę dabartinėje Rusijoje, pateikiant pavyzdžius iš ankstesnės epochos. Apie Vilniuje sukurtą pirmąją sovietinę kopijavimo mašiną, kryžiaus kelius, norint pakalbėti su užsieniu ir panašias sovietines linksmybes.

Andrejaus Soldatovo ir Irinos Borogan „Mūšis dėl runeto“ («Битва за Рунет») – įtraukiantis pasakojimas apie Rusijos santykį su informacija. Autorių manymu, šalis blaškosi tarp dviejų polių. Viena vertus, siekia progreso ir komunikacijos, tai yra, vysto laisvą prieigą prie interneto, iš kitos pusės – bijo, o tai reiškia, kontroliuoja, kaip SSRS laikais, ieškodama įtakos agentų. Žurnalistinių tyrimų serija – apie operatyvinį sekimą Olimpiados, konflikto Ukrainoje metu ir kovojant su opozicija – leidžia autoriams daryti paprastą išvadą. Stengdamosi kontroliuoti informaciją, specialiosios tarnybos tebenaudoja tuos pačius instrumentus, kaip ir SSRS, netgi techniniu požiūriu jos pernelyg nepatobulėjo. Slon Magazine publikuoja knygos ištrauką, iš kurios galima sužinoti, kaip SSRS atsirado ir netrukus išnyko kserokopija ir kokias kliūtis turėjo įveikti sovietinis pilietis, norėdamas telefonu pakalbėti su užsieniu.

Vladimiras Fridkinas MVU fizikos fakultetą raudonu diplomu baigė 1952 metų gruodį. Rimtas, gražaus veido jaunuolis kelis mėnesius negalėjo rasti darbo ir gerai žinojo priežastį – jis buvo žydas, o Stalino pradėta antisemitinė kampanija anuliavo jo raudonojo diplomo pranašumus. Praradęs viltį tapti branduolių fiziku, jis galiausiai rado darbą poligrafinių mašinų moksliniame tyrimų institute (MTI).

Institutas glaudėsi apgailėtinuose gamyklos barakuose Maskvos pietvakariuose, netoli nuo tos vietos, kur dabar stovi paminklas Gagarinui. Kai Fridkinas pirmąkart įžengė į savo mažą kabinetą, jis buvo beveik tuščias – tik stalas ir kėdė. Neįspūdinga karjeros pradžia.

Tuščiame kambaryje ne kažin ką nuveiksi, tad Fridkinas valandų valandas sėdėdavo po žalia lempa erdvioje Lenino vardo bibliotekos skaityklos salėje netoli Kremliaus. LVB didžiavosi pačiu gausiausiu knygų, dokumentų ir disertacijų visomis pasaulio kalbomis rinkiniu Sovietų sąjungoje.

Kartą Fridkinas bibliotekoje perskaitė amerikiečių fiziko Chesterio Carlsono straipsnį, skirtą elektrofotografavimo procesui, arba, paprasčiau tariant, fotokopijavimui. SSRS tuo metu nieko panašaus neegzistavo, ir Fridkiną užvaldė idėja sukurti savą, pirmąjį SSRS kopijavimo aparatą. Tad, savo instituto elektrotechnikos skyriuje paprašė aukštos įtampos elektros srovės generatoriaus, o paskui patraukė į gimtąjį MVU fizikos fakultetą, – sieros kristalų ir fotodaugintuvo. Eksperimentus jis atliko savo mažutėliame kabinete.

Iš pradžių Fridkinas pabandė nukopijuoti knygos puslapį, paskui – fotografiją. Netrukus jam pavyko nukopijuoti Mochovojos aikštės atvaizdą – gerai žinomas vaizdas su Kremliumi fone. Kai Fridkinas parodė ją MTI direktoriui, šis šūktelėjo: „Tu bent jau pats supranti, ką išradai?!“ Inžinieriams tuojau pat buvo įsakyta Fridkino kūrinį sutvarkyti ir surinkti mašinos, galinčios daryti fotokopijas, pavyzdį.

Taip atsirado pirmasis SSRS kopijavimo aparatas – metro aukščio ir pusmetrio pločio dėžė, prie kurios buvo primontuotas srovės generatorius ir du cilindrai. Prietaisą pavadino „elektrofotografine dauginimo mašina №1“.

Aparatas buvo itin paprastas, tačiau visi suprato išradimo svarbą. Instituto direktorius paskambino į ministeriją, ir netrukus ministras institute apsilankė asmeniškai. Aparatas jam padarė tokį įspūdį, kad nedelsdamas pradėjo masinę aparato gamybą, kurią organizavo gamykloje Kišiniove. Vilniuje buvo atidarytas specialus MTI, užsiėmęs išskirtinai elektrofotografijos tyrimais. Dvidešimt keturių metų Fridkiną paskyrė instituto direktoriaus pavaduotoju, įteikė piniginę premiją ir nufilmavo televizijos filme apie naujausius sovietinio mokslo pasiekimus.

Reikalai taisėsi, tačiau Fridkinas kaip ir anksčiau, norėjo užsiimt fizika. 1955 jį priėmė dirbti į kristalografijos institutą. Kopijavimo aparatą jis pasiėmė su savimi, ir kone kiekvieną dieną jo kabinete lankydavosi kolegos, norėdami iš užsienietiško žurnalo nusikopijuoti dar vieną mokslinį straipsnį.

Fridkinas institute darėsi vis populiaresnis ir viskas buvo nuostabu, kol kartą, 1957 metais, į jo kabinetą užėjo KGB darbuotoja. Tai buvo gera jo pažįstama – jie dažnai drauge gerdavo arbatą. Tačiau šįsyk laukė nemalonus pokalbis. „Privalau paimti jūsų aparatą ir sunaikinti“, – tarė ji. Fridkinas paklausė, ar ši žino, kad tai – pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas. „Žinau, tačiau pas jus užeinantys žmonės gali dauginti ką nors draudžiama“, – atsakė KGB darbuotoja.

Pirmasis Sovietų sąjungoje kopijavimo aparatas buvo sulaužytas į gabalus ir išmestas sąvartynan. Tačiau viena jo dalis – veidrodinė plokštelė – išliko, ją pasiėmė instituto darbuotojos ir pakabino moterų tualete kaip veidrodį. Kristalografijos institutas jokių slaptų tyrimų nevykdė, ir pirmojo šalies kopijavimo aparato sunaikinimas su valstybės paslapčių saugojimu neturėjo nieko bendro – tai buvo tipiška paranoja, būdinga sovietų valdžiai. Partija slopino bet kokias laisvo informacijos judėjimo užuomazgas ir stengėsi viską kontroliuoti. KGB norėjo užkirsti kelią bet kokių partijos nepalaimintų dokumentų dauginimui Fridkino išradimu.

Po kelių metų Kišiniovo gamykla kopijavimo aparatų gamybą nutraukė. Fridkinas suprato, kad ten gaminti aparatai buvo nelabai kokybiški, tačiau vargu ar jų gamyba nutraukta dėl šios priežasties. Vėliau, kai fotokopijavimas Vakaruose tapo kasdienybe, Sovietų sąjunga kelis Xerox markės aparatus nupirko, tačiau partijos požiūris į informaciją nepakito. Kseroksai pateko į partijos vadovybės ir Mokslų akademijos kabinetus, tačiau pats kopijavimo procesas buvo griežtai kontroliuojamas. Gamyklose ir institutuose prie kopijavimo aparato stovėdavo specialus žmogus, sekdavęs, kas ir ką kopijuoja. Fridkinas suprato, kad jo išradimas ir svietų valdžia – nesuderinami.

„Žinau, tačiau pas jus užeinantys žmonės gali dauginti ką nors draudžiama“, – atsakė KGB darbuotoja.

Ketvirtajame dešimtmetyje sovietų miestų gatvėse atsirado garsiakalbiai – vienas iš svarbiausių propagandos įrankių. Nelyg viduramžių vienuolynų varpai, valstybės himnu sovietų piliečiams jie skelbdavo dienos pradžią ir pabaigą. Jo išjungti būdavo neįmanoma. Ne vieną dešimtmetį žmonės skaitė ir klausė tik tai, ką būdavo leidžiama skaityti ir klausyti. Karui baigiantis, SSRS išauga visa karta, nežinojusi nieko, išskyrus oficialųjį požiūrį. Visas šių žmonių gyvenimas tebuvo atspindys kažkur viršuje ištartų žodžių – štampų, gaminamų valdžios.

Viešąją erdvę visiškai kontroliavo režimas. Visa laikraščiuose ir televizijoje pasirodanti informacija būdavo cenzūruojama Vyriausiosios valdybos literatūros ir meno reikalams (Glavlitas), tiesiogiai atsakingos Ministrų tarybai. Nuo 1961 metų Glavlito kontrolei atiteko ir pokalbiai (Maskvoje dirbančių užsienio žurnalistų bendravimas teleksu ir telefonu). Meninę kūrybą – tiek prozą, tiek ir poeziją – cenzūravo kitas vyriausybinis komitetas – Goskomizdat.

Užsienio radijo programos slopintos tiesiog pasienyje specialiais įrenginiais ir ši praktika buvo veržliai plėtojama: 1949 metais vakarietiškas radijo stotis blokavo 350 trumpųjų bangų trikdžių generatorių, 1950 m. jų padaugėjo iki 600, 1955-aisiais iki 1000. Iš jų 700 stovėjo sovietų bloko šalyse. Visi jie veikė, slopindami 70 užsienio radijo stočių transliacijas. 1986 metais SSRS teritorijoje buvo 13 galingų trikdžių stočių, veikiančių dideliu atstumu, 81 mieste buvo nuosavos menkesnio veikimo nuotolio stotys, bendras triukšmų generatorių skaičius šalyje išaugo iki 1300. Slopinimai nutraukti tik 1988-ųjų metų lapkritį, Michailo Gorbačiovo sprendimu.

Beveik visus septynis sovietų valdžios dešimtmečius informacijos paieška paprastiems, neturintiems valdžios žmonėms, buvo rizikingas ir pavojingas užsiėmimas. SSRS gaminti radijo imtuvai kai kurių dažnių nepriimdavo, o bandymai lituokliu pakeisti schemas buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Kiekvienas imtuvas būdavo privalomai registruojamas ir tokia tvarka tęsėsi iki 1962 metų. Valdžia norėjo kontroliuoti visus, kas tik užsiimdavo informacijos kopijavimu, KGB reikalavo saugoti visų spausdinimo mašinėlių atspaudus – jei prireiktų nustatyti leidinio autorių.

Kontroliuojamas buvo ir bet koks bendravimas su užsieniečiais, net kuo nekalčiausias. Geležinės užsklandos epochoje norint išvažiuoti užsienin, reikėjo išvykimo vizos, kurią gauti buvo galima tik po ilgų pokalbių su KGB darbuotojais. Užsienyje sovietų piliečiai privalėjo judėti tik grupėmis ir vengti bet kokio, taip pat ir neformalaus, bendravimo su vietiniais.

Po komandiruočių reikėdavo pateikti detalią visų kontaktų su užsieniečiais ataskaitą. Komunistų partija skatino ir savicenzūrą. Frazę „tai ne telefoninis pokalbis“ gerai žino bet kuris SSRS gimęs žmogus. Ji reiškia viena: geriau neaptarinėti svarbių klausimų telefonu, kurių gali klausytis KGB darbuotojai.

Be to, sovietų režimas reikalavo, kad visi dalyvautų laisvo informacijos judėjimo slopinimo sistemoje. Pati sovietų visuomeninė sistema tam buvo palanki. Karinis pramoninis kompleksas buvo milžiniškas mokslinių tyrimų institutų, gamyklų ir ministerijų archipelagas. Visa inžinierių armija dirbo „oboronkei“ slaptuose MTI, sprendusiuose saugumo ir ginkluotės klausimus.

Liaudyje juos praminė „pašto dėžutėmis“, nes vienintelė atvira informacija apie šia laboratorijas ir kontoras tebuvo abonentiniai numeriai – tarkime, MTI-56. Jokia kita informacija ant korespondencijos nebuvo nurodoma – nei adresas, nei pavadinimas. Viena iš tokio slaptumo priežasčių buvo siekis apsaugoti slaptas organizacijas nuo pašalinių žvilgsnių – užsieniečiams būdavo draudžiama net prisiartinti prie tokių objektų. Ištisi miestai būdavo skelbiami uždarais. Irinos Borogan tėvai, inžinieriai, pagal išsilavinimą, dirbo vienoje iš tokių pašo dėžučių Elektrougli mieste, į kurį užsieniečiams buvo draudžiama patekti, nors pats miestas buvo vos už 20 km nuo Maskvos. Todėl tų laikų tipiška frazė „dirbu „pašto dėžutėje“ su vienu „gaminiu““ buvo aiški visiems ir detalesnis neklausinėjimas buvo savaime suprantamas. Taip valstybė kooptavo sovietų piliečius.

Šios taisyklės veikė visus be išimties: net jei pats žmogus „pato dėžutėje“ ar gynybos sistemoje nedirbo, ten darbavosi kuris nors giminaitis ar pažįstamas. Dėl to vyriausybė ryšių plėtojimo neskatino. Ryšių ministerijos valdininkai dažnai cituodavo Chruščiovą: sovietų piliečiams telefonai namie nereikalingi, juk SSRS, kitaip nei Valstijose, fondų biržos nėra, tad teik informacijos nereikia. Kai disidentai bandydavo keistis informacija telefonu, KGB sureaguodavo žaibiškai.

L. Kopelevas, 1954 gruodį paleistas iš Kučino „šaraškės“, aštuntajame dešimtmetyje jau buvo garsus disidentas. Savo dviejų kambarių butą šeštame daugiabučio namo aukšte Maskvos šiaurėje jis pavertė nepatenkintųjų susibūrimo vieta, kur buvo svarstomos aštriausios ir aktualiausios temos. Telefonas kaisdavo nuo skambučių, tačiau vos apie tai sužinojo KGB, Kopelevo telefono numeris buvo tuojau pat užblokuotas. Tada mokslininko telefonų stotyje dirbęs žentas parūpino nešiojamą aparatą: juodą plastmasinį ragelį su baltu numerių rinkimo disku ir kabelį su jungtimi. Kopelevas kasnakt nusileisdavo į pirmą aukštą, prie budinčiosios. Ji turėjo telefoną, bet rozetė, laimei, buvo ant išorinės kambario sienos. Kopelevui tereikėdavo sulaukti, kol budinčioji išeis, prijungti aparatą ir kalėti – neretai po keletą valandų iš eilės.

1972 metais KGB į Ministrų tarybą nusiuntė prašymą uždrausti tarptautinių telefono linijų naudojimą „tikslais, prieštaraujančiais valstybiniams SSRS interesams ir visuomeninei santvarkai“ – standartinis kontrolės stiprinimo žingsnis.

Prašymas buvo patenkintas, tačiau KGB to pasirodė maža. 1975 metų birželį Jurijus Andropovas, tuomet vadovavęs KGB, pranešė SSKP Centro komitetui apie naują grėsmę – neišleistinus žydus, kurie, jo nuomone, piktnaudžiavo tarptautiniais telefoniniais pokalbiais. CK skirtame laiške, pažymėtame grifu „Slaptai“, Andropovas rašė, kad 1973–1974 metais spec. tarnyboms pavyko identifikuoti daugiau nei šimtą skambinančių ir užblokuoti jiems prieigą prie telefono ryšio. Jo nuomone, tai sudavė „juntamą smūgį užsienio sionistinėms organizacijoms, reguliarius telefoninius pokalbius laikančioms svarbiausiu jas dominančios informacijos gavimo iš SSRS būdu“.

Tame pačiame laiške Andropovas įspėjo, kad sionistai moka apeiti KGB draudimą, naudodami automatines tarptautinio telefono ryšio linijas, o taip pat netikromis pavardėmis užsakydami pokalbius ryšių taškuose. Jo žiniomis, ir KGB dėl to apgailestauja, sionistams jau pavyko perduoti į Vakarus ne vieną „kreipimąsi į pasaulio bendruomenę“ kuriais raginama atitinkamas SSRS instancijas atkurti naudojimąsi atjungtais telefonais. Andropovas rekomendavo „užkirsti kelią tarptautinio ryšio kanalo naudojimą tendencingos ir šmeižikiškos informacijos perdavimui į užsienį“.

Partija ir toliau norėjo laikyti informaciją savo rankose. Tą patį mėnesį, kai Andropovas rašė CK, į Charkovą pateko samizdato knygutė – šūsnis rūkomojo popieriaus, krašte sudygsniuota storais siūlais. Tai buvo Vladimiro Žabotinskio, vieno iš XX amžiaus pradžios sionistinio judėjimo lyderių, straipsnių rinkinys.

Knygelę perdavė į rankas trisdešimtmečiam Aleksandrui Parickiui, sėkmingam inžinieriui, dirbusiam Charkovo MTI. Parickis su žmona Pole ir dviem dukrelėmis gyveno ankštame butuke. Jis nebuvo aktyvus disidentas, nors jo tėvas ir brolis Stalino laikais buvo areštuoti. Tačiau žydiška kilmė jam buvo nuolat primenama.

Nudrengtą Žabotinskio straipsnių rinkinį Parickiui atnešė jo sesuo Dora. „Kaip įprasta, knygelė liko pas mus vienai nakčiai, ir kitą dieną turėjome perduoti ją toliau“, – prisiminė Parickis. Tai buvo tipiška samizdato istorija: rankraščių skaitymui paprastai būdavo duodama viena naktis, paskui knygą reikėjo perduoti dar kam nors kitam.

Aleksandrui ir Polei ta naktis tapo tikru skaitymo maratonu. Kaip prisipažįsta Parickis, rytui švintant jie „tapo sionistais ir nutarė emigruoti į Izraelį.

1972 metais KGB uždraudė naudoti tarptautinio ryšio linijas „tikslais, prieštaraujančiais valstybiniams SSRS interesams ir visuomeninei tvarkai“

Kitą dieną savo apsisprendimą jis išdėstė priblokštai Dorai. Sumanymą įgyvendinti kliudė faktas, kad, projektas, kuriame dirbo Parickis, – karinių radarų kūrimas, – buvo slaptas. Siekdamas atsikratyti leidimo prieiti prie slaptos informacijos, jis atsistatydino ir ėmėsi dirbti paprastu liftų remontininku. 1976 metų liepą visa Parickių šeima pareiškimą išvažiavimui į Izraelį. Tačiau bylos svarstymas užtruko ir ir Parickis susisiekė su maskviečiais neišleistinaisiais, tikėdamasis papasakoti savo istoriją visuomenei. Žydai iš JAV, Europos ir Izraelio iš pradžių jam parašė, o paskui ir paskambino, iš vis du kartus. Antrojo pokalbio, su Londonu, metu, telefonas netikėtai atsijungė.

„Man pasakė, kad mano linija užblokuota Charkovo ryšių mazgo viršininko nurodymu, – prisiminė Parickis. – Mudu su žmona užsirašėme į susitikimą, norėjome išsiaiškinti priežastį“. Kai sutuoktiniai atėjo į susitikimą, viršininkas tik ištiesė jiems plonutę brošiūrėlę „Ryšių nurodymas“ ir parodė 1972 metais pridėtą straipsnį. Juo buvo draudžiama naudoti telefono linijas kenkiant Sovietų valstybei. Po kelių dienų Parickį pakvietė pokalbio į miesto vykdomąjį komitetą, kur įspėjo apie galimas antisovietinės veiklos pasekmes. Beje, tai jo nesustabdė, jis tiesiog pradėjo naudotis pokalbių taškais, kur bet kuris norintis galėjo užsakyti skambutį per operatorių.

Parickių šeimą atsisakė išleisti, kova tęsėsi jau ketverius metus. 1981 rugpjūčio 27 dieną Parickis šalia savo namų buvo areštuotas. Apie tai jis papasakojo „Einamųjų įvykių kronikoje“. Žinodama apie areštuotojo darbą su radarais, KGB iš pradžių stengėsi pateikti jam kaltinimus šnipinėjimu, bet paskui pakeitė taktiką, apkaltinę jį antisovietinės propagandos skleidimu tarptautinėmis telefono ryšio linijomis.

„Teisme kaltintojai liudyti iškvietė moterį, prisistačiusią tarptautinio ryšio mazgo telefoniste. Ji savo parodymuose teigė, kad budėjimo metu į ją kreipėsi klientas, ji pasakė mano vardą. Ji atpažino mane iš balso, kurį girdėjo telefonu tada, prieš 5–7 metus, iš skundo dėl prastos ryšio kokybės, – prisiminė Parickis. – Ji prisijungė prie linijos, norėdama patikrinti ryšio kokybę ir išgirdo, kaip aš (klientas)všmeižiau sovietinę santvarką“.

Parickį nuteisė trims metams kalėjimo ir išsiuntė į darbo stovyklą. Parickių šeimai iš SSRS išvykti pavyko tik 1988-ųjų balandį.

Komentarai (18)