1992 metų gale daugiau nei 1500 garsių mokslininku iš įvairių pasaulio šalių pasirašė kreipimąsi, nuskambėjusį kaip energingas įspėjimas žmonijai apie vykstantį aplinkos blogėjimą, gresiantį žemės civilizacijos egzistavimui. Jame kalbėta apie visuotinį dirvos derlingumo mažėjimą dėl dabar naudojamų žemdirbystės ir gyvulininkystės metodų. Be viso kito, buvo įvardintas ir miškų nykimas.

Nuo 1945 metų degradavo 11% Žemė augmenijos ploto (teritorija, didesnė už Kiniją ir Indiją kartu paėmus). Dėl intensyvios žemės ūkio dirvų irigacijos netgi stambios upės ima sekti. Pavyzdžiui, Huanghė kasmet keliems mėnesiams išdžiūna. Ta pati nusekimo problema kyla ir daugeliui stambių ežerų ar net vidinių jūrų, tokių, kaip Aralo jūra Vidurio Azijoje ar Čapala ežerui Meksikoje.

Mokslininkai tvirtina, kad 80 šalių, kuriose gyvena 40% visų pasaulio gyventojų, labai trūksta paviršinio vandens. Paskutinis potėpis paveikslui – upių, ežerų ir gruntinių vandenų tarša, dėl kurios jų vanduo nebetinkamas naudojimui.

Svarbiu faktoriumi tapo ir masinis planetos plaučių – miškų, ypač atogrąžų – nykimas. E. Kovaliovas: „Pasaulio banko duomenimis, 1990 – 1995 m. miškų plotai sumažėdavo 101,7 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Tai, jog kai kur, pavyzdžiui JAV ir kai kuriose ES šalyse, tais metais miškų plotai didėjo, optimizmo nesuteikia, nes tai reiškia, kad realūs miškų nykimo tempai pažeidžiamiausiose zonose, visų pirma tropikuose, buvo dar didesnis, nei rodo PB duomenys“.

Kreipimesi mokslininkai pabrėžė, kad jei miškų nykimo tempai išliks, dauguma drėgnųjų, tropinių miškų iki XXI amžiaus pabaigos išnyks, o drauge užmarštin nugrims ir didžiulė dalis augalų ir gyvūnų.

PSO badą laiko pagrindine grėsme žmonių sveikatai: būtent jis yra 1/3 vaikų mirčių ir 10% visų susirgimo priežastis.

Prie maisto produktų problemų – beje, gerokai labiau, nei augalininkystė, – prisideda gyvulininkystė. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2000 metais pasaulyje buvo auginama 1331 mln stambiųjų raguočių, 1060 mln avių, 905 mln kiaulių, 235 mln žąsų. O juk visai šiai gyvasčiai reikia vietos ir pašaro. Ši būtinybė reiškia mirties nuosprendį didelei dalis atogrąžų miškų. „Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje, nuo 1950 metų iki mūsų dienų ganyklomis paversti 6 mln hektarų miškų, o Amazonės apylinkėse 50% ganyklų, atkovotų iš atogrąžų miškų, buvo apleistos dėl visiško išsekimo“, – pateikia statistiką mokslininkas. O kur dar metanas ir amoniakas, visų šių gyvūnų išskiriamas į atmosferą. Yra ir skaičiai: paskaičiuota, kad visi naminiai gyvūnai į atmosferą kasmet išskiria 23 mln tonų amoniako.

E. Kovaliovas pateikia Pasaulio banko išvadas, kad planetos gyventojų skaičius stabilizuosis ne anksčiau, nei pasiekęs 12,4 mlrd, o JTO skaičiavimais, galbūt ir 14 mlrd žymos. „Tačiau jau dabar vienas iš penkių žmonių gyvena visiškame skurde, negauna pakankamo maitinimo, o vienas iš dešimties – kenčia lėtinį badą. Liko gal keli dešimtmečiai, kol galimybė išvengti didėjančių grėsmių visiškai pradings“, – neguodžia autoriaus prognozė.

Ir, nors taip pat kalba apie žmonių gausėjimo tempo lėtėjimą (ypač išsivysčiusiose šalyse, Europoje ir JAV, o taip pat Rusijoje), nurodydamas skaičius, mokslininkas pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse šis augimas, atvirkščiai, spartėja. Tarp jų – Afrikos šalys, apie kurias ir kalbėjome, o taip pat Indija ir Pakistanas.

„Vandens problema kelia ir politines grėsmes, nes gali paaštrinti konfliktus šalių viduje ir tarp valstybių“, – apibendrina ekonomistas.

Nyderlandų Matematikos ir informatikos centro statistikos specialisto Peterio Grünwaldo skaičiavimais, per visą žmonijos istoriją (jei tarsime, kad ji prasidėjo prieš 162 000 metų) Žemėje gimė >107 mlrd žmonių.

Skęstančiųjų gelbėjimas

To paties Pasaulio banko 2012 metų duomenimis, dėl augančių pasaulinių maisto produktų kainų, NVS šalyse skurdžiais tapo 44 mln žmonių.

2012 metų kovo 16 dienos „Rossijskaja gazeta“ straipsnyje „Pamaitinsim visus!“ rašė: „Dabar, mokslininkų duomenimis, badauja ar neprivalgo, 925 milijonai žmonių. Dar 1 milijardas kenčia vadinamąjį slaptąjį badą, kai maiste nėra pakankamai vitaminų ir mineralų. Užtai 1 mlrd geriausiai aprūpintų žemiečių gerokai „persivartoja“, ir platina naują epidemijos tipą – persivalgymą, besibaigiantį antrojo tipo diabetu ir širdies kraujagyslių ligomis“.

O kiek dar tinkamų vartojimui produktų kasdien lekia atliekų kibiran? Tokios statistikos niekur nėra.

Ten pat dar rašoma: „Pagrindinis Jungtinės Karalystės Vyriausybės mokslinis patarėjas seras Johnas Beddingtonas mano, kad pagrindiniu šeštojo dešimtmečio gyventojų išgyvenimo faktoriumi taps genetiškai modifikuoti produktai. Ir žmonės turi juos priimti ir ir susitaikyti su jais. Moralinio ar etinio pobūdžio kontrargumentai GM žemės ūkio kultūroms daugiau nebepriimtini. Ir iš tiesų, kaip kitaip išmaitinti Žemės gyventojus, kurių kas mėnesį tampa 6 milijonais daugiau, juolab, kad 2030 daugiau nei 60 procentų žemiečių gyvens miestuose, ir nustos užsiimti gyvulininkyste ir žemdirbyste?“

Britų ekspertų skaičiavimais, 2050 metais, Žemės rutulio gyventojams, kurių skaičius tada pasieks 9 su viršum milijardus, reikės 40% daugiau maisto produktų, 30% daugiau vandens ir 50% daugiau energijos, nei dabar. Todėl profesorius Beddingtonas pranašauja, kad be šiuolaikinių biotechnologijų, įskaitant genetinį modifikavimą ir nanotechnologijas, iki soties prisivalgyti maisto nepakaks. Tik genetiškai modifikuotos kultūros geba priešintis kenkėjams ir ligoms, dabar sunaikinatiems iki 30% pasėlių, ir tik GM augalai gali išgyventi, kai vandens trūks ar jis bus druskingas.

Privalo pasikeisti ir pati maisto filosofija. Tai reiškia, kad maistas turi tapti vertingas jau dabar. „Šiuo metu nesąmoningas vidutinis britas kasmet į šiukšlinę išmeta produktų, kurių vertė 500£ – 700£ (800-1120 dolerių), kas sudaro maždaug ketvirtį visų šeimos perkamų maisto produktų“, – rašo leidinys.

Dar viena išsigelbėjimo nuo gresiančio planetai bado ir dirbtinės mėsos viltis – globalios produktų valdymo sistemos tobulinimas. Tam būtina sumažinti subsidijas ir dotacijas, o taip pat pašalinti prekybos barjerus, nuo kurių kenčia vargingiausios šalys. „RG“: „Kai sausra javus išdegina vienoje šalyje – duonos kainos pašoka visame pasaulyje, tai įrodo lanksčios produktų kooperacijos pasaulini mastu būtinybę“.

Kaip jau sakėme, dauguma demografų sutaria, kad Žemės gyventojų skaičiaus augimas natūraliai turėtų sustoti antroje XXI amžiaus pusėje, kai planetoje gyventojų skaičius pasieks 9-13 mlrd žmonių. Tačiau, kaip pramaitinti kad ir tuos 9 mlrd? „Tai labai sudėtinga užduotis, – laikraštis pateikia britų profesoriaus Charleso Godfray'io žodžius. – Jeigu visų šių 9,5 milijardų apetitas ir meniu bus toks pat, koks dabar vyrauja Europoje – nekalbant jau apie JAV! – tai bus nieko sau užduotėlė. Jei visgi kažkaip pavyks pakeisti paklausą, tai, spėju, gyventojų maitinimo užduotį bus galima tikėtis įvykdyti“.

Šiek tiek optimizmo ir… vabalų

Reikia pasakyti, kad pasaulinės organizacijos problemą aktyviai sprendžia. Ir ieško išeičių. Nors kokių nors. 2013 m.gegužę JTO pasiūlė planetos gyventojams pamažu pereiti prie maitinimosi… vabzdžiais. „Vabzdžiai – viena iš prieinamiausių baltymų šaltinių. Jie sudaro 50% žinomų faunos rūšių, – pažymima mokslininkų pranešime. – Maždaug du tūkstančiai įvairių vabzdžių yra tradicinė 2 mlrd žmonių raciono dalis“.

Pranešime pabrėžiama: baltymų, naudingų riebalų, kalcio, geležies ir cinko koncentracija vabzdžiuose kartais netgi didesnė, nei jautienoje. Tuo tarpu vieno kilogramo vabzdžių išauginimui pakanka 2 kilogramų pašaro, kai tuo tarpu stambių raguočių – 8 kg. Beje, Viena iš pranešimo autorių Eva Muller paaiškina: „Neraginame visų imtis valgyti vabalus. Norime pasakyti, kad vabzdžiai – tik vienas iš daugelio resursų, kuriuos tiekia miškai, nors jie praktiškai nenagrinėjami kaip potencialus maisto produktų ir ypač gyvulių pašaro resursas“.

Anksčiau minėtas maisto produktų trūkumo problemos tyrėjas E. Kovaliovas dar pažymi „viltį teikiančią pastarųjų dešimtmečių akvakultūrų vystymo tendenciją – dirbtinėse jūrų plantacijose auginamas austres, midijas, laminarijas. Veikiausiai, būtent akvakultūrai priklauso ateitis“, – sako jis.

Tačiau norint užsiimti plačiu akvakultūrų vystymu, būtinos didelės investicijos, kurios negreitai atsipirktų. Kol kas tenka kliautis sena gera žuvimi. Ir tai daryti, nepaisant pasaulio mokslininkų seniai skambinamų pavojaus varpų dėl didėjančio destruktyvaus poveikio Pasaulio vandenynui, ypač, pakrantės rajonuose, kur išgaunama didžioji žuvų dalis. „Pasaulinės jūrų žvejybos lygis yra ribinis. Kai kuriuose žvejybos regionuose jau stebimi kolapso požymiai. Upės į jūras išneša ne tik nuplaunamą dirvą, tačiau ir pramonės, žemės ūkio ir gyvulininkystės atliekas, dalis kurių toksiška“, – rašo Kovaliovas.

Panagrinėkime patį blogiausią ir, tikėkimės, menkiausiai tikėtiną scenarijų: žmonijos išmirimą. Kas tokiu atveju nutiktų? Nejaugi mūsų netoliaregiška, nors kartais visai šlovinga giminės neturi šansų išsigelbėti? Laimei, išeitis yra.

Tarkime, pasaulyje lieka vis šimtas žmonių. Ar tiek užtenka populiacijos išgyvenimui? „Šimto puikiausiai užtektų, jeigu jie nebus tos pačios lyties, – į klausima atsako garsus antropologas Stanislavas Drobyševskis. – Kad populiacija sėkmingai išgyventų Pitkerno saloje, pakako vieno vyro ir kelių moterų. Raudonojon knygon įrašytų gyvūnų išsaugojimo patirtis rodo, kad kartais pakanka ir poros individų. Žinoma, piktieji recesyviniai genai gali reikalą apgadinti, tačiau tam, kad reikalai būtų visiškai sugadinti, tai ir recesyviniai genai turi būti itin pikti, ir atranka itin griežta. O daugmaž pamanomomis sąlygomis (tarkime, po branduolinio karo) dešimties bušmenų (nedalyvaujančių didžiojoje politikoje ir esančių atokiai nuo supervalstybių interesų sferų) per akis užtektų žmonijos atsigavimui“.

Esama teorijų, teigiančių, kas populiacijos augimą stabilizuoti padės karai. Tačiau, žinoma, taip nėra. Dabar planetoje gyvena daugiau nei 7 mlrd žmonių. Ir kokio reikia karo, kad žmonijos gausėjimas nustotų? Prognozuoju, kad pasaulinio (branduolini) karo apžvelgiamoje ateityje nebus, tačiau regioniniai konfliktai artimiausiais dešimtmečiais tebevyks – būtent dėl globalios geopolitinės transformacijos, apie kurią ir sakiau.

Negana to, kad Vakarai, „auksinis milijardas“, – tai faktiškai vartojimo visuomenė. Tuo pat metu daugelyje besivystančių šalių paaštrės gyventojų aprūpinimo maisto produktais ir gėlu vandeniu problemos. Pavyzdžiui, daugelis pastarųjų šimto metų konfliktų Artimuosiuose Rytuose susiję su gėlo vandens išteklių kontrole. taip, galima pateikti JAE pavyzdį, kurie Arabijos dykumą pavertė žydinčiu sodu gėlintu jūros vandeniu, tačiau kituose regionuose gėlo vandens deficitas ir toliau itin aštrus. Pavyzdžiui, Afrikos Sahelio zonoje, tarp Saharos ir Centrinės Afrikos, vyksta totalus dykumėjimas. Visos šios problemos sukelia ne gyventojų skaičiaus augimą, o masinį žmonių žuvimą nuo vandens ir maisto stokos, bei nuo normalios medicinos nebuvimo.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasdien 24 tūkstančių žmonių miršta nuo bado ar ligų, betarpiškais susijusių su badu. Kol skaitėte šį straipsnį, pasaulyje mirė apie 400-500 žmonių. Iš jų, kiek mažiau nei pusė – vaikai.

Žemės planetos Šanchajaus sindromas: kada mūsų bus per daug ir kas dėl to bus, I dalis

O. Fadejeva
naked-science.ru

Komentarai (1)