Jaunos demokratijos trokšta kompetentingo valdymo. Net jeigu jos nerinko.

Įdomus paradoksas – paprašius paprastų žmonių įvardinti geriausią valdymo formą, labai gali būti, kad jie pasirinks visai ne demokratiją. Pew Research Center atlikta 38 šalių gyventojų apklausa parodė, kad dauguma pirmenybę teigia technokratijai, o maža dalis savo balsą atiduoda už karinį ar civilinį autoritarizmą.

Apklausoje dalyvavo 41 953 žmonės. Jų buvo prašoma nuspręsti, kuri valdymo būtų naudingiausia jų šaliai – atstovaujamoji demokratija, tiesioginė demokratija, ekspertų valdžia, stipraus lyderio ar kariškių. Daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustųjų išreiškė simpatiją atstovaujamajai demokratijai, o du trečdaliai palankiai vertintų ir tiesioginį balsavimą. Nė vienas kitas variantas visose 38-iose šalyse daugumos balsų nesurinko. Atrodytų, to pakanka demokratiją ginančio optimisto įtikinimui. Tačiau viskas kur kas sudėtingiau.

Atmetusi tiesioginės demokratijos variantą, Pew respondentus klasifikavo taip: tik atstovaujamosios demokratijos šalininkai; palaikantys bent vieną alternatyvą; pasisakantys už nedemokratinį variantą. Švedija pasirodė esanti vienintele šalimi, kur dauguma apklaustųjų (52%) teikia pirmenybę atstovaujamąją demokratiją (Rusijoje tokių žmonių buvo mažiausiai – 7%. – Republic). Netgi šalyse, kur demokratinio valdymo tradicijos stiprios (JAV, Kanada, Nyderlandai, Didžioji Britanija ar Prancūzija), dauguma respondentų rinkosi alternatyvius variantus, tuo pačiu paneigdami Winstono Churchillio teiginius, kad „demokratija – blogiausia valdymo forma, jei neskaičiuosime visų likusių, kurias jau išbandėme“.

Daugumoje tų šalių kitos valdymo formos nebuvo bandytos. Tiesiog daugeliu atvejų respondentai netikėjo, kad dabartinė politinė sistema veikia. Dauguma prancūzų, vengrų, Pietų Europos, Pietų Kinijos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos gyventojų nepatenkinti, kaip jų šalyse veikia demokratija. Pasitenkinimas demokratija tampriai susijęs su tuo, kiek iš tikrųjų (remiantis Economistdemokratijos indeksu) ta valstybė yra demokratiška, su turtu, ekonomikos augimu ir parama valdančiai partijai, tvirtina Pew. Žmonių pasirengimas svarstyti atstovaujamosios demokratijos alternatyvas taip pat koreliuoja su išsilavinimo lygiu (nesunku nuspėti, kad menkiau išsilavinę savo šalies valdymui renkasi stiprų lyderį ar kariškius). Pew pagal amžių neskirstė respondentų imties, bet jei būtų skirsčiusi, būtų paaiškėję (kaip tai pernai atliko Harvardo universiteto politologai Roberto Stefan Foa ir Yascha Mounk), kad tūkstantmečio/Y kartai, kitaip nei ankstesnėms kartoms, ne taip svarbu gyventi demokratinėje šalyje. Beje, gali būti, kad tai galima paaiškinti tuo, kad dabartinio jaunimo ekonominė padėtis ne tokia palanki, kaip jų tėvų.

Dauguma negali apie valdymo formas galvoti abstrakčiai. Laimėtojai (visomis prasmėmis – turtingesni ir pripratę prie laisvės; labiau išsilavinę; balsavusieji už rinkimuose laimėjusias partijas) paprastai būna patenkinti status quo, kitaip nei pralaimėjusieji, ir tai daro įtaką jų sprendimams. Visiškai suprantama, kad bendruomenės, kur daug žmonių laiko save nevykėliais, dvejoja dėl valdymo formos ir labiau nusiteikę eksperimentuoti.

O iš tiesų Pew išvadose stebina tai, kokį eksperimentą žmonės renkasi. Vienintelė nedemokratinė valdymo forma, kai kuriose šalyse surinkusi daugumos respondentų balsus – technokratija, kai valstybės valdymo klausimus sprendžia ne išrinkti politikai, o savo srities ekspertai. Iškalbingas šalių, kuriose vyrauja tokie įsitikinimai, sąrašas:

„Pažangios“ demokratijos šalyse ekspertų valdžia vertinama ne taip palankiai. Dabartinis DB aplinkos apsaugos ministras Michaelas Gove'as, pernai pareikšdamas, kad „šios šalies žmonės ekspertais jau persisotinę“, buvo teisus ta prasme, kad britai „ekspertokratijoje“ gyventi nenorėtų. Jie ir nenori: 54% mano, kad toks variantas šaliai pakenktų. Daug europiečių yra įsitikinę, kad būtina daugiau teisių suteikti paprastiems žmonėms, kad jie galėtų balsuoti, spręsdami svarbius, nacionalinės reikšmės klausimus – tokia privilegija palanki populistinėms partijoms, paprastai reikalaujančioms vykdyti didelius referendumus. Tačiau šalyse, kur demokratija jauna, nevisavertė ar trapi, dauguma pritaria technokratijai. Pew apklausos dalyvių požiūriu, tai antras pasirinkimas po atstovaujamosios demokratijos, užtikrintai populiaresnis už stipraus lyderio ar karinio valdymo variantą.

Čia galima įžvelgti norą tenkintis mažu. Geriau, kai šalį valdo protingi žmonės, o ne diktatoriai. Ir įtariu, tai dar ne viskas. Iki įkūrimo, jaunos demokratijos gyveno priespaudoje, jėga paremtuose režimuose. Kai kurios iš šių šalių turi tokio režimo nuvertimo patirtį – ir patirtį sujauktos bei negrabiai surinktos demokratinės vyriausybės, kuri tokiais perversmais atėjo į valdžią. Jos trokšta valdžioje regėti kompetentingą vyriausybę, kuri ne tik juos atstovauja, bet ir žino, ką daro.

Šis paternalizmas paaiškina, kodėl demokratijas taip lengvai pažeidžia technokratais besidedantys stiprūs lyderiai. Tai savotiškas užburtas ratas: šalyje, kur nėra stiprių demokratijos tradicijų, paprastai nebūna ir kvalifikuotų politikų, užtat pakanka žmonių, kuriuos erzina sulaikymų ir atsvarų sistema ir kurie visaip priešinasi tos politinės klasės formavimuisi. Bet gal neverta pernelyg rūsčiai teisti jaunų ir trapių demokratijų, kuriose į valdžią ateina tokie valdytojai: žmonės turi teisę panaudoti šį variantą, prieš atsigręždami į liaudies atstovavimą kaip geriausią kvalifikuotų lyderių atrankos mechanizmą. Tuomet visuomenėse su labiau nusistovėjusia konkurentine politika arba pereis prie labiau tiesioginės demokratijos, arba pavargs nuo savo populistinių eksperimentų ir taip pat grįš prie jau išbandytų atstovaujamojo valdymo formų.

Republic

Komentarai (11)