3 milijonai gyventojų Lietuvoje liks tik svaja – per artimiausius 5-erius metus susitrauksime dar stipriau, neišgelbės situacijos ir Vilnius, kuriam taip pat prognozuojama pesimistinė ateitis.

Tai išsiaiškino Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas, atlikęs prognostinį Lietuvos gyventojų kaitos 2017-2021 m. laikotarpyje tyrimą.

Gąsdinančius duomenis jis atskleidė siekdamas suprojektuoti ateities Seimo rinkimų vienmandačių apygardų žemėlapį. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) užsakymu tyrėjas parengė naują Seimo skirstymo į vienmandates apygardas projektą, kuris po nedidelių pakeitimų įsigaliojo ir buvo naudojamas 2016 m. Seimo rinkimuose, o antroji tyrimo dalis – prieš Jūsų akis.

Šį tyrimą pašnekovas ketina pateikti kaip mokslinę publikaciją, tačiau sutiko jo rezultatais pasidalinti ir su DELFI. Dėl gausios apimties tyrimą skaidysime į dvi dalis, tad pirmoji – apie tai, kiek žmonių po penkerių metų gyvens Lietuvoje ir kokie regionai artimiausiu metu labiausiai susitrauks.

3 milijonai liks tik svaja: susitrauksime dar stipriau

„Lyginant su 2017 m. sausio 1 d., Lietuvos statistikos departamento duomenimis, (2,8 mln. gyventojų), net vadovaujantis optimistiniu scenarijumi, Lietuvos gyventojų skaičius 2022 m. sausio 1 d. turėtų sumažėti maždaug 5,43 proc. (iki 2,6 mln. gyventojų). Tai – tik tyrimo rezultatai, keliant prielaidą, kad 2017–2021 m. demografinės tendencijos bus panašios į 2012–2016 m.

Tikrovėje gyventojų skaičius bus kitoks – labai didelė tikimybė, kad dar mažesnis, nei paskaičiuotas. Regioniniu aspektu, gyventojų kaitos tendencijos išliks gana nevienodos, kartais net priešingos. Tyrimo duomenimis, gyventojų skaičius sparčiai mažės Šiaurės Rytų, o ypač – Šiaurės Lietuvos savivaldybėse“, – patikino R. Tučas.

Anot jo, per penkerius metus daugiau nei dešimtadalio gyventojų neteks ir Pagėgių rajonas (tikėtina, kad jų skaičius sumažės net 14,1 proc.), Kelmės r. (-13,4 proc.), Skuodo r. (-13,2 proc.), Visagino (-13,1 proc.), Joniškio r. (-13,0 proc.), Pakruojo r. (-12,9 proc.), Ignalinos r. (-12,6 proc.), Kupiškio r. (-12,5 proc.), Rokiškio r. (-12,1 proc.), Biržų r. (-11,8 proc.), Pasvalio r. (-11,5 proc.), Akmenės r. (-11,5 proc.), Anykščių r. (-11,5 proc.).

„Šiuose Lietuvos regionuose kiek geresnė situacija bus tik didesnių miestų ir juos supančiose žiedinėse rajonų savivaldybėse, tačiau ir jose gyventojų skaičius mažės: Šiaulių m. (-6,6 proc.) ir Šiaulių r. (-4,7 proc.), Panevėžio m. (-8,5 proc.) ir Panevėžio r. (-5,6 proc.), Mažeikių r. (-7,8 proc.) ir Utenos r. (-9,0 proc.).

Tikėtina, kad sparčiausiai nykstančiuose regionuose esančių didesnių miestų (Šiaulių, Panevėžio, Mažeikių, Utenos) gyventojų skaičiaus mažėjimą šiek tiek pristabdys į didesnius miestus persikėlę mažesnių kaimyninių savivaldybių gyventojai, o „žiedinės“ Šiaulių r., Panevėžio r., taip pat Alytaus r. savivaldybės lėčiau trauksis dėl suburbanizacijos proceso – didesnių miestų gyventojų persikėlimo į priemiestines zonas“, – dėstė R. Tučas.

Augs tik du regionai, turi įžvalgų ir Vilniui

Pasak pašnekovo, Lietuvoje išliks tik du regionai: centrinės – pietryčių Lietuvos ir pajūrio. Šiose vietose, tikėtina, gyventojų skaičius mažės gerokai lėčiau ar net augs.

„Kaip ir iki šiol, sparčiausiu gyventojų skaičiaus augimu gerokai išsiskirs Neringos (15,8 proc.), Klaipėdos r. (6,2 proc.) ir Kauno r. (6,1 proc.) savivaldybės. Gyventojų skaičius kol kas dar augs ir Vilniaus miesto (1,8 proc.), Vilniaus rajono (0,1 proc.) savivaldybėse, tačiau augimo tempai bus lėti“, – sakė tyrėjas.

Jis pastebėjo, kad, nors Vilnius šiuo metu yra vienintelis Lietuvos didmiestis, kuriame fiksuojamas gyventojų skaičiaus augimas, teigiami rezultatai pasiekti dėl vidinės migracijos – miestą nuolatos papildo į jį iš kitų Lietuvos regionų studijuoti atvykstantis ir čia pasiliekantis jaunimas. Tačiau iki šiol Vilnius santykinai (lyginat su kitomis Vidurio Europos, Baltijos regiono valstybių sostinėmis) nebuvo patrauklus imigrantams iš kitų šalių.

„Didelė tikimybė, kad tendencijos artimiausius keletą metų išliks panašios, o neišvengiamai mažėsiantis atvykstančio jaunimo srautas iš kitų Lietuvos savivaldybių stabdys Vilniaus miesto plėtrą. Tad Vilniaus m. sav. gyventojų skaičius kurį laiką dar lėtai augs, vėliau stabilizuosis ar (kas taip pat labai tikėtina) net ims po truputį mažėti“, – įžvelgė R. Tučas.

Gelbėja suburbanizacija ir rekreaciniai ištekliai

Tyrėjo teigimu, esant dabartinėms demografinėms tendencijoms, per artimiausius penketą metų gyventojų skaičius turėtų stabilizuotis ir Vilniaus rajono savivaldybėje.

„Suburbanizacijos procesas vyks ir toliau – gyventojų skaičius priemiestinėse Vilniaus r. sav. seniūnijose augs, tačiau tą augimą atsvers tuštėjančios Vilniaus r. sav. seniūnijos periferinėje šiaurinėje ir rytinėje savivaldybės dalyse. Be to, Vilniaus suburbanizacijos zona gana plati – apima ne tik didžiąją Vilniaus r. dalį, bet ir nemenkas Trakų r., Elektrėnų savivaldybių dalis. Todėl panaši situacija bus ir Elektrėnų (-4,6 proc.), Trakų r. (-4,8 proc.), Kazlų Rūdos (-7 proc.) ir kt. arčiau Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse. Nors prognozuojama, kad gyventojų skaičius šiose savivaldybėse ir toliau mažės, tačiau jų demografinę situaciją gerins gyventojų skaičiaus augimo tendencijos į didmiesčių suburbanizacijos zoną patenkančiose seniūnijose“, – situaciją įvertino pašnekovas.

R. Tučas tikino, kad suburbanizacijos procesai gyventojų skaičiaus mažėjimo tempus kiek pristabdys ir Šiaulių (-4,9 proc.), Panevėžio (-5,6 proc.), Alytaus (-5,7 proc.) rajonų „žiedinėse“ savivaldybėse, o rekreaciniai ištekliai – Palangos m. (-0,7 proc.), Birštono (-5,8 proc.), Druskininkų (-6,7 proc.) savivaldybėse.

Gyventojų skaičius esą ir toliau mažės Lietuvos didmiesčiuose (išskyrus Vilnių): Kaune (-6,3 proc.), Klaipėdoje (-6,5 proc.), Šiauliuose (-6,6 proc.), Panevėžyje (-8,5 proc.), Alytuje (-10,3 proc.).

Sparčiai sumažės darbingų žmonių, daugės pensininkų

„Vertinant gyventojų skaičiaus kaitą skirtingose amžiaus grupėse, taip pat pastebimi ryškūs regioniniai skirtumai. Gyventojų skaičiaus mažėjimas 2017–2021 m. laikotarpyje labai nevienodai paveiks skirtingas gyventojų demografines grupes.

Bendra visai Lietuvai būdinga tendencija – prognozuojamas spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas darbingo amžiaus (15–64 m.) žmonių demografinėje grupėje (-8,76 proc.), kol kas dar dar nedidelis (-0,82 proc.) gyventojų skaičiaus mažėjimas išlaikomo amžiaus vaikų (0–14 m.) demografinėje grupėje ir gyventojų skaičiaus augimas (2,35 proc.) pagyvenusių išlaikomo amžiaus žmonių (65 m. ir daugiau) demografinėje grupėje“, – vardijo tyrėjas.

Pasak R. Tučo, vertinat demografines tendencijas visos Lietuvos mastu, akivaizdu, kad didžiausias nuolatinių gyventojų skaičiaus mažėjimas prognozuojamas 15–27 m. ir 38–57 m. amžiaus grupėse, ir tai turės didžiausios įtakos sparčiam darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mažėjimui.

„Išaugęs priešpensijinio amžiaus (58–64 m.) nuolatinių gyventojų skaičius nesugebės kompensuoti gerokai sumažėjusio jaunesnio amžiaus darbingų gyventojų skaičiaus“, – įspėjo jis.

Didesnioji dalis tiesiog emigruoja

Gana panašias gyventojų kaitos tendencijas esą iliustruoja ir daugumą Lietuvos savivaldybių atstovaujančios Pasvalio r. sav. demografinės kreivės. Tik jose darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus pokyčiai, ypač – 15–25 m., taip pat – 35–50 m., amžiaus grupėse, dar ryškesni nei vidutiniškai Lietuvoje.

„Jau dabar santykinai didesnis studentiško amžiaus nuolatinių gyventojų skaičius kaimiškose, o dažnai ir didesnių Lietuvos miestų savivaldybėse, yra daugiau formalus. Lietuvoje likęs gyventi kaimiškų savivaldybių studentiško amžiaus jaunimas jau dabar dažniausiai gyvena Lietuvos didmiesčiuose (ypač – Vilniuje) ir tik formaliai savo gyvenamąją vietą deklaruoja tėvų adresu.

Baigę studijas, sukūrę šeimas, sulaukę vaikų 27–30 m. jaunuoliai deklaruoja savo gyvenamą vietą ten, kur iš tiesų gyvena – dažniausiai Lietuvos didmiesčiuose. Tai iliustruoja ir bendrai Lietuvos demografinei tendencijai didžia dalimi priešinga Vilniaus m. sav. demografinė kreivė.

Jei visos Lietuvos mastu ir kaimiškose (o iš esmės – ir kitų didmiesčių) savivaldybėse stebima sparti 27–40 m. amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija, tai Vilniuje, atvirkščiai, 27–40 m. gyventojų yra gerokai daugiau nei kitose amžiaus grupėse. Ypač ryškus gyventojų skaičiaus augimo „šuolis“ stebimas 25–30 m. amžiaus demografinėje grupėje. Tiesa, prognozuojama, kad 2022 m. pradžioje jis Vilniuje jau nebus toks ryškus. Taigi, tai puikiai iliustruoja, kur „pradingsta“ bent dalis 25–40 m. amžiaus kitų Lietuvos savivaldybių (ypač – kaimiškų) gyventojų. Bet tai tik mažesnioji dalis, nes didesnioji tiesiog emigruoja“, – pripažino tyrėjas.

Užfiksavo naują bangą, kuri vis stiprėja

Anot R. Tučo, nors nieko gero nežadančios demografinės tendencijos išryškėjo dar praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai imtas stebėti gana spartus gimusių vaikų skaičiaus mažėjimas (žemiausią lygmenį pasiekė 2002–2006 m., kai kasmet Lietuvoje gimdavo apie 29,5 tūkst. kūdikių), tai – dar tik „pusė bėdos“.

„Šiame šimtmetyje didžiausia Lietuvos demografine, o kartu ir socialine, politine, kultūrine problema tapo itin sparti gyventojų emigracija. Emigracija vyko ir anksčiau, tačiau Lietuvos narystė ES, atsivėrusios darbo rinkos Vakarų šalyse, socialinės ir ekonominės problemos lėmė itin spartų emigracijos augimą.

Intensyviausia emigracija buvo pirmąjį Lietuvos narystės ES dešimtmetį. Po to kiek aprimo, pradėjo augti grįžtančių į Lietuvą skaičius (reemigracija). Tai kėlė vilčių, kad emigracijos procesas bus suvaldytas ir Lietuvos demografinio nykimo tempai gerokai sulėtės. Tačiau 2015 m. kilo nauja ir pastaruoju metu vis stiprėjanti emigracijos banga“, – dėstė tyrėjas.

Docento teigimu, viena ketvirtoji Lietuvos populiacijos prarandama dėl gyventojų natūraliosios kaitos, o trys ketvirtosios – neigiamo gyventojų migracijos saldo pasekmės.

Tyrimą dar vadina optimistiniu: tikrąją padėtį išduos gyventojų surašymas

„Abejonių nekyla, kad statistinius duomenis patikslins 2021 m. planuojamas visuotinis gyventojų ir būsto surašymas. Panašu, kad 2021 m., kaip ir 2011 m. surašymo metu, vyks savotiškas statistinių duomenų „perkrovimas“, tad surašymo rezultatai gali gerokai pakeisti bendrą vaizdą. Ypač – regioniniu aspektu.

2011 m. gyventojų surašymo patirtis rodo, kad surašymo metu gyventojų Lietuvoje buvo mažiau, nei kad rodė „einamoji“ statistika. Tad šio, tik „einamąja“ statistika paremto tyrimo metu gautą rezultatą galima vadinti optimistiniu“, – aiškino R. Tučas.

Prognozių skaičiavimui tyrime naudoti gyventojų skaičiaus kaitos koeficientai, paskaičiuoti vedant vidurkį iš pastarųjų 5 metų (2012–2016 m.) gyventojų skaičiaus kaitos, atsižvelgiant į koeficientus kiekvienai amžiaus grupei (85 amžiaus grupės) ir kiekvienai savivaldybei (60) atskirai ir darant prielaidą, kad demografinės tendencijos artimiausius 5 metus (2017–2021 m.) išliks panašios, kokios buvo pastaruosius 5 metus (2012–2016 m.).

„Didelė tikimybė, kad tikrovėje gyventojų skaičiaus kaitos tendencijos bus dar spartesnės, nes tikėtina, kad emigracijos tempai 2017–2021 m. laikotarpyje vidutiniškai bus intensyvesni, nei jie buvo 2012–2016 m. laikotarpyje“, – spėjo jis.

Neišmanymas trukdo priimti adekvačius sprendimus

Pasak pašnekovo, tyrimo rezultatų viešinimas šiuo metu yra itin prasmingas, nes negatyvios demografinės tendencijos vis gilėja. Nors jos plačiąja prasme yra žinomos, tačiau detaliau neva vis dar nesuvoktos.

„Akivaizdi procesų gilesnio pažinimo stoka trukdo politikams ir kitiems atsakingiems asmenims priimti adekvačius sprendimus, todėl labai dažnai valdžią atstovaujančių žmonių galvoje gimstančios idėjos (pavyzdžiui, regioninės politikos gairės, emigrantų susigrąžinimo siekis ir pan.) yra gerokai atitrūkę nuo realybės“, – DELFI dėstė R. Tučas.

Jis pripažino visuomet stebėjęsis, kad demografiniuose tyrimuose paprastai apsiribojama praeityje buvusios ir esamos situacijos analize, tačiau vengiama prognozuoti. O jei jau kas ir prognozuoja, tikino, tai susidaro įspūdis, kad po maždaug 30-ies metų Lietuva bus pustuštė.

„Netikiu tokiomis prognozėmis, nes pasaulyje augant gyventojų skaičiui ir daliai jų plūstant į Europą, po 30 metų Lietuvoje galbūt gyvens gerokai daugiau žmonių, nei dabar. Tik svarbu, kokie jie bus. Ar mums svetimi ir jaučiantys priešiškumą, ar draugiški, perėmę mūsų vakarietiškas liberalios demokratijos vertybes“, – svarstė tyrėjas.

Naujos migrantų bangos – neišvengiamos

Anot R. Tučo, jau prieš tūkstančius metų į Europos žemumą bangomis plūdo kitų kraštų žmonės, čia adaptavosi, genai maišėsi su vietos gyventojų ir to rezultatas – mes, europiečiai, lietuviai.

„Naujos migrantų bangos yra neišvengiamos, o, vertinant augančius visuomenės senėjimo rodiklius ir darbo jėgos stygių, netgi pageidautinos. Tik tai turėtų adekvačiai suvokti Europos šalių vyriausybės. Ne kurti beprasmius barjerus, erzinti tuos žmonės ir, galiausiai, išugdyti priešiškumą mums, o apgalvotai juos integruoti, skatinti perimti mūsų kalbas, vertybes, mūsų kultūros bruožus, netgi visą mentalitetą. Štai tokio optimistinio scenarijaus rezultate net ir po šimtmečių išliks Vakarų civilizacija, tik taip išliksime ir mes, lietuviai. Kažkiek pasikeitę, gal net ir išvaizda, bet išlaikę esmines vertybes, svarbiausius kultūros bruožus, kalbą“, – mokė docentas.

Tiesa, pats jis nusprendė gyventojų kaitos rodiklius prognozuoti 5 metams į priekį, nes tai – gerokai patikimiau.

„Aišku, galima bandyti ir 10-čiai metų ir t.t., techniškai tai nėra sudėtinga, tačiau ar rezultatai bus pakankamai tikslūs? Juk net ir 10-ies metų perspektyvoje sunku nuspėti geopolitinį kontekstą. Pavyzdžiui, gal kažkas pasikeis pas mūsų rytų kaimynes? Gal Baltarusija demokratizuosis, atvers sienas? Gal buvę priešininkai taps draugais ir integracijos su Vakarų šalimis siekiančios Baltarusijos, o gal ir Rusijos, prekės pajudės per mūsų uostus? Per 5 metus gal to nenutiks (nepanašu, kad kažkas keistųsi), o per 10 – kas žino, gali“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

Komentarai (14)