„Melšiu šitą karvę“. Pensininkas rado spragą, kaip laimėti loterijas ir jau uždirbo milijonus dolerių (11)
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
G.Selbee skaičiavimai parodė, kad laimėjimo tikimybė Masačiusetse irgi nebloga. Tiesa, bilietų teks važiuoti 1200 km.
Per pažįstamų pažįstamus Geraldas susitarė su dviem loterijos bilietų platinimo vietų savininkais, kad aukso puodo „griūties“ savaitę jie su Marjorie atvažiuos ir terminaluose atsispausdins bilietus. Formaliai parduotuvėlių savininkai prisijungė prie „GS Investment Strategies“ ir pasamdė du pensininkus bilietų spausdinimui. Dirbdami po 10 valandų per dieną be pertraukos, per pirmąjį atvažiavimą Selbee'iai atspausdino 60 tūkstančių bilietų už 120 tūkstančių dolerių, rankomis visus juos patikrino ir namo išsivežė 58 tūkstančius gryno pelno (iš viso laimėjo 178 tūkstančius). Po šešių metų „korporacija“ Masačiusetse įsigydavo po daugiau nei 350 tūkstančių bilietų, išleisdama 700 tūkstančių dolerių, o laimėjimas pasiekė 998 tūkstančius.
Rojus baigėsi
Masačiusetso loteriją organizuojanti kompanija galėjo sekti parduotų bilietų skaičių ir aptikti neįprastą jų pardavėjų elgesį – tačiau, panašu, dviejų taškų, kur triūsė Selbee'iai, veikla jų nesudomino. Kaip vėliau paaiškino Geraldas, jis nebuvo pirmasis supratęs, kaip galima užsidirbti iš loterijos: valstijoje buvo ir daugiau asmenų ar grupių, naudojančių panašią strategiją. Per penkerius metus Geraldas ir Marjorie lankydavosi Masačiusetse po 6–9 kartus per metus, visada laikydamiesi pradinės strategijos: spausdindavo bilietus, juos tikrindavo, išsigrynindavo laimėjimus ir pinigus kartu su nelaimėjusiais bilietais parsiveždavo namo. Nelaimėjusius bilietus jie saugojo, jei JAV mokesčių tarnyba susidomėtų jų pajamų kilme.
Iki 2009 metų Selbee'iai loterijoje iš viso laimėjo 20 milijonų dolerių, ir gavo 5 milijonus gryno pelno (atskaičius loterijos bilietų kainą ir mokesčius). Jų gyvenimo būdas menkai pasikeitė – jie galėjo skraidyti atostogauti privačiu lėktuvu, tačiau Marjorie net neįsigijo indaplovės – vietoje to šeima kaupė pinigus juodai dienai (buvo pasaulinės finansų krizės įkarštis) ir apmokėjo anūkų mokslus. Per visą laiką „korporacija“ pralaimėjo tris kartus – vieną kartą 2007 metais, kai kažkam pavyko atspėti visus 6 skaičius, grupė prarado 360 tūkstančių dolerių. Tačiau Geraldas sustoti neketino: „Melšiu šią karvę, kol ji dar laikosi ant kojų“, – sakė jis.
Finalas atėjo netikėtai. 2011 m. birželį, laikraščio „Boston Globe“ žurnalistei Andrea Estes paskambino kažkoks tarnautojas, pataręs jai panagrinėti Masačiusetso loterijos laimėtojų, per pastaruosius metus laimėjusių daugiau nei 20 kartų ir daugiau nei 20 tūkstančių, ataskaitas. Tokias ataskaitas loterijos organizatorius siųsdavo įvairioms valstybinėms tarnyboms, kad jos galėtų rasti žmones, vengiančius mokėti mokesčius ir alimentus. Sąraše A.Estes labai greitai aptiko „GS Investment Strategies“ korporaciją ir kitas, reguliariai laiminčias daug pinigų grupes – tarp kurių ir keli MIT studentų susivienijimai.
Tiriamasis A.Estes straipsnis „Boston Globe“ pasirodė 2011 metų liepos 31 dieną. Jame pažymima, kad bet kas, galintis išleisti daugiau nei 100 tūkstančių loterijos bilietams aukso puodo „griūties“ savaitę, „praktiškai garantuotai“ gaudavo pelną – ir tai vyksta, savaime suprantama, eilinių žaidėjų, kurių šansai gerokai mažesni, sąskaita. Žurnalistės skaičiavimais, vos trims organizuotoms žaidėjų grupėms galėjo tekti du trečdaliai visų laimingų bilietų.
Istorija tapo sensacija. Temą pasigriebė stambūs nacionaliniai leidiniai, politikai ėmėsi kritikuoti loterijos mechanizmą, į laikraštį rašė žmonės, pasakoję, kad visada taip ir žinoję, jog kai kas iš to pelnosi. Po 2 dienų Masačiusetso valstijos iždas paskelbė, kad „Cash WinFall“ per metus bus uždaryta, o kol kas parduotuvėms bus draudžiama pardavinėti loterijos bilietus už daugiau nei 5000 dolerių per dieną.
A.Evarte gyvenantį G.Solbee naujiena šokiravo. Publikacijoje jis buvo vaizduojamas kitų sąskaita turtėjantis nusikaltėlis, tačiau juk jis žaidė griežtai laikydamasis taisyklių. Taip, jis pirkdavo daug bilietų – tačiau tai nebuvo uždrausta, o jo pinigai ėjo į valstijos biudžetą. Jei ką nors ir galima apkaltinti, tai tik loterijos organizatorius, kurių kišenėn byrėjo po keliasdešimt centų nuo kiekvieno paprasto žmogaus išleisto dolerio. Norėdamas pasiaiškinti, Geraldas davė interviu A.Estes, kuriame papasakojo, kaip viena iš konkuruojančių su juo grupių išties manipuliavo loterija. Žurnalistė paskelbė dar du straipsnius, sukėlusius valstijoje naują visuotinio nepasitenkinimo bangą ir privertusius valdžią ištirti galimus piktnaudžiavimus.
„Tik ieškojau dėsningumų“
Geraldas ir Marjorie paskutinį kartą loterijoje dalyvavo 2012 metų sausį. Po to atlikti skaičiavimai parodė, kad per 9 žaidimo metus dviejose valstijose jie išsigrynino maždaug 27 milijonus dolerių, ir gavo 7,75 milijono ikimokestinio pelno – kuris buvo padalintas tarp „GS Investment Strategies“ dalininkų.
Po pusmečio, 2012-ųjų liepą, Masačiusetso valstijos inspektoriaus ataskaitoje nuspręsta, kad G.Selbee pažeidė dalyvavimo loterijoje taisykles, spausdindamas bilietus savarankiškai (o kartais ir ne oficialiu pardavimo taškų darbo metu). Vis dėlto, ataskaitoje pabrėžiama, kad dėl tokio maniakiško loterijos bilietų pirkimo laimėjo visi – per 7 su puse „Cash WinFall“ veikimo metus valstijos biudžetas gavo apie 120 milijonų dolerių, iš kurių 40 milijonų sumokėjo stambūs žaidėjai, savo ruožtu niekaip netrukdę visiems kitiems pirkti tiek bilietų, kiek tik norėjo, ir nekeitę kiekvieno atskiro bilieto galimybių.
Apibendrinant, Geraldui ir Marjorie būtų galima papriekaištauti (arba padėkoti – kaip pažiūrėsi) tik dėl iliuzijų sugriovimo. Pasaulyje, kur turtingieji turi daugiau galimybių nei skurdžiai, loterija buvo laikoma lygių galimybių procesu: atrodė, joje tiek pirmų, tiek antrų šansai vienodi – blogi, tačiau vienodi.
Bet Selbee'ių veikla įrodė, kad netgi loterija – dar vienas kapitalizmo įrankis, kurį galima panaudoti savo interesams – jei pavyzdžiui turi atitinkamą išsilavinimą ar pinigų. Bet ar Selbee'iai kalti, kad sistema taip veikia? „Ieškau dėsningumų. Štai ir viskas, jokių garantijų“, sako Geraldas Selbee.
