Pentagone prognozuojamas Kabulo vyriausybės žlugimas per metus. Talibai demonstruoja, kad nėra suinteresuoti ilgu kraujo liejimu

Rugsėjo viduryje JAV kariuomenė su sąjungininkais pasitrauks iš Afganistano, kuriame išbuvo 20 metų. Kontingento išvedimą lydi ryžtingas „Taliban“ (uždrausto RF) puolimas – per pastaruosius du mėnesius savo kontrolei padvigubinusio kontroliuojamų rajonų skaičių. Amerikiečių pasitraukimo demotyvuoti afganų kariai bėga kur papuola – kai kuriuos iš jų netgi tenka priglobti Tadžikistanui. Pentagone Kabulo režimo tikimasi per metus. Maskva, atrodo, pasirengusi bendradarbiauti su bet kuriais šio karo nugalėtojais. Visgi talibų sustiprėjimas gresia Rusijai didžiulėmis problemomis.

Kas vyksta

Prasidėjus amerikiečių kariuomenės išvedimui iš Afganistano, talibai ėmėsi plataus vyriausybinių pajėgų puolimo. Grupuotė mūšin metė visus rezervus iš Afganistano pietų ir Pakistano. Tuo tarpu NATO kariuomenės jie neatakuoja – leidžia ramiai išeiti.

Long War Journal vertinimu, dabar talibai visiškai kontroliuoja 157 šalies rajonus iš 407, dar tiek pat lieka ginčytini. Gegužės 1 d. „Taliban“ kontroliavo vos 73 rajonus. Ashrafo Ghani vyriausybė Kabule tvirtai laiko tik patį šalies centrą. Pentagono vertinimu, ji gali žlugti per 6–12 mėn. po amerikiečių kariuomenės pasitraukimo.

Talibai aktyviausiai atakuoja šiaurėje, provincijas, kuriose veikė JAV lojalūs karo vadai. Grupuotė užgrobė ~70% rajonų, besiribojančių su Tadžikistanu, Uzbekistanu ir Turkmenistanu. Taip jiems pavyko įgauti praktiškai viso krovinių srauto iš šiaurės kontrolę. Pasak Badakhshan provincijos Tarybos nario Mohib-ul Rahmano, kovotojai šiaurinius rajonus užgrobia beveik be kovos – vyriausybės kariuomenė tiesiog bėga nuo jų.

Liepos 3 dieną daugiau nei tūkstantis afganų kariškių bėgo iš Badakhshano į Tadžikistaną, kurio valdžia sutiko juos priimti. Kiti kariškiai ir policininkai tiesiog pasiduoda talibams. Grupuotė pabrėžia, kad su įkaitais elgiasi humaniškai – leidžia jiems grįžti namo ir netgi apmoka transportą.

Siekdama sulaikyti talibų spaudimą, birželio gale vyriausybė pradėjo kurti vietinį pasipriešinimą, veikiantį po spec. tarnybų egida. Toks pasipriešinimas pasižymi etniškumu – tadžikai, uzbekai, turkmenai, hazarai (vienintelė šiitų tauta šalyje, kurią engia talibai) baiminasi priespaudos iš „Talibano“, kurio dauguma dalyvių – puštūnai.

Tadžikų pasipriešinimui vadovauja legendinio modžahedų vado ir Šiaurinio aljanso vadovo, 2001-ųjų rugsėjo 9 dieną teroristų nužudyto Ahmad Shah Massoudo sūnus Ahmad Massoud. Uzbekų pasipriešinimui vadovauja Abdul Rashid Dostum – šacho Massoudo Šiaurinio aljanso partneris ir iki pernai – Afganistano viceprezidentas. Dostumą, kaip turkiškai kalbančios tautos lyderį palaiko Turkija.

Tokie su žeme susiję ir save aprūpinti galintys daliniai su kovotojais turėtų grumtis geriau, nei griūvanti oficiali armija, – dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį būtent partizanai priešinosi talibams šalies šiaurėje. Visgi, kaip pastebi afganas politologas Enayat Najafizada, jei vyriausybė praras tokio ginkluoto pasipriešinimo dalinių kontrolę, jie gali pereiti į vietinių autoritetų kontrolę ir pradėti tarpusavio kovą, sustiprinsiančią chaosą ir anarchiją šalyje.

Liepos 6 dieną „Talibano“ ir Afganistano vyriausybės atstovai paskelbė, kad derybos pajudėjo ir jau rugpjūtį gali būti paskelbta taikos sutartis. Beje, talibų pažadus reikia vertinti itin atsargiai – jie neseniai nutraukė beveik visus susitarimus su Donaldo Trumpo kabinetu.

Kas bus su Afganistanu

Nepaisant sparčiai prastėjančios situacijos, amerikiečiai tvirtai laikosi sprendimo kartą ir visiems laikams palikti Afganistaną. Į Kabulo maldas karinę misiją pratęsti, Vašingtonas įsiklausyti nenori.

Joe Bidenas pažadėjo grąžinti visus karius, išskyrus ⁠650 kareivių, saugančių diplomatinius objektus ir oro uostą, iki rugsėjo 11 d. – dvidešimtųjų teroristinio akto Niujorke metinių. Tačiau viskas krypo taip, kad amerikiečiai šalį paliks dar iki liepos galo. Išvydusi tragiškas skubaus kariuomenės išvedimo pasekmes, JAV karinė vadovybė nusprendė pasitraukimą sulėtinti.

Liepos pradžioje Pentagonas pratęsė kontraktus su afganais rangovais, padedančiais ginkluotosioms pajėgoms aptarnauti Afganistano aviaciją, kurios didžiąją dalį sudaro sraigtasparniai „Black Hawk“ – tik jie suteikia kariuomenei strateginį pranašumą prieš kovotojus, – o taip pat pažadėjo išvedimą užbaigti iki rugpjūčio pabaigos.

JAV pajėgų išvedimo iš Afganistano nesavalaikiškumą puikiai supranta kontingento vadas, generolas Austin S. Miller, talibus vertinantis kur kas negatyviau, nei civiliai Trumpo ir Bideno administracijų diplomatai. Birželio 29 dienos spaudos konferencijoje jis konstatavo, kad amerikiečių pasitraukimas pakirto Afganų karių kovinę dvasią, o talibai ryžtingai artėja prie vyriausybės nuvertimo. Pasak generolo, šalis yra vos per žingsnį nuo pilietinio karo daugeliu frontų, kurioje ginkluoto pasipriešinimo daliniai gali prisijungti prie talibų ar pradėti kovoti tarpusavyje.

Amerikiečius Afganistane gali pakeisti turkai. Tokią galimybę birželį vykusiame NATO vadovų susitikime svarstė R. T. Erdoganas ir Bidenas – po jo aljanso generalinis sekretorius Jens Stoltenberg užsiminė, kad Turkijai gali būti perduota strategiškai svarbaus Kabulo oro uosto, per kurį į šalį atvyksta diplomatai, kariškiai ir humanitarinė pagalba, apsauga. Turkai oro uosto apsaugoje dalyvauja jau šešis metus – drauge su amerikiečiais, prancūzais ir vengrais.

Turkija Afganistane dalyvauja jau daug metų, ypač regionuose kur gyvena tiurkų tautos – uzbekai ir turkmėnai. Turkijos labdaringi fondai Afganistane rengia mokyklas ir teikia mokslo stipendijas civiliams specialistams, kariškiams ir policininkams.

Be to, Ankara suderinusi kontaktus su talibais, kurie simpatizuoja turkams, kaip stipriai islamiškai tautai. Turkija bendradarbiauja su Pakistanu, kuris remia „Talibaną“, ir kurio teritorijoje yra pagrindinės jo bazės. Tarp kitko, talibai jau pareiškė nesirengiantys pakęsti jokios svetimos karinės jėgos, neišskiriant ir turkų.

Kaip sako MGIMO Tarptautinių tyrimų instituto vyr. mokslinis darbuotojas Ivanas Safrančukas, nė viena Afganistane veikianti jėga nėra pajėgi visiškai kontroliuoti šalį, neįvesdama „griežčiausios diktatūros ir neišpjaudama visų idėjinių, politinių ir karinių priešininkų“. Jis įsitikinęs, kad šalį palikus užsienio pajėgoms, įvairios konflikto pusės gali suformuoti naują konsesusą. Prieš tai jie pasilygins jėgas – todėl galima tikėtis trumpalaikių karinių veiksmų paaštrėjimo.

Safrančukas spėja, kad talibai turi du kelius – susitaikyti su kitomis jėgomis ir drauge su jomis atkurto naują politinę konfigūraciją, kurioje atstovautų konservatyvių puštūnų interesus, – arba pasielgti kaip dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir vėl sudaryti sąjungą su tarptautiniais džihadistais iš IV ar „Al Qaeda“ (organizacija uždrausta RF), kurios likučiai šalyje tebeveikia. Pirmasis kelias teoriškai gali lemti taiką Afganistane.

Brookings universiteto vyr. mokslo darbuotoja Vanda Felbab-Brown piešia keturis situacijos Afganistane vystymosi scenarijus.

• Susitaikymas. Talibai sutiks nusiginkluoti ir pradės dalyvauti legalioje demokratinėje politikoje. Kai kurie jų daliniai taps Afganistano armijos dalimi. Režimas liks praktiškai toks, kokį sukūrė amerikiečiai. Toks scenarijus tyrėjai atrodo menkai tikėtinas – tam Ghani vyriausybei reikėtų sustabdyti talibų spaudimą ir priverti sėsti prie derybų stalo.
• Sandėris tarp talibų ir dalies civilinės vyriausybės. Kai kurie valdančiojo politinio Kabulo elito atstovai pereis į kovotojų pusę, jeigu šie garantuos jiems dalį politinės valdžios. Tokiu atveju talibai stos prie šalies vairo, tačiau jų viešpatavimas nebus totalus, kaip buvo 1996–2001 metais. Režimo konfigūracija gali priminti Iraną, kur aukščiausia valdžia priklauso dvasininkijai, tačiau karinių ir pasaulietinių vadovų svoris nemenkas. Žmogaus teisės bus iš dalies apribotos.
• Greita talibų pergalė. Visiškai išvedus amerikiečių pajėgas, kovotojai gali ryžtingai užgrobti visus svarbiausius miestus. Tačiau norint apjungti šalį, jiems vis viena teks pasidalinti valdžia su šiaurės klanų lyderiais, todėl finalas bus maždaug toks, kaip ir antrajame scenarijuje.
• Užsitęsęs karas ir šalies subyrėjimas. Talibai nesugebės greitai įveikti vyriausybės pajėgų arba laimės, tačiau atsisakys dalintis valdžia su šiauriniais klanais. Kad šalis suskils į šiaurę ir pietus, Felbab-Brown abejoja – kitaip nei 1996-aisiais, šį kartą šiauriniai klanai gerokai atskiresni, o „Talibanas“ į savo gretas pritraukia vis daugiau tadžikų ir jau nebėra griežtai monoetnine grupuote, be atodairos represuojančia visas kitas tautas. Talibams priešinsis vietiniai etniniai ir klaniniai ginkluoto pasipriešinimo kovotojai, tuo pačiu galintys kariauti ir tarpusavyje.

Felbab-Brown pažymi, kad talibams daug naudingiau bus pasidalinti valdžia ir pakovoti už legitimumą Vakarų akyse – taip jie galėtų keleriopai padidinti savo politinę naudą. Todėl antras ir trečias scenarijus atrodo labiausiai tikėtinas. Tokiu atveju tarptautinė bendruomenė galės priversti grupuotę suformuoti santykinai humanišką režimą, kuriame etninės mažumos bus atstovaujamos valdžioje, o moterys įgis bent kokias teises. Ir jeigu tikėsime nekonkrečiais, tačiau viltį teikiančiais pranešimais iš Dohos, kur vyksta kovotojų ir vyriausybės derybos, situacija vystosi būtent šia kryptimi.

Ką darys Rusija

Vargu ar Rusija rimtai ketina dalyvauti konflikto sprendime. Daugelis Rusijos ir užsienio ekspertų mano, kad Kremliui iš principo nėra svarbu, kas vadovaus Afganistanui – Ghani vyriausybė ar „Talibanas“. Vanda Felbab-Brown pažymi, kad kelis pastaruosius metus Rusija (kaip ir Iranas) tuo pačiu metu ir padėjo šiaurinių klanų kovotojams ir mezgė kontaktus su talibais.

Oficialiu lygiu Rusija kol kas stengiasi problemą sumenkinti. RF URM atstovė Marija Zacharova liepos 1 d. spaudos konferencijoje apibūdino talibų spaudimą kaip „tradicinį šiai šaliai sezoninį karinį paūmėjimą“, kuris greitai baigsis. Be to, ji užtikrino, kad už Afganistano ribų konfliktas neišplis.

RF URM derasi su vyriausybe Kabule. Apie karinį palaikymą nekalbama – šalys svarsto tik dalinimąsi žvalgybos informacija ir ekonominę pagalbą. RF prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad kariuomenės įvedimas į Afganistaną nesvarstomas. Tačiau Putinas pažadėjo, kad jeigu pasienyje situacija paaštrės, Rusija gali suteikti karinę pagalbą Tadžikistanui tiek remiantis dvišaliais susitarimais, tiek ir kaip Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos narei.

Pagrindinė grėsmė Rusijai – padėties Vidurinėje Azijoje destabilizacija. Daugelis stebėtojų baiminasi, kad įsitvirtinę Afganistano šiaurėje, talibai gali įsiveržti į Uzbekistaną ir Tadžikistaną. Tadžikistano armija jau atliko mobilizaciją, pašaukusi 20 tūkstančių rezervistų (lig tol armijoje buvo vos 9 tūkstančiai karių).

Tačiau Afganistano politikos tyrimų centro vadovas Andrejus Serenko įsitikinęs, kad karino puolimo nebus. Netiki jis ir rimtu pabėgėlių iš Afganistano antplūdžiu į Vidurinės Azijos šalis. Eksperto nuomone, daug didesnė problema gali būti Islamo Valstybės reakcija – ji nepasirengusi pakęsti ideologinių konkurentų.

„Bėda ta, kad Centrinės Azijos šalių valdžios rengiasi realiam atskirų kovotojų grupių įsiveržimui, neįtardamos, kad jų idėjos ir gyvenimo stilius jau užkrėtė žmonių protus“, – aiškina Serenko. „Dešimt ar šimtas per sieną besistengiančių įsiveržti kovotojų realios grėsmės nekelia. Jie bus likviduoti pasienio mūšiuose. O štai idėjų eksporto, propagandinių lozungų rusų ir nacionalinėmis Centrinės Azijos kalbomis vien ginklu sustabdyti nepavyks“.

Politologas mano, kad „Talibano“ stiprėjimas gali padidinti konkurenciją „džihado rinkoje“. IV, į kurio ideologines pozicijas pretenduoja talibai, gali pasistengti vėl stoti į kovą dėl jaunų musulmonų protų ir pradėti naujas propagandines kompanijas, o taip pat užsiimti teroro aktais – dabar jau Vidurinės Azijos ir Rusijos teritorijoje. „Ir, kad ir kaip paradoksalu, tačiau demonstratyvus talibų susitelkimas į Afganistaną gali IV projektui suteikti naują impulsą ir naują patrauklumą“, – konstatuoja Serenko.

Dar viena grėsmė – narkotikai. Dešimtajame dešimtmetyje „Talibanas“ milžiniškus pinigus uždirbdavo iš heroino, kurį parduodavo ir SNG. Antroje to dešimtmečio pusėje Rusijos heroino epidemijos pikas sutapo su laiku, kai talibai buvo užgrobę visą Afganistaną.

Dabar talibų laboratorijose be heroino gaminamas ir metamfetaminas. JAV kariškių vertinimu, 60% „Talibano“ biudžeto pajamų sudaro mokesčiai iš narkotikų gamybos ir pardavimo grandinės dalyvių. Amerikiečiai vykdė aviacinio narkotikų laboratorijų naikinimo reidus. Tačiau dabar tokių operacijų nebus. Šiaurinius pasienio rajonus užėmę talibai vėl galės užversti Rusijos rinką pigiais narkotikais.

Конец войны за новый мир. Оплотом либеральных ценностей останется только Запад

Komentarai (65)