Aštuntojo dešimtmečio gale, toliaregiškojo Deng Xiaoping vadovaujami kinų reformatoriai, žvelgdami į atsilikusią ir dezorganizuotą kolektyvinę ekonomiką, priėjo prie išvados, kad audringas gyventojų gausėjimas trukdys šaliai išbristi iš nuolatinio skurdo. Kinų veikėjai gerai žinojo savo šalies istoriją: nuo 1500 iki 1700 m. Kinijoje gyventojų daugėjo maždaug tokiu pat tempu, kaip ir Vakarų Europoje, tačiau XVIII amžiuje prieaugis stipriai paspartėjo. Tai buvo taikos ir klestėjimo laikas, ir tapo įmanoma neregėtai padidinti žemės ūkio produkcijos gamybą – ryžių ir kviečių derliai Kinijoje padvigubėjo, ar net patrigubėjo. Iš Amerikos atvežus naujas kultūras, tarp kurių kukurūzai ir batatai, buvo galima padidinti žemės ūkio produktyvumą. Tokiu būdu kai kuriuose Kinijos rajonuose gyvenimo lygis išaugo netgi anksčiau nei pramonės revoliucijos lopšyje – Anglijoje. Nuo 1800 iki 1950 m. gyventojų daugėjimas Jangdzės žemupyje faktiškai sustojo, nors tai lygiai taip pat susiję ir su pernelyg intensyvia žemdirbyste, politiniu nestabilumu, pilietiniais karais ir užsienio intervencijomis.

Tačiau vėliau, nepaisant šeštojo dešimtmečio gale „Didžiojo šuolio“ programos realizavimo išprovokuoto siaubingo bado ir septintojo dešimtmečio „Kultūrinės revoliucijos“ sukeltų suiručių, KLR gyventojų kiekvieną dešimtmetį nuo 1950 iki 1979 m. daugėjo 120–150 mln. žmonių. Kuomet į valdžią atėjo Deng Xiaopingas, Kinijai nedaug trūko, kad taptų pirmąja šalimi, kurioje gyvena daugiau, nei 1 mlrd. žmonių. Deng Xiaopingas ir jo bendražygiai pamanė, kad nieko nesiėmus, Kinijai nepavyks išvengti ekonominės katastrofos. Taigi, 1979 m. buvo įvesta „viena šeima — vienas vaikas“ politika.

Tik bėda, kad politikai nežinojo realios situacijos. Iš tiesų Kinijoje gimstamumas ryžtingai mažėjo jau nuo septintojo dešimtmečio. Didžiąja dalimi dėl analogiškus procesus visame pasaulyje sukėlusių tų pačių faktorių: urbanizacijos, didėjančio išsilavinimo lygio ir daugėjant dirbančių moterų, augančio siekio gerai aprūpinti nedaug vaikų, o ne prigimdyti daugybę. Kinijos reformatoriai į problemą žvelgė vienpusiškai. Pateikiu skaičius: 1965 m. gimstamumas miestietiškuose Kinijos rajonuose buvo ~6 vaikai vienai moteriai. 1979 m., kai buvo įvesta vieno vaiko politika, jis jau buvo susitraukęs iki maždaug 1,3 kūdikio moteriai — gerokai žemiau už natūralų gyventojų atsinaujinimą, nes tam reikia, kad vienai moteriai tektų ne mažiau , nei 2 vaikai. Kaimiškuose Kinijos rajonuose septintojo dešimtmečio viduryje gimstamumas buvo apie 7 vaikus vienai moteriai, o 1979 m. šis rodiklis nukrito iki maždaug 3. Dėl vieno vaiko politikos realizavimo, miestuose gimstamumas miestuose sumažėjo nuo 1,3 iki 1,0, kaimuose — nuo 3 iki 1,5 vaiko. Kaip China Journal pažymėjo demografai „Kinijoje gimstamumo mažėjimas didžiąja dalimi nėra susijęs su „vieno vaiko“ politika. Gimstamumo sulėtėjimą sukėlė tie sprendimai, kuriuos, besikeičiant situacijai, priėmė žmonės, o ne vyriausybėje sėdinčių biurokratų valia. „Vieno vaiko vienai šeimai“ kampaniją didžiąja dalimi padiktavo politiniai sprendimai ir pseudomokslas, o ne reali būtinybė, ir juo labiau, ne patikimi demografiniai duomenys“, — apibendrino ekspertai.

2015 m. Kinija šios politikos visiškai atsisakė. Ar tai reiškia, kad antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje vėl pradės daugėti gyventojų? Kaip pažymi ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Amartya Sen, „socialinio moters statuso įsitvirtinimas užbaigė vieno vaiko politiką Kinijoje“. Kinės gali lengviau įgyti išsilavinimą ir daryti karjerą. Taigi, menkai tikėtina, kad šalyje daugės vaikų. Palyginimui: Taivanyje ir Pietų Korėjoje, kur vieno vaiko politika niekada nebuvo įgyvendinta, gimstamumas yra apie 1,1 vaiko moteriai — gerokai mažesnis už dabartinį žemyninės Kinijos 1,6 vaiko lygį. Galiausiai, populiarus šūkis „Geriausias kontraceptikas — ekonominis vystymasis“ pasirodė lygiai taip pat pritaikomas Kinijai, kaip ir bet kuriai kitai pasaulio šaliai.

Ironiška, bet vieno vaiko politika Kinijoje labiausiai pasireikš po kelių kartų̃. Iki 2030 m. KLR 90 mln. žmonių bus mažiau 15 – 35 metų amžiaus grupėje ir 150 milijonų daugiau vyresnių nei 60 metų amžiaus grupėje. Kinijoje vyksta didžiausias ir sparčiausias gyventojų senėjimo procesas pasaulyje.

Dabar nuolat girdime apie prekybos deficitą, technologijų vagystes ir verslininkais apsimetančius kinų šnipus. „Kas penkta kompanija skundžiasi, kad Kinija pavogė jos intelektualinę nuosavybę“ — tokia antraštė pasirodė 2019 metais Fortune žurnalo puslapiuose. Susidaro įspūdis, kad daugelio požiūriu, Kinija tik tuo ir užsiima, kad kuria intrigas JAV ir kitoms Vakarų šalims, ir visais leistinais (bet toli gražu ne tik) būdais siekia paveržti pagrindinės pasaulio ekonomikos titulą.

Tuo tarpu mažai žurnalistų ir politikų kalba apie tai, kokia amerikiečiams vartotojams naudinga kinų vieno vaiko politika. Intriguojantį nestandartino mąstymo pavyzdį rodo ekonomistai, aptikę netikėtą ryšį tarp gimstamumo ir santaupų. Dėl kultūrinių ypatybių vieno vaiko politika KLR sukėlė lyčių disbalansą: jaunų vyrų dabar maždaug 20% daugiau, nei jaunų moterų. „Lyčių santykio Kinijoje persikreipimas vedybų sferoje kelia chaosą“, — 2017 m. rašė The Economist. Jam antrino The New York Times: „Milijonai vyrų visoje Kinijoje švento Valentino dieną sutinka vienatvėje“.

Šioje situacijoje iniciatyvą parodė tėvai. „Dėl didelės konkurencijos vedybų rinkoje sūnus auginančios šeimos didina santaupas, siekdamos padidinti jų šansus susituokti“, — pažymi didžiulį duomenų masyvą išanalizavę ekonomistai Shang-Jin Wei ir Xiaobo Zhang. „Lyčių santykio atotrūkis praktiškai paaiškina nuo 1990 iki 2007 m. įvykusį 60% faktinį santaupų padidėjimą“. Šis fenomenas Kinijoje taip paplitęs, kad šalis, be visokiausios produkcijos, pradėjo eksportuoti ir savo santaupų perteklių. Nesulaikomas amerikiečių vartojimas didžia dalimi apmokėjo kinų šeimų santaupas. Jei Kinijoje nebūtų lyčių disbalanso ir iš jo kilusio aukšto santaupų lygio, amerikiečiams pastaruosius du dešimtmečius būtų tekę mokėti didesnius hipotekos ir vartojimo paskolų procentus. Pavyzdžiui, paskutiniu 20 metų hipotekos procentai būtų vidutiniškai 6%, o ne 5%, mėnesio įmokos būtų maždaug 25% didesnė, ir vartotojams būtų likę gerokai mažiau lėšų kitiems pirkiniams. Todėl ne veltui sakoma, kad nuo arbatos kainos Kinijoje priklauso namo kaina San Franciske.

Lyčių disbalansas Kinijoje taip pat paveikė vartojimą ir naujoje skaitmeninėje ekonomikoje. Atkreipkite dėmesį, kiek daug pinigų žmonės leidžia įvairiausiems skaitmeniniams pažinčių ištekliams. Atitinkamos platformos visame pasaulyje aptarnauja šimtus milijonų klientų, per metus šioms paslaugoms išleidžiantiems apie 5 mlrd. dolerių. Žmonės kreipiasi į juos, ieškodami potencialių partnerių santuokai, meilės romanui ar vienos nakties ryšių. Šiame kontekste išraiškingi įvairių šalių prenumeratorių išlaidų struktūros skirtumai. Jei Kinijoje vos 2% išlaidų tenka atsitiktinių pažinčių partnerių paieškai, tai Europoje ir JAV 21% išlaidų susijusios būtent su tokiomis tarnybomis: Ashley Madison, C-Date, First Affair, Victoria Milan, Tinder. Tuo tarpu Kinijoje 85% pinigų šioje sferoje išleidžiama tokiose nuolatinių porų paieška užsiimančiose platformose kaip Baihe ir Jiayuan. Europoje ir JAV tokiems ištekliams tenka vos 40% visų išlaidų. Tokią atskirtį lengva paaiškinti. Kinams nuolatinės partnerės (ne moters vienai nakčiai)paieška gerokai svarbesnė, nes lyčių disbalansas sukėlė tam tikra prasme visaliaudinę krizę. Nieko keisto, kad kinės tapo gerokai išrankesnės.

Mauro Guillén, Pennsylvanijos universiteto Whartono verslo mokyklos ekonomikos profesorius, piešia ne tokios jau tolimos ateities vaizdą. Pasaulis sparčiai kinta ir dabar — tačiau po dešimties metų jis galutinai taps nesuderinamu su mūsų tradiciniu jo tvarkos įsivaizdavimu, mano Guillén.
http://www.mauroguillen.com

Komentarai (3)