Adolfo Farsari - žmogus, kuris fotografavo Senąją Japoniją
(7)
Devintajame devynioliktojo amžiaus dešimtmetyje, tais laikais, kai daugumai europiečių kelias į Japonijos vidų buvo uždaras, italų fotografas Adolfo Farsari sugebėjo užfiksuoti nemažą skaičių Senosios Japonijos vaizdų. Jo darytos nuotraukos vėliau buvo realistiškai nuspalvinamos ranka ir iki šiol mums primena apie tą seniai išnykusį pasaulį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Jei laikytume, kad pačioje pirmojoje nuotraukoje užfiksuoti jaunuoliai tuo metu buvo dvidešimtmečiai, tai dabar jiems būtų apie 140 metų - žinoma, jei jie dar tebegyventų. Nors dažniausiai Farsari fotografuodavo pozuojančius asmenis, šios fotografijos mums suteikia vertingos informacijos apie vėlyvojo devynioliktojo amžiaus Japonijos aprangos stilių ir manieras. Farsari gyveno Yokohama mieste, tačiau jo kelionė iki kol jis ten galutinai apsistojo, buvo išties vingiuota. Savo karjerą jis pradėjo kaip kariškis ir kurį laiką tarnavo Sąjungininkų armijoje Amerikos Pilietiniame Kare. Galbūt anksčiau minėta Japonijos karių nuotrauka atspindi menininko domėjimąsi karinės paskirties dalykais, tačiau bet kuriuo atveju įmantriais šarvais apsirengę jaunuoliai atrodo įspūdingai.
Nors dabar autorius daugiausia prisimenamas dėl jo darytų portretų, nederėtų pamiršti ir Farsari užfiksuotų peizažų, kadangi jose mes galime pamatyti dalelę šio senovinio pasaulio. Be to, išlavinta fotografo akis tikrai atrasdavo tuos perlus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Farsari fotografuodavo daugiausia komerciniais sumetimais. Jo kompozicijos būdavo sudaromos taip, kad jas vėliau būtų galima parduoti Japonijoje besilankantiems svečiams iš užsienio. Jo peizažuose dažnai parodoma tai, ką mes pavadintumėme šiek tiek "pagražinta" ar netgi romantizuota Japonijos versija - tačiau tuo metu šis įvaizdis buvo labai gerbiamas.
Liberalių pažiūrų Farsari į Amerikos Pilietinį karą įsijungė siekdamas vergovės panaikinimo ir jo nuotraukos atspindi lygybės idėjas - moterys fotografuotos ne rečiau nei vyrai, o jų padėtis niekuomet nerodoma kaip žemesnė nei vyrų. Daugeliui Japonijoje niekada nesilankiusių žmonių šios nuotraukos formavo jų supratimą apie šią šalį, ir tam tikra dalimi grįžtamojo ryšio forma įtakojo pačių japonų savęs reprezentavimą kitoms tautoms.
Nautraukose matomi žmonės atrodo keistai šiuolaikiški, ir keistoka pagalvoti, jog visų jų jau nėra daugiau kaip šimtas metų. Vienoje autoriaus nuotraukų užfiksuota gatvės scena. Sunku nusakyti, kaip sudėtinga buvo devynioliktojo amžiaus pabaigoje pagauti tokį kadrą. Atsižvelgiant į to meto fotografinės įrangos galimybes, visiems šiems žmonėms būtų tekę stovėti ramiai vienoje vietoje keturias-penkias sekundes, kad nuotrauka gautųsi ryški ir neišsiliejusi. Šis mėginimas nebuvo šimtu procentų sėkmingas, nes ekspozicijos metu pasitaikė šiokio tokio judėjimo. Tačiau socialinės istorijos požiūriu nuotraukos vertė gavosi neįkainojama.
Nors Farsari į Japoniją atvyko devynioliktojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, savamoksliu fotografu jis tapo maždaug dešimtmetį anksčiau. Šioje profesijoje jis įžvelgė galimybę gyventi pasiturinčiai, tačiau nuotraukos nebuvo vienintelė prekė, kuriomis jis prekiavo. 1885 metais jis pradėjo bendrą verslą su japonu Tamamura Kozaburo. Kartu jie įsigijo jau iki tol egzistavusią fotostudiją "Japan Photographic Association". Niekas tiksliai nežino, kiek laiko tęsėsi Farsari ir Kozaburō partnerystė, tačiau neilgai. Vos per kelerius metus verslininkų keliai išsiskyrė ir jie pradėjo konkuruoti vienas su kitu. Bet neilgam.
Jau 1886 metais Farsari ir kiniečių fotografas Tong Cheong liko vieninteliai šalyje dirbę komerciniai fotografai - ne japonai. 1887 Farsari liko vienintelis užsienietis šios profesijos atstovas.
Be abejo, toks įvykių posūkis nemažai įtakojo Farsari populiarumą. Bėgant metams, jog nuotraukos plito pačiais įvairiausiais pavidalais - jos daugiausia pasirodydavo knygose, periodiniuose leidiniuose ir kelionių giduose. Tačiau jo darbas netgi transformavo pačią fotografiją. Vienas įžymiausių autoriaus darbų, kuriame užfiksuota aukštos visuomenės klasės moteris japonė vežama žmogaus tempiamu vežimu, visame pasaulyje buvo reprodukuojamas kinietiško porceliano dirbiniuose, drabužių audiniuose, medžio raižiniuose ir įvairiuose kituose gaminiuose. Dabar niekas negali atspėti, ar fotografuoti žmonės būtų pozavę kaip nors kitaip, jei būtų žinoję apie tokį būsimą jų nuotraukų populiarumą...
Iš Farsari darbų įkvėpimo sėkėsi ir menininkai. Puikus to pavyzdys yra nuotrauka, kurioje matoma Kyoto pagrindinė gatvė Shijo-dori. Ši 1886 metų nuotrauka tapo idėjų šaltiniu prancūzų dailininkui Louis-Jules Dumoulin, kuris 1888 metais šiam vaizdui pridėjo kelis savo potėpius ir sukūrė paveikslą pavadinimu "Carp Banners in Kyoto" ("Karpių vėliavos Kyote").
Farsari fotografijoje Kyoto miestas užfiksuotas eilinę dieną. Dumoulin'as paėmė originalų vaizdą ir jį pavertė japoniškos šventės interpretacija. Galbūt šiandien Farsari tokiam dailininkui iškeltų teisminį ieškinį dėl autorinių teisių pažeidimo...
Fotografo reputacija tuo metu nebuvo visiškai nepajudinama, be to, nesėkmių taip pat pasitaikydavo. 1886 metais paslaptingai kilęs gaisras sunaikino visus jo negatyvus. Silpnesnės valios žmogus galbūt toje pačioje vietoje tuo pačiu momentu būtų pasidavęs. Tačiau Farsari leidosi į pusės metų trukmės kelionę po Japoniją, kurios metu užfiksavo pakankamai nuotraukų savo archyvui sukurti ir vėl iš naujo atidarė savo studiją. Iki 1890 metų, kai jis išvyko iš japonijos, negatyvų skaičius viršijo tūkstantį.
Kuo gi ypatingas yra Farsari? Kaip jau minėta anksčiau, jis nebuvo vienintelis tuo metu Japonijoje lankęsis fotografas. Iš kitų jis išsiskiria aukštais (kaip to meto) fotografijos standartais, kurių jis laikėsi visuose savo darbuose. Jo metodai nemažai įtakojo fotografijos kaip meno šakos raidą Japonijoje - tai tikrai neblogai žmogui, kuris šią profesiją išmoko pats, siekdamas užsidirbti pragyvenimui. Galbūt tai kaip tik ir yra dar viena priežastis, dėl ko šį menininką pasaulis taip gerai prisimena – nes poreikis užsidirbti pragyvenimui buvo puikiai suderintas su jo įgimtais ir išlavintais verslumo įgūdžiais. Tai lėmė Farsari nuotraukų sklaidą daugelyje valstybių, o kartu su tuo augo ir jo, kaip fotografo, reputacija.
Nors savo dienomis autorius buvo neįtikėtinai populiarus, dvidešimtajame amžiuje atsirado nemažai Farsari darbų kritikų, kurie "badė pirštais" ir kritikavo patį fotografą. Esminiai kritikų teiginiai būdavo sugalvojami neįvertinant to meto technologinių įrangos parametrų - Farsari buvo "kaltinamas" dėl jo darbų kokybės netolygumo ir dėl to atsirandančio "netinkamumo" gamybai dideliais kiekiais. Kiti jo darbus atmesdavo kaip ekvivalentą turistiniam kičui, kurio apraiškų galima rasti daugumoje šiandieninės komercinės produkcijos. Tačiau vėliau Farsari darbai vėl pradėti vertinti, o jo kūrinių istorinis ir meninis reikšmingumas vėl pripažintas. Dabar nemažai autoriaus reprodukcijų saugoma daugelio istorijos ir meno muziejų kolekcijose.
Farsari nuotraukoms daryti naudodavo aukščiausios kokybės fotografinį popierių, kokį tik galėdavo rasti, o spalvinimui samdydavo puikius dailininkus ir jiems parūpindavo geriausius dažus. Rezultatai gaudavosi neįtikėtini.
Nors Farsari nuotraukas buvo galima įsigyti po vieną, verslininkas suprato, jog tikruosius pinigus jis galės uždirbti tik iš kolekcionierių. Šiuo tikslu jis pradėjo kurti specialius jo nuotraukoms kolekcionuoti skirtus albumus. Jo studijoje buvo daromos monochrominės reprodukcijos, kurias vietiniai menininkai vėliau nuspalvindavo. Vėliau jos būdavo klijuojamos ant rankomis dekoruotų albumo lapų; šie būdavo įrėminami ir didele kaina parduodami suinteresuotiems pirkėjams.
Jis taip pat daug nuotraukų parduodavo Japoniją aplankyti atvykusiems europiečiams ir amerikiečiams. Be to, nemažas pajamų šaltinis būdavo individualios nuotraukos, kurias čia apsistoję užsieniečiai norėdavo pasidaryti sau prisiminimui. Žinoma, jos buvo brangios, tačiau tai tik dar labiau traukė klientūrą.
1889 metais Farsari pradėjo galvoti apie sugrįžimą į gimtąją Italiją ir vėl gauti šios šalies pilietybę. Pilietybės fotografas atsisakė iškeliavęs į JAV. Kaip ir galima tikėtis iš tokio "personažo", siekdamas palengvinti savo sugrįžimą į asvo gimtąją šalį, Farsari pats 1889 metais padovanojo prabangų nuotraukų pačiam Italijos karaliui.
Jo prašymas vis gi buvo išgirstas, ir netrukus Farsari su savo dukra Kiku (kuri gimė Japonijoje) parkeliavo į Italiją. Nors į namus jis grįžo, neaišku, ar jam buvo pakartotinai suteikta Italijos pilietybė. Farsari mirė savo gimtajame Vicenza mieste 1898 metais.
Nepaisant jo išvykimo, jo studija Japonijoje veikė ir toliau. Verslą perėmė fotografo patikėtinis ir buvęs šios studijos valdytojas Tonokura Tsunetaro. Aukščiausias jo pasiekimas buvo išskirtinės teisės nufotografuoti Imperatoriškuosius Tokijo sodus paskutiniojo devynioliktojo amžiaus dešimtmečio viduryje. 1907 metais verslas visiškai perėjo Japonijos žinion ir, remiantis istoriniais dokumentais, buvo vykdomas mažiausiai iki 1917 metų. Kada tiksliai studija nustojo veikti lieka neaišku, nes Yokohama miestą, kuriame ji buvo įsikūrusi, didžiąją dalimi sugriovė 1923 metais įvykęs Didysis Kanto žemės drebėjimas. Tačiau Farsari nuotraukos išlieka jo gyvenimo įrodymu, ir jis visiems laikams liks žinomas kaip žmogus, fotografavęs Senąją Japoniją.