Bangladeše tūkstančiai darbuotojų žūsta arba suluošinami išmontuojant nurašytus į metalo laužą pasaulio laivus.

Khalidas Mollah žuvo dirbdamas tarp tūkstančių kitų tokių kaip jis, kurie ardo senus laivus Čitagonge, Bangladeše.

Khalidas Mollah buvo neišsilavinęs, neraštingas ir bedarbis, kai 2009 m. pradžioje paliko savo nėščią žmoną Hamidą Begum, kad iš nedidelio Gopai kaimelio šiaurės Bangladeše išvyktų į 320 km kelionę autobusu į Čitagongą. Jaunuolio kelionės tikslas buvo Sitakunda – liūdnai pagarsėjęs 20 km ilgio plataus paplūdimio ruožas į šiaurę nuo sparčiai augančio antrojo Bangladešo miesto.

Čia apie 50 000 žmonių dirba dešimtyse laivų ardymo aikštelių.

Mollah pasisekė. Jis neturėjo patirties ar išsilavinimo ir niekada nematė jūros, tačiau Bangladešo laivų ardymo pramonei sparčiai plečiantis, jis greitai susirado darbą kaip pagalbinis, mažai apmokamas „montuotojas“. Jo darbas buvo įlipti į krantą išvilktus metalinius laivus po to, kai jie visu greičiu taranavosi į krantą, ir pašalinti iš jų viską, ką galima perparduoti ar pakartotinai naudoti.

Šiuo metu Čitagongas yra maždaug 200 didelių laivų kapinės – vienas iš penkių iš visų visame pasaulyje supjaustomų laivų išardomas būtent čia. Tai turbūt didžiausias pasaulyje perdirbimo centras, tiekiantis daugiau nei 2 mln. tonų plieno Bangladešo ekonomikai.

Tačiau darbas ten žinomas kaip nesaugus, nešvarus ir pavojingas. Šimtai žmonių, daugiausia be sutarčių, kasmet žūsta arba susižaloja per kritimus, sprogimus ir avarijas. Pakrančių aplinka masiškai užteršta alyva, asbestu ir pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Ir tik nedaugelis žmonių gali dirbti ilgiau nei kelerius metus esant dideliam atogrąžų karščiui be fizinių sužalojimų.

Mollah greitai suprato ir savo kailiu patyrė riziką. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Hamida, jo žmona prisijungė prie jo Čitagonge su jų sūnumi Haminu, jis nukrito nuo laivo borto ir susilaužė ranką bei koją.

Bet Mollah žinojo, kad nelaimingi atsitikimai aikštelėse vyksta kiekvieną dieną, bet kito pasirinkimo nebuvo. Jis dirbo 12-16 valandų per parą, septynias dienas per savaitę. Jam buvo mokama apie 150 eurų grynaisiais kas 15 dienų.

Išdirbęs 10 metų Mollah žuvo. 2018 m. kovą jis nukrito iš 300 000 tonų sveriančio tanklaivio „Ekta“, kuris buvo pjaustomas „Zuma Enterprise“ laivų ardymo aikštelėje Sitakundos paplūdimyje, aštunto aukšto.

Ir Mollah yra tik vienas iš tūkstančių, kurie gyvenimą baigia taip.

Čitagongas – Bangladešo ekonomikos variklis

Čitagongas yra antras pagal dydį miestas Bangladeše po sostinės Dakos. Jame yra judriausias jūrų uostas Bengalijos įlankoje. Miestas yra ant Karnaphuli upės krantų ir Bengalijos įlankos. 2022 m. Didžiajame Čitagongo rajone gyveno daugiau nei 5,2 mln. gyventojų.

Čitagongas žinomas nuo I amžiaus. Miestas įgavo svarbą XVI a., kuomet priklausė Portugalijai. 1760-1765 m. jis atiteko Britų Rytų Indijos kompanijai. Į Čitagongą pretenzijų turėjo Mianmaras, ir tai buvo viena iš priežasčių 1824 m. pradėti Pirmąjį Britų ir Mianmaro karą. 1947-1971 m. priklausė Pakistanui (Rytų Pakistano provincija). Per Bangladešo nepriklausomybės karą 1971 m. Čitagongas buvo Bangladešo nepriklausomybės paskelbimo vieta.

Čitagonge sukuriama 12 % Bangladešo BVP, įskaitant 40 % pramonės produkcijos, 80 % tarptautinės prekybos ir 50 % mokesčių pajamų. Uostamiestyje įsikūrusios daug seniausių ir didžiausių šalies įmonių.

Čitagongo uostas yra vienas judriausių Pietų Azijos uostų. Čia yra didžiausia Bangladešo karinio jūrų laivyno bazė, taip pat Bangladešo oro pajėgų oro bazė, Bangladešo armijos garnizonai ir pagrindinė Bangladešo pakrančių apsaugos bazė.

Čitagongas turi didelę religinę ir etninę įvairovę tarp Bangladešo miestų, nepaisant didelės bengalų musulmonų daugumos. Mažumos yra bengalų induistai, bengalų krikščionys, bengalų budistai, čakmos, marmas, tripuriai, garosai ir kt.

Laivų ardymas – skurdžiausiose pasaulio šalyse

Iki septintojo dešimtmečio laivų ardymas buvo laikomas labai mechanizuota operacija, sutelkta pramoninėse šalyse – daugiausia JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Italijoje.

Bet nuo devintojo dešimtmečio pradžios, siekdami padidinti pelną, laivų savininkai pradėjo siųsti nurašytus savo laivus į Indijos, Kinijos, Pakistano, Bangladešo, Filipinų ir Vietnamo metalo laužynus, kur atlyginimų, sveikatos ir saugos standartai yra minimalūs, o darbuotojai beviltiškai trokšta darbo.

Šiuo metu pasaulinis laivų pjaustymo ir perdirbimo pramonės centras yra Pietų Azijoje, ypač Bangladeše, Indijoje ir Pakistane. Šios trys šalys sudaro 70–80 procentų tarptautinės okeaninių laivų perdirbimo rinkos, o Kinija ir Turkija – didžiąją likusios rinkos dalį. Tik apie 5 procentai viso pasaulio laivų supjaustoma už šių penkių šalių ribų.

Apskaičiuota, kad visame pasaulyje laivų ardymo gamyklose dirba daugiau nei 100 000 darbuotojų. Iš maždaug 45 000 pasaulyje plaukiojančių okeaninių laivų kasmet apie 700 baigiami eksploatuoti. Pasibaigus jų eksploatavimo laikui, laivai parduodami, kad vertingas plienas – apie 95 % laivo masės būtų panaudota pakartotinai.

Čitagongo laivų ardymo aikštelė

Laivų ardymo veikla Bangladeše yra sutelkta Sitakundo mieste, į šiaurę nuo Čitagongo miesto prie Bengalijos įlankos.

Netoli Čitagongo uostamiesčio Bangladeše yra viena didžiausių laivų ardymo aikštelių pasaulyje. Ji driekiasi 18 km palei Bengalijos įlankos pakrantę, kur daugiau nei 200 000 bangladešiečių per metus rankomis išardo iki 200 laivų.

Dirbdami pavojingomis sąlygomis darbuotojai ardo laivus plikomis rankomis ir acetileno pjaustikliais, kad išardytų laivą varžtas po varžto, kniedė po kniedės. Kiekvienas metalo gabalas, kurį verta išgelbėti, vežamas į pakrantėje laukiančius sunkvežimius, kad būtų nugabentas į krosnis, kur bus išlydytas ir suformuotas į plieninius strypus. Šis plienas sudaro pusę viso Bangladeše suvartojamo plieno.

Tęsinys kitame puslapyje:

Pramonė, kurioje dirba tūkstančiai ir tiekia Bangladešui didžiąją dalį plieno, prasidėjo nuo ciklono 1960 m., kai dėl smarkios audros Graikijos krovininis laivas „M D Alpine“ įstrigo Sitakundos pakrantėje Čitagonge. Laivas negalėjo būti išplukdytas, todėl jis ten išbuvo keletą metų. 1965 m. „Chittagong Steel House“ nupirko laivą ir, padedama vietinių gyventojų, laivą supjaustė į metalo laužą. Procesas užtruko ne vienerius metus, tačiau pigi ir atspari darbo jėga kartu su lygiais paplūdimiais paskatino Bangladešo naujos pramonės pradžią.

Pramonė nuolat augo devintajame dešimtmetyje, o devintojo dešimtmečio viduryje šalis užėmė antrąją vietą pasaulyje pagal supjaustyto plieno tonažą. 2008 metais rajone veikė 26 laivų ardymo aikštelės, o 2009 metais – 40. 2004–2008 metais ši vietovė buvo didžiausia laivų ardymo aikštelė pasaulyje.

Vienu etapu pramonė buvo turistų traukos vieta, tačiau pašaliniai asmenys nebepriimami dėl prastų saugos sąlygų; vietinė sargybos grupė teigia, kad vidutiniškai per savaitę miršta vienas darbuotojas, o vienas susižeidžia kartą per dieną.

Niekas neprapuola

Procesas prasideda po to, kai laivų ardytojas įsigyja laivus iš tarptautinio brokerio, kuris prekiauja nurašytais laivais. Tada imasi darbo kapitonas, kuris specializuojasi nuplukdyti didelius laivus ant kranto.

Laivui įklimpus į kranto purvą, iš jo išleidžiami skysčiai, įskaitant likusį dyzelinį kurą, variklių alyvą ir gaisro gesinimo chemines medžiagas, kurios perparduodamos.

Tada laivo įrengimai ir armatūra pašalinama. Viskas išimama ir parduodama prekiautojams, kur medžiagos paverčiamos statybinėmis medžiagomis, sijomis, metalo lakštais ir baldais. Niekas nenueina perniek – nuo didžiulių variklių, baterijų, generatorių ir ištisų kilometrų varinių laidų iki įgulos gultų, iliuminatorių, gelbėjimosi valčių, kriauklių, tualetų.

Po to, kai laivas paverčiamas tuščiu plieniniu korpusu, būriai darbininkų iš skurdžiausių Bangladešo vietovių, apsiginklavę acetileno degikliais, supjausto laivą į gabalus. Juos iš paplūdimio ištraukia krautuvų komandos, tada metalo gabalai nugabenami į plieno liejyklas, kur jie yra perlydomi į armatūrą.

Išmontuojant vieną laivą, prie jo dirba maždaug 300–500 žmonių, o daug daugiau dirba paskesnėje veikloje, skirtoje visų rūšių medžiagų iš laivų perdirbimui. Kai kurios perdirbtos medžiagos yra eksportuojamos, o likusios parduodamos ir pakartotinai naudojamos Bangladeše. Daugelis medžiagų yra labai vertingos vietos ekonomikai.

Čitagonge laivų ardymas yra pelningas verslas. Per tris ar keturis mėnesius vidutinis laivas Bangladešo laivų statyklose atneša maždaug vieno milijono dolerių pelną. Pigus darbas ir prasti saugos standartai leidžia išlaikyti aukštą pelno maržą.

Patys darbuotojai per dieną uždirba apie keturis dolerius. Savo ruožtu jie įkvepia kenksmingus garus ir yra nutrenkiami elektros smūgio, krintančių šiukšlių ir likusių dujų sprogimų. Daugelis darbuotojų turi gilius, dantytus randus, o kai kuriems trūksta pirštų, o keli yra akli viena akimi.

Neturtingųjų gelbėjimosi ratas

Dauguma laivus ardančių darbuotojų yra iš skurdo krečiamo šiaurinio Bangladešo regiono, kur yra ribotos įsidarbinimo galimybės. Paprastai su darbuotojais nėra sudaromos oficialios darbo sutartys. Darbuotojai negali pareikšti savo teisės į nuolatinį ir saugų darbą, nes negali įrodyti, kad tarp aikštelių savininkų ir jų pačių yra sudaryti darbo santykiai. Jų darbo užmokestis priklauso nuo išdirbtų valandų skaičiaus, taip pat nuo darbo rūšies ir įgūdžių lygio.

Nustatyta, kad dauguma (40,75 %) dirbančiųjų yra 18-22 metų amžiaus. Tik 1,13 % dirbančiųjų yra 46–60 metų amžiaus. Net 46,42 % darbuotojų yra neraštingi, o 43,02 % yra įgiję tik pradinį išsilavinimą.

Darbo sąlygos itin prastos – nėra švaraus geriamojo vandens, sveiko maisto, higieniškų tualetų ir tinkamų darbuotojų gyvenimo sąlygų.

Nepaisant prastų sąlygų ir pavojingo darbo, laivų ardymas sukuria daug darbo vietų, ir manoma, kad Bangladeše laivų ardymo pramonėje tiesiogiai dirba apie 50 000 žmonių. Be to, dar 100 000 netiesiogiai dalyvauja versle.

Darbas daugumoje laivų ardymo aikštelių yra labai pavojingas, susijęs su daugybe pavojų žmonių sveikatai. Kartais dujos sprogsta ir pražudo darbuotojus. Pasitaiko ir taip, kad darbuotojus sutraiško krintančios plieninės detalės. Kartais darbuotojai nukrenta nuo aukštų laivų, kuriuose jie dirba, bortų, kadangi dirba be saugos diržų. Daugelis, dirbančių oksiacetileno pjaustytuvais, dirba be apsauginių akinių. Nedaug kas dėvi batus, jau nekalbant apie apsauginius drabužius. O sužalojimai ir mirtys per nelaimingus atsitikimus yra dažnas reiškinys.

Daugumai darbininkų trūksta pagrindinės įrangos ir bazinio mokymo saugos ir profesinės sveikatos klausimais.

Tačiau, darbuotojai yra neturtingi ir jie neturi kitos alternatyvos išlaikyti save ir savo šeimas, kaip tik dirbti laivų ardymo aikštelėse. Kitų darbo alternatyvų jiems dažnai nėra. Darbuotojai mažai žino apie taisykles ir reglamentus dėl pagrindinių profesinės sveikatos standartų ir saugos.

Pietų Azijos laivų ardymo pramonė smarkiai kritikuojama. Tai laikoma taršia pramone, kuri daro neigiamą poveikį ekosistemai ir žmonių, ypač darbuotojų, gyvybėms. Laivų ardymo pramonės reglamentų vykdymas yra silpnas. Laivų ardymas siejamas su nešvariais darbais, daugybe mirtinų nelaimingų atsitikimų, nesaugiu darbu, aplinkos tarša ir žmogaus teisių pažeidimu.

Bangladešo vyriausybei, kuri remiasi tuo, kad pramonė tiekia 80 % šalies plieno ir sukuria tūkstančius darbo vietų, mano, kad smarkiai kritikuojama pramonė yra tarptautinė gėda ir tuo pačiu palaima. Taip yra todėl, kad pramonė yra labai svarbi ekonomikos dalis, nors ji yra labai kritikuojama dėl pavojingos darbo praktikos. Paskutinis dalykas, kurio jie nori, – kad laivai būtų išmontuoti Kinijoje ar Indijoje.

Komentarai (1)