Neatsitiktinai vizito kontekste ne kartą buvo paminėta, kad būtent prezidentas de Gaulle'is 1964 m. pirmasis iš didžiųjų Vakarų valstybių pripažino komunistinę Kiniją, o ne Taivaną, ir tik keletas „mažų problemų“, pavyzdžiui, kultūrinė revoliucija pačioje Kinijoje ar protestai 1968 m. pačioje Prancūzijoje, sutrukdė Prancūzijos lyderiui pirmajam atvykti į „Dangaus imperiją“ (Kiniją).

Taigi Prancūzija turėjo užleisti aukštesnę poziciją JAV prezidentui Niksonui ir jo patarėjui Kissingeriui, JAV suartėjimo su Kinija politikos kūrėjams.

Nuo to laiko beveik kiekvienas Prancūzijos prezidentas bandė aktyviai plėtoti Prancūzijos ir Kinijos santykius. Taip, pats Macronas prieš keletą metų kalbėjo apie būtinybę bent kasmet apsilankyti Kinijoje, plėtojant politinius ir ekonominius santykius, 2018–2019 metais apsikeitė prabangiais vizitais su Xi, dovanojo Kinijos lyderiui grynaveislį arklį ir brangų vyną.

De Pékin à Canton, j’ai rencontré des étudiants qui apprennent notre langue, une jeunesse enthousiaste et volontaire, des entrepreneurs avec l’envie d’innover, des artistes inspirés par la France. Nous avons tant à faire ensemble. Vive l’amitié entre la Chine et la France ! pic.twitter.com/APDrGUvVPJ

— Emmanuel Macron (@EmmanuelMacron) April 7, 2023

Kitaip tariant, matome bandymą atgaivinti tradicinę Prancūzijos politiką prieš 60 metų, o ne gilų jos permąstymą šiuolaikinių saugumo iššūkių akivaizdoje.

Kas ką nugalėjo?

Tokį ekstravagantišką ir rizikingą Prancūzijos prezidento žingsnį būtų galima laikyti pateisinamu tik tuo atveju, jei jis paskatintų realią Pekino užsienio kurso korekciją ir būtų pagrįstas visos Europos sutarimu, o ne siaurais nacionaliniais interesais ar asmeniniais įsitikinimais.

Prieš vizitą Macronas pareiškė, kad Kinija atlieka pagrindinį vaidmenį ieškant kelio į taiką Ukrainoje ir „mes, europiečiai, neturime suklysti ir leisti Rusijai būti vienintele Europos valstybe, kuri palaiko dialogą su Kinija“.

Taktiškai Macronas bandė atskirti savo politikos kryptis Ukrainos ir Taivano atžvilgiu, palaikydamas griežtą diskursą Rusijos Federacijos klausimu, bet siekdamas diplomatiškai įtraukti Kiniją.

Kas buvo pasiekta?

Be miglotų užuominų iš diplomatinių šaltinių, kad Kinija sutiko dirbti kartu su Prancūzija ir siekti „Ukrainos konflikto“ diplomatinio sprendimo, vizitas pristatomas kaip sėkmingas.

„Per derybas su Emmanueliu Macronu Pekine Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas Xi Jinpingas pasakė, kad yra pasirengęs paskambinti savo kolegai iš Ukrainos Volodymyrui Zelenskiui, kai ateis laikas“, – rašo Leparisienas.

Bet Kinijos lyderis visiškai nereagavo į Macrono raginimus netiekti ginklų Rusijos Federacijai.

Bendros deklaracijos punktus, kuriais remiamas „taikos atkūrimas Ukrainoje remiantis tarptautine teise, JT Chartijos tikslais ir principais“, Kinija skelbė ir anksčiau, įskaitant liūdnai pagarsėjusius 12 punktų dėl „Ukrainos krizės sprendimo“.

Be to, kaip ir šiame dokumente, Prancūzijos ir Kinijos deklaracijoje invazija į Rusijos Federaciją įvardijama „Ukrainos konfliktu“, nenurodant, kas yra agresorius.

Taigi Macronui nepavyko gauti jokių nuolaidų iš Kinijos. Vietoje to Kinijos propaganda gavo galimybę teigti, kad pirmoji ES šalis viešai palaikė Kinijos taikos iniciatyvas dėl Ukrainos.

Be to, Macronas Pekinui padarė nemenką dovaną, pasirašydamas deklaraciją dėl bendradarbiavimo karinėje srityje plėtojimo. Paryžius įsitikinęs, kad šis susitarimas neturi jokios ypatingos naštos – šalys susitarė gerbti „jūros įstatymą“ ir nieko daugiau.

Tačiau simbolinę šios deklaracijos reikšmę sunku pervertinti.

Tuo metu, kai JAV, Prancūzijos sąjungininkė NATO, ruošiasi ginti Taivaną Kinijos agresijos atveju, Macronas derasi, kad sustiprintų Prancūzijos Azijos ir Ramiojo vandenyno karinio jūrų laivyno vadovybės bendradarbiavimą su Kinijos Liaudies išlaisvinimo armija Pietų Kinijos jūroje.

Tai atrodo kaip atviras Paryžiaus demaršas ir pareiškimas, kad jis nesikiša į galimą konfliktą dėl Taivano.

Ypač atsižvelgiant į tai, kad lygiagrečiai vyko Taivano prezidentės vizitas į JAV ir jos susitikimas su žymiais Amerikos politikais.

Tad nenuostabu, kad jau kitą dieną po Europos lyderių vizito pabaigos Kinija nusiuntė karo laivus ir lėktuvus prie demarkacijos linijos su Taivanu, dar kartą parodydama savo pasirengimą Taivano klausimą spręsti jėga.

Ukrainos atžvilgiu Prancūzijos politika mažinti priklausomybę nuo JAV kelia paslėptą vidutinės trukmės riziką, susijusią su galimomis transatlantinės vienybės pažeidimo pasekmėmis politinei ir karinei paramai, taip pat galimybe padidinti spaudimą derėtis su Rusijos Federacija netinkamu laiku ir ne itin palankiomis sąlygomis.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Evropeiska Pravda

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (8)