Ukraina yra prioritetas: kaip Lenkija permąsto santykius su kaimynais ir sąjungininkais (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Rytų partnerystė“ yra sėkmės istorija
Ukrainoje požiūris į „Rytų partnerystę“ yra kiek skeptiškas – toks formatas nenumatė narystės ES perspektyvų ir neatitiko Kijevo ambicijų.
Tačiau dabar Varšuvoje ji pristatoma kaip tikra sėkmės istorija, be kurios Kijevui būtų neįmanoma įgyti kandidato statuso.
„Rytų partnerystė parengė Ukrainą ir Moldovą gauti ES kandidatės statusą. Dėl anksčiau padarytų politinių investicijų į šį instrumentą, skubus prezidento Andrzejaus Dudos pasiūlymas, kad Europos Sąjunga, reaguodama į Rusijos agresiją, suteiktų Ukrainai kandidatės statusą, buvo patvirtintas. Tuo metu, kai ant Ukrainos miestų krito Rusijos bombos, Europa žengė žingsnį, kurio bijojo žengti anksčiau. Taip įvyko mentalinė revoliucija, kuri keičia ne tik mūsų regioną, bet, esu įsitikinęs, pakeis ir visą Europą“, – sakė Lenkijos diplomatijos vadovas.
Kaip ir Ukrainos atveju, Lenkija sveikina ir yra pasirengusi paremti Moldovos europinius siekius: „Linkime Moldovos modernizavimo sėkmės kaip gero ir motyvuojančio pavyzdžio Rytų Europos tautoms.
Mums reikia Moldovos sėkmės kaip garantijos, kad Rusija negalės ten atidaryti antrojo fronto kare prieš Ukrainą ir visą Europą.
Kalbant apie Sakartvelą, teiginiai yra atsargesni – remti Tbilisį „toliau tęsiant proeuropietiškų reformų įgyvendinimą, kad ateityje jis taip pat gautų kandidatės statusą“.
Lygiai taip pat ir su Baltarusija.
„Mūsų ilgalaikis tikslas – demokratinė, laisva ir nepriklausoma Baltarusija. Lenkija nebus saugi, kol jos kaimynės nebus laisvos ir suverenios!“, – sakė ministras.
Vietoj to, pastebi Rau, „šiandien Baltarusiją matome kaip valstybę, visiškai priklausomą nuo agresyvios Rusijos, kurią valdo režimas, neturintis jokio demokratinio ir socialinio teisėtumo, pavertęs Baltarusiją dideliu kalėjimu ir suteikiantis Rusijai savo teritoriją pulti Ukrainą“.
Jis patikslina, kad Lenkijos valdžia anksčiau teikė A. Lukašenkai pasiūlymus dėl „politinių ir ekonominių manevrų erdvės didinimo mainais už represijų ir persekiojimų nutraukimą“, tačiau priduria, kad šios derybos rezultatų nedavė.
Štai kodėl oficialioji Varšuva skelbia lobizmą ES dėl tolesnių sankcijų Lukašenkos režimui, taip pat „visų bausmių, kurios yra mūsų žinioje“, taikymo jam.
Reparacijos: Vokietijos pavyzdys Rusijai
Didysis karas ties Lenkijos rytine siena nepakeitė Varšuvos kritiško požiūrio į Vokietiją.
Net ir pripažįstant kardinalius Berlyno užsienio politikos pokyčius (pirmiausia santykių su Rusija klausimais, įskaitant dujotiekio „Nord Stream 2“ įšaldymą), santykių su Vokietija tonas išlieka gana kritiškas.
Visų pirma Varšuva ir toliau reikalauja, kad Vokietija atlygintų Antrojo pasaulinio karo nuostolius, kritikuodama Berlyno atsisakymą rengti atitinkamas konsultacijas.
„Nėra moralinės sistemos ar teisinės tvarkos, kurioje sprendimą dėl atsakomybės nusikaltimo aukai priimtų tik šio nusikaltimo vykdytojas, tai yra agresorius“, - teigia Rau.
Be to, Lenkijos ministras dabartinius Ukrainos įvykius naudoja kaip įrodymą dėl Berlyno atsisakymo pavojaus:
„Spręsti Vokietijos kompensacijų Lenkijai ir lenkams problemą atitinka ir mūsų abiejų šalių interesus, ir visuotinį tarptautinės bendruomenės žmogiškąjį interesą. Juk mūsų tikslas yra sukurti sistemą, kurioje būtų paskelbta, kad karas bus nuostolingas, o agresorius visada privalo atlyginti padarytą žalą. To Ukraina pareikalaus iš Rusijos“.
Reikšminga, kad apibūdindamas santykius su Prancūzija, Lenkijos ministras elgiasi visiškai priešingai – aktyviai giria pačius santykius, bet kartu kritikuoja visas svarbiausias prezidento Macrono iniciatyvas (tačiau nenurodydamas jų autorystės).
Taigi Lenkija kritikuoja ES strateginės autonomijos iniciatyvą, pabrėždama NATO ir JAV indėlio į saugumo situaciją regione svarbą.
„NATO išlieka absoliučiai nepakeičiama struktūra kolektyvinės gynybos požiūriu. Vietoj to, Europos Sąjunga remia šias pastangas politiniais, ekonominiais ir sankcijų aspektais, taip pat papildo NATO politiniais ir kariniais klausimais“, – teigiama pranešime.
Tačiau apibūdindama strateginių santykių su JAV svarbą Varšuva vengia kritikuoti Kiniją – santykiams su Pekinu skirtoje kalbos dalyje Zbigniewas Rau vengė net užsiminti apie Taivaną.
Nepriklausomybės apsauga
Neįveiktas ir Varšuvos konfliktas su Europos institucijomis.
Lenkija ir toliau kritikuoja planus susilpninti vienbalsiškumo principą priimant ES sprendimus.
Kartu šį principą Varšuva pristato kaip „sėkmės istoriją“, o kaip to pavyzdį mini sankcijų prieš Rusijos Federaciją įvedimą. Bet šio principo atsisakymo atveju sankcijos galėtų būti daug galingesnės, nes tokios šalys kaip Vengrija negalėtų jų blokuoti.
Tačiau tais klausimais, kur vienbalsiškumo principas jau pakeistas kvalifikuotos daugumos principu, Varšuva leidžia „išplėsti sutarimo formą“, tai yra priimti sprendimą paprasta balsų dauguma.
Tačiau apskritai konsensuso principo atsisakymą Lenkijos valdžia pristato kaip didelių šalių bandymą dominuoti prieš mažas ir vidutines šalis.
„Savo politikoje Lenkija siekia ir sieks modus operandi, pagrįsto visų Sąjungos narių sutarimu, o ne įvairių Europos tandemų susitarimais: penkiakampiais, keturkampiais, trikampiais ir pan. paremtais galingiausios ES valstybės narės diktatu.“ – lenkų diplomatas vėl užsipuola Vokietiją.
Euro įvedimo pasekmes jis vadina dar vienu nelygybės ES viduje įrodymu.
„Įvedus bendrą valiutą, kai kurios šalys negali stabiliai ir harmoningai vystytis, o kai kurios gauna stabilų eksporto perteklių, savo valiutos brangimą atsveria besitęsiantis ekonominis sąstingis kitose šalyse. Ši sistema radikaliai sumažina būtiną lygybės komponentą – galimybių lygybę“, – įsitikinęs Rau.
Todėl ne tik nekalbama apie Lenkijos perėjimą prie euro, bet netgi daroma prielaida, kad kai kurioms šalims reikia „laikino ir nuolatinio“ sugrąžinimo prie savo nacionalinių valiutų.
